Ilga metalinė platforma iškelta ant dviejų betoninių polių jūros viduryje. Tai labai maža valstybė, turinti valdovą, vyriausybę, įstatymus. Jau trisdešimt metų ji šaiposi ir tyčiojasi iš Anglijos, nes su savo "valdovu" Rojumi I įsikūrusi vandenyne visiškai netoli, ties Temzės žiotimis.
Viskas prasidėjo 1966 metais. Atsistatydinęs armijos majoras Rojus Beitsas viename Londono bare išgirdo kalbas apie karinę konstrukciją, pastatytą jūroje Antrojo pasaulinio karo metais. Jos tikslas buvęs ginti Jungtinę Karalystę nuo vokiečių oro atakų. Po karo šis įrenginys buvo paliktas likimo valiai ir anglų vyriausybė juo absoliučiai nesidomėjo. Rojus Beitsas iš karto susižavėjo šia dirbtine sala, nors nuvykęs ir pamatė, kad ji nepavydėtinos būklės. Ne ką už futbolo aikštę didesnis metalinis stačiakampis buvo apgadintas jūros druskos ir vėjų, o poliai įspūdingai virpėdavo audrų metu. Tačiau Rojui tai buvo nė motais. Jis tiesiog įsimylėjo gyvenimą jūroje, tamsias naktis, kai šėlsta bangos ir vėjai, kai nuo žaibų švyti visa platforma. Be to, jo akimis, ši vieta neįkainojama, nes yra už teritorinių Anglijos vandenų. Pasikonsultavęs su visa armija advokatų ir jūros teisės specialistų, jis įsigyja šią niekam nebepriklausančią salą. Dar geriau: nusprendžia ją paskelbti kunigaikštyste. 1967-ųjų rugsėjį jis įsikuria joje su savo gražiąja žmona Žoana (buvusia grožio karaliene) ir sūnumi Maiklu, tada paskelbia apie Silando gimimą. Pats jis tampa princu Rojumi, jo žmona - princese Žoana, o sūnus, suprantama, princu paveldėtoju. Savo suverenią valstybę aprūpina vėliava, devizu, konstitucija, pasu ir netgi pinigais. Silando doleris prilygsta JAV doleriui.
Gyvenimas šioje dirbtinėje saloje - ne poilsis. Jau nekalbant apie vietinius nepatogumus ir išradingumo reikalaujantį gyvenimą, tenka gintis nuo išorinių įsibrovėlių. Kartą Rojus buvo priverstas paleisti įspėjamąjį šūvį į didžiulį anglų karo laivą, bandantį priplaukti be leidimo. "Svetima agresija" nepakenčiama savo nepriklausomybę ginančiai šaliai. Deja, sugrįžę į Angliją "agresoriai" pasiskundžia tribunolui. Be to, Rojus apkaltinamas neteisėtu ginklo laikymu ir jo naudojimu. Laimei, justicija pareiškia esanti nekompetentinga, nes Silandas nėra britų jurisdikcijoje. Šis sprendimas sutvirtina juridinį Rojaus pagrindą ir šiek tiek apsuka jam galvą. Jis apvažiuoja nemažai sostinių, gindamas tarptautinį Silando pripažinimą. Po kelerių metų, remiantis Jungtinių Tautų naująja konvencija, Anglijai, kaip ir kitoms šalims, leidžiama praplėsti savo teritorinius vandenis. Britų teritorijoje atsidūrusi Silando kunigaikštystė kaunasi kaip liūtė už savo "šalies" suverenitetą. Juristai galiausiai nusprendžia, kad ši vieta priklauso paskutiniam savininkui!
Princas Rojus I turi gintis ne tik nuo anglų vyriausybės. Kai kurios tarptautinės kriminalinės organizacijos pavydžiai žiūri į šalį, kurioje nėra policijos ir kuri toliau nuo civilizuoto pasaulio akių. 1978 metais vokiečių verslininkai, su kuriais princas Rojus palaiko dalykinius ryšius, pradeda naudotis Silandu savo nelegaliai veiklai maskuoti. Jie užsiima pasų, vairuotojo pažymėjimų, gyvenamosios vietos pažymų, universitetų diplomų ir kitų dokumentų, reikalingų įvairių šalių narkotikų prekeivoms, padirbinėjimu. Vokiečiai netgi užsimano saloje perpardavinėti ginklus. Jie pasiūlo princui būti tarpininku tarp Rusijos ir Sudano perkant lėktuvus MIG-23, tankus ir bombas. Ir visa tai - už kuklią 360 milijonų tuometinių frankų sumą. Rojus nuvyksta į kontinentą susitikti ir atmesti šį pasiūlymą. Jam nesant saloje išsilaipinę vokiečiai sukelia vadinamąjį valstybinį perversmą, o Rojaus sūnų įkalina. Tėvas nusprendžia duoti skubų atkirtį: jis užverbuoja būrį vyrų, sėda su jais į sraigtasparnį ir virvėmis nusileidžia ant Silando. "Pučistai" sugaunami ir už išdavystę nuteisiami "priverstiniams darbams". Saloje jie kelias savaites privalo dirbti įvairiausius darbus. Apie tai sužinojusi Vokietijos vyriausybė kreipiasi į Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministeriją dėl savo žmonių išvadavimo. Britų vyriausybė atsako negalinti nieko padaryti, nes tai ne jos jurisdikcijoje. Taip dar kartą patvirtinama nepaprasta salos padėtis.
Aptraukta rūdimis, nepermaldaujamai graužiama druskos ir plaunama jūros, kuri garantuotai ją vieną dieną praris, Silando kunigaikštystė tebežadina daugelio geismus. Ispanijos policija prašė Interpolo išardyti tarptautinį narkotikų prekybos centrą, kurio nariai naudojosi Silando kunigaikštystės pasais. Mafija, gangsteriai, įvairaus plauko sukčiai visais laikais vertino mikrovalstybes, kuriose be rizikos galima plauti kriminalinės kilmės kapitalą. Tad gal Silandas šiandien yra tas "rojus", į kurį tarptautinė valdžia žiūri kreiva akimi?
Rojus I tai įnirtingai neigia. Kaip ten bebūtų, dirbtinė sala teigia įsigysianti internetinį tinklą, kurio dėka bus išvengta bet kokios jurisdikcijos. Tai gąsdina industrines šalis. Tačiau daugelis valstybių jau pripažino Silando suverenitetą ir šiandien jis praktiškai neginčijamas. Visa tai verčia tikėti, kad ši vėjų ir bangų plakama potenciali šalis artėja prie naujos savo trumpos istorijos fazės.
