Albertas ONIŪNAS
Buitinių atliekų sąvartynai, esantys prie kiekvieno miesto ir miestelio, nūnai tapo pragyvenimo šaltiniu gyvenimo dugną tvirtai po kojomis pajutusiems žmonėms. Tas dugnas užtikrintas - mat pakilti jau nėra jokių, net teorinių, galimybių. Visuomenės dėmesį šiukšlynų žmonės atkreipia tik savo mirtimi, ir tik tada, kuomet miršta iškart keli tokie nelaimėliai.
Kažko išgėrė...
Šalia Ukmergės sąvartyno esančioje trobelėje buvo rasti keturių žmonių kūnai. Tai buvo Antanas Grigaliūnas (50 m.), jo draugė Jadvyga Sekmokienė (49 m.) bei Jonas Vasiliauskas (44 m.) su Irena Mažeikiene (56 m.). Oficialiai dėl šių žmonių mirties gyvuoja tik viena versija: suvalgė ar išgėrė kažko rasto tarp atliekų. Teismo medicinos ekspertas tegalėjo pasakyti, kad tai nebuvo apsinuodijimas šarmais, rūgštimis, nesijautė ir alkoholio kvapo. Cheminė ekspertizė galbūt po kurio laiko ir duos atsakymą, tačiau tai jau, galima sakyti, niekam nesvarbu. Prokuratūrai svarbiausia, kad mirtys nebuvo smurtinės, nėra nusikaltimo požymių ir surinktą medžiagą bus galima padėti į lentyną. Mirusiųjų artimiesiems (o vienos moters giminaičiai yra ganėtinai žinomi Ukmergės verslininkai), taip pat nesvarbu, kas įvyko. Svarbu kuo greičiau palaidoti savo smukusią giminaitę. Ir žiniasklaidos dėmesio, neduokdie, šio mielaširdingumo akto metu. Panašu, kad du iš keturių bus laidojami valstybės lėšomis. Nėra artimųjų, pajėgių organizuoti paskutinę kelionę.
Litas prie pensijos
Ukmergės buitinių atliekų sąvartyną Kopūstėlių kaimo ribose galima laikyti specifiniu provincijos šiukšlynu, kur gyvenama kiek kitaip nei didelių miestų analogiškose vietose. Žmonės čia puikiai pažįsta vienas kitą, netgi puikiai žino, kad prasimaitinančių iš ukmergiškių išmestų atliekų yra lygiai 35 asmenys. Vieni, pavyzdžiui, pensininkė Aldona, priklauso tam tikra prasme elitui, mat ji turi kur gyventi Ukmergėje, gauna pensiją. Į šiukšlyną ateina kasdien kaip į darbą. Valandą kitą pasikapsčiusi šiukšlėse, surenka stiklo duženų ar plastmasinių butelių. Taip užsidirba 1,5-2 litus iš į sąvartyną atvažiuojančių antrinių žaliavų supirkėjų. Dar porą litų moteris gaus iš stiklo taros supirkėjo pačioje Ukmergėje. Tam reikia senu vaikišku vežimėliu nemažą kiekį butelių miestan nugabenti. Moteris nesako, kokia ta jos pensija, tačiau galima įsivaizduoti, jei keli šiukšlyne sukapstyti litai gelbsti iš padėties. Tai štai Aldonai neseniai labai pasisekė ir moteris tai sužinojo bei įvertino tik tada, kai paaiškėjo keturių nelaimėlių tragiška baigtis.
Apgaulingas kavos kvapas
Anie surado tarp šiukšlių "pūslę" - 1,5 litro talpos plastmasinį butelį nežinomo tamsaus skysčio, skaniai kvepiančio kava. "Šiukšliniai", radę ką nors valgomo ar geriamo, paprastai atlieka labai paprastus tyrimus - pauosto. Jei kvapas pasirodo artimas "dūšiai", suvartoja. Taip padarė ir su rastuoju buteliu. Paragauti pasiūlė ir šalia buvusiai Aldonai. Moteris dukart gurkštelėjo ir daugiau nebenorėjo. Tai buvo kažkas labai stipraus, lyg ir su alkoholiu. Nuo to dalyko Aldona visą dieną mėklinėjo po šiukšlyną kaip nesava. Bet nieko daugiau blogo neatsitiko. O tos "pūslės" radėjai nusprendė vakare namuose susiruošti linksmybes. Kitą dieną jų jau niekas šiukšlyne nebematė. Dar kitą dieną šiukšlyne kai kam buvo šventė - Vytas padėjo policininkams mašinon įkelti "kolegų" lavonus ir už tai gavo penkis litus. Išėjo visas butelis samanės.
