Rengiuosi gerti degtinę. Gimiau tarybiniais metais, įgijau civilizuotam žmogui nederamų sąmonės būsenų, gerdamas kokakolą jaučiu įtampą, o gerdamas degtinę – atsipalaiduoju. Arbatos išgeriu – niūrios mintys apie meditaciją ir medžiagų apykaitą, išgeriu degtinės – nueinu pas kaimynę, samprotaujam apie politiką, oralinį seksą, ką turėjo galvoj Aristofanas, sakydamas „ibi patria, ubi bene“.
Linksma ir įvairu! Bėda, kad paskui iš ryto nubundu ne itin malonios nuotaikos, savijauta seisminė, galvūgaly stovi šventieji su kankinimo įrankiais, žodžiu, pagirios.
Užsuku į vaistinę, klausiu šviesiaplaukės, pagyvenusios (apie „per keturiasdešimt“, amžius svarbu, nes moterys priklausomai nuo amžiaus skirtingai reaguoja į geriančius vyrus) pardavėjos: ką pasiūlysit?
– Negert, – sako moteris.
– Labai gerai, – linkteliu galva, – o dar? Girdėjau, alkoselceris gerai, bet man nepadeda.
– Yra tokių rusiškų tablečių, – sako vaistininkė.
– Pabandysiu, – sakau, nors žinau, kad nuo pagirių vienintelis vaistas – maldos, vigilijos ir vaitojimai su nuoširdžiais pažadais „niekada daugiau“.
– Jas reikia vartoti ir prieš, ir kartu su alkoholiu, – skaito vaistininkė instrukciją.
– Tai kam tada alkoholis? – klausiu.
– Na, su protu reikia gert, – pasigirsta pamokomos intonacijos moters balse.
– Bet aš geriu, kad netekčiau proto, – jaučiu, kad pokalbis mezgasi.
– Kad netektum proto, yra ir kitų priemonių, – vaistininkės balse jau pasigirsta pavojinga dviprasmybė.
– Yra dvi vyrų rūšys, – sakau vis labiau svaigdamas nuo malonaus bendravimo atmosferos, – vieni vyrai su moterimis praranda protą, kiti atvirkščiai – tampa protingesni.
Čia pasirodo vyras su itin akcentuotu pilvu ir iš karto įsitraukia į pokalbį:
– Alkoholis nepadės jums išspręsti problemos.
– Velnias, – sakau sutrikęs, – o kaipgi romantikai, o Baudelaire’as ir jo garsusis „Svaiginkitės… vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės“. O ką daryt su lėkšta kasdienybės rutina?
Vyras su akcentuotu pilvu akivaizdžiai nori sugriauti malonią bendravimo atmosferą.
– Apsvaigęs žmogus daro žalą sau ir visuomenei, – sako jis ir šypsosi apytikriai dviejų kilogramų šypsena.
– Gerai, – sakau, matydamas, kad oponento argumentai svarūs. – Kartą nutiko tokia istorija.
Gyvenau Markučiuose, sostinės pakraštyje, prie pat geležinkelio „Vilnius – Naujoji Vilnia ir taip toliau“ pylimo, apytikriai trys šimtai kilometrų nuo Baltijos jūros. Šeimininkas, pusiau baltarusis, pusiau lenkas, buvo nagingas žmogus – savo namo kieme stovintį ūkinį pastatą perdarė į gyvenamą būstą, kuriame žiemą vasarą buvo šalta ir drėgna, ir nuomodavo tokiems prašalaičiams kaip aš.
Buvo ruduo, metas, kai medžiai kaip iš vaško, kai pasaulis miršta silpnas ir gražus. Tą rytą iš namuko išėjau silpnas ir negražus, tvaikas iš burnos – du metrai su puse. Santvarka dar buvo tarybinė, galėjai legaliai svaigintis ne tik poezija ir dorybe, bet ir vynu. Šeimininkas renka nulaužytas obelų šakas, sako man – uraganas naktį buvo, Palangos tiltą sudaužė. Ajop, griebiuosi už galvos, kaip dabar pateksiu į centrą!
– Kokia kvailystė, – mosteli rankomis vyras, akcentuojantis pilvą. – Palangos tiltas nutiestas į jūrą, be to, jis už trijų šimtų kilometrų nuo Vilniaus.
– Taip, – sutinku nesiginčydamas, – tačiau yra nuomonė, kad šiame pasaulyje nėra tarpusavyje nesusijusių dalykų.
– Tai neišspręs jūsų problemos ir joks čia ne Baudelaire’as, o paprasčiausias alkoholizmas, – vėl ima viską gadinti vyras ir negailestingas būties įrankis laikas išskiria mus, išblaško po ankštas erdvės celes, kuriose tūnodami puoselėjame viltį vėl kada nors susitikti ir sukurti malonią pokalbio atmosferą, kuri svaigina, kuri neišgelbės pasaulio, bet jo agoniją padarys malonesnę.
– ...pirksite ar ne, – girdžiu paslaugų, bet kiek sunerimusį vaistininkės balsą, o radijas tuo metu praneša, kad pietines JAV valstijas tuoj užgrius dar vienas uraganas, ir mane apima bjauri nuojauta, jog kuris nors pamišęs viesulas kiekvieną akimirką gali sudaužyti paskutinį tiltą atgal, į buvimo čia centrą.
