Kažkuriam blogo Brazausko komentatoriui parašiau, kad V. Tomkaus straipsnyje yra viso labo viena vieta, kurią aš jam patarčiau išbraukti – kaip vyr. redaktorius vyr. redaktoriui. Štai jos pradžia:
„Dabar aišku, kodėl Arūnas Burkšas nebuvo patvirtintas aplinkos apsaugos ministru? Jis per daug doras. Aš jį seniai ir labai gerai pažįstu. Jis myli gamtą, puoselėja Neringą“.
Ko nereikia, to nereikia. Rakščių prismaigstytame peikiamojo žanro rašinyje nereikia giriamųjų razinų. Per smulku. Visa kita leisčiau į spaudą neišbraukęs.
V.Tomkaus tekstas pateko į tinklą per balsas.lt. Nuo publikacijos atsiribojo keli balsas.lt autoriai. Prie jų prisijungė dviejų žurnalistinių organizacijų atstovai.
Kad būtų aišku, kas kaltas dėl „Respublikos“ leidėjo įtinklinimo, pareiškiu: iliustruotas V. Tomkaus tekstas šiuo metu plevena tinkle su mano žinia.
Aš per daug nesigilinsiu į atsiribojusiųjų argumentus. Manau, kad taupant laiką būtų tikslinga paaiškinti, kaip vertinu kilusį subruzdimą.
Atsiribojimas, kiek suprantu, reiškia, jog kažkas nenori būti su kažkuo susijęs. Pamenu, prieš kelerius metus atsitiktinai sužinojau, jog tinkle esu pristatomas kaip man nežinomo kairiųjų klubo narys. Ilgai teko ieškoti įtakingo tinklažmogio, bet galiausiai pavyko išsibraukti. Kainavo telefono skambučiai.
Į balsas.lt rašantieji autoriai nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju jie privalo viešai pareikšti, jog su V. Tomkaus straipsnio paskelbimu tinklalapyje jie nesusiję.
Mano vertinimu, tinklo publikacijoje (kartoju nuorodą) yra trys kai kam atgrasūs dalykai: tekstas, autorius ir iliustracijos. Būtent nuo šių dalykų norima atsiriboti.
Nuo teksto niekaip negalėčiau atsiriboti, nes, kaip ką tik rašiau, ne kažin ką iš jo išbraukčiau.
Atsiribojimą nuo autoriaus derėtų kažkaip argumentuoti. Juk demokratijos sąlygomis suteikiama tribūna visiems. Nors balsas.lt ir skelbia, jog argumentuoja subjektyvumą, negalima atsiriboti nuo teksto vien todėl, kad jį parašė V. Tomkus.
Belieka karikatūra. Trečią kartą kartoju nuorodą.
Tinklo publikacijos apačioje matome 2004 m. vasario 20 d. „Respublikos“ viršelį.
Kas tenai pavaizduota?
Mano atsakymas: Neadomas Nevečerskis su Nerenata Nesmailyte (ši po radikalios lyties pakeitimo operacijos). Jie laiko Žemės formos muilo burbulą.
Visa kita – prasimanymai.
Aš žinau apie bylinėjimąsi, kuris kilo dėl šios ir kitų karikatūrų. „Argumentuotas subjektyvumas“ yra puikus dalykas, bet tiktai ne teismo nuosprendžiuose.
Man labai keista, kad kai kas atriboja V. Tomkaus straipsnių iliustracijas ir dabar jau plačiai žinomą kitų autorių videoklipą apie Lietuvos sodininkus.
Mano požiūriu, ir viena, ir kita yra žiauri satyra.
Mūsų aptariamo lietuviškojo karikatūrų skandalo subjektyviai argumentuotas įvertinimas: į kovą su V. Tomkumi pakilo kovos su antisemitizmu simuliakrai.
Verčiu paskutinį sakinį į žmonių kalbą: balsas.lt paskelbtos V. Tomkaus straipsnio iliustracijos antisemitinis turinys yra muilo burbulas, kuriam atėjo laikas išsidurti.
Susiję įrašai:
Antisemitinių karikatūrų konkursas Izraelyje
Tomkus yra smauglys
Popierinė spauda naikina tropinius miškus
PėeR