Beje, Aldonos veide didelio džiugesio, kad giltinė šįkart aplenkė, nematyti. Toks gyvenimas, kai kasdien, kad išgyventum, tenka pėsčiom sukarti 12 kilometrų nuo miesto iki sąvartyno ir atgal tiek pat, kartkartėmis verčia pavydėti mirusiesiems. Aldonai liko vienintelis gyvenimo džiaugsmas - išgerti ir taip nors valandai susikurti mažutę šventę. Tada ir dvokiančios šiukšlės atrodo visai nieko...
Būstas automobilyje
Jaškai - 39 metai. Kilęs iš vieno Ukmergės rajono kaimo, gyveno ir mieste, turėjo įvairių draugių bet šeimos - ne. Kadaise dirbo, kaip ir visi, turėjo šiokį tokį butelį. Padarė klaidą, kai girtas leidosi įkalbamas sugyventinės posūnio ir užrašė tą butelį jam. Už papildomą išgėrimą, žinoma. Posūnis butą pardavė. Jaška liko kaip stovįs. Pas sugyventinę iš kalėjimo grįžo jos ankstesnis draugas, tad kažkur išsidangino ir dabar jos ieško policija. Jaškos neieško niekas. Jis atėjo į šiukšlyną. Čia atrado ir draugus, ir būstą. Seną automobilio rėmą apšiltino ir dabar jame miega. Jau pusantrų metų. Kai labai jau šalta, eina į kaimynų "vigvamą", nes ten stovi geležinė krosnelė - galima naktį išsimiegoti šiltai ir puikiai. Dieną ugnį kūrenti sąvartyne draudžiama, tai Jaška su draugais šalia esančiame miškelyje kūrena senas padangas. Iš jų ne tiek šilumos, kiek juodų dūmų. Todėl ne tik patys kūrentojai vaikšto kaip negrai, tik dantys blizga, bet ir eglaitės visos nujuodavusios.
Laisvė yra laisvė
Jaška yra tikras pilietis. Kai praėjusiais metais tarp šiukšlių rado naujagimio lavonėlį, iškart pranešė policijai ir pats asmeniškai jį saugojo, kol pareigūnai atvyko. Žinoma, už tai gavo samanės ir tai buvo viena geriausių Jaškos gyvenimo dienų. Vyrukas sako, kad ir be samanės būtų skambinęs pareigūnams. Tikriausiai tai yra tiesa - juk smagu, kai kažkas, daug geriau už tave gyvenantis, dirba tokius bjaurius dalykus - žudo vaikelius. Artėja Velykos. Jaška ir kiti šiukšlyno gyventojai dabar mažiau geria - per šventes atsigriebs. Kalėjime Jaškai dar neteko pabūti. Bet jis ir nenori. Aišku, ten maitina ir nusiprausti, pamiegoti yra kur. Bet nėra laisvės. Čia Jaška gali bet kada nueiti pas draugus į miestą, paūžauti. O tenai... Kai sužinos "verchai", kad šiukšlyne gyvenai, tai visai nebus ramaus gyvenimo.
Sąvartyno prižiūrėtojas Alfonsas sako, kad tie žmonės nepiktybiški, skandalų nekelia. Gal tik tarpusavy kiek apsistumdo. Alfonsas pažinojo žuvusiąją Jadvygą Sekmokienę. Ta moteris pati anksčiau dirbo sąvartyne valytoja, sargavo. Bet labai jau gėrė, tad darbo neteko. Tuomet pradėjo šiukšles rinkti. Turi dukrą, bet ta gyvena ne ką geriau nei motina, tik šiukšlių dar nerenka. Alfonsas "šiukšlinių" žmonių nesmerkia. Kai kurie jų visai negeria, tiesiog gyventi neturi iš ko.
