Įstrigau Normandijoje, apie penkiolika kilometrų nuo Lamanšo. Moteris, su kuria atvažiavom čia švęsti Kalėdų ir kurios balsą girdėti aš rengiausi iki gyvenimo pabaigos, pasielgė isteriškai: iš ryto nubudęs viešbutyje jos neberadau.
Vakare gėrėm šlykštų vietinį kalvadosą, ji sugalvojo pažaisti žaidimą „atvirumo akimirka“, esą norinti prisipažinti apie nuotykį, kurį kažkada patyrusi ir nuo manęs nuslėpusi, bet dabar, prieš Kalėdas ir būsimą gyvenimą kartu, reikia atsikratyti slegiančių apnašų ir t.t. Paskui ji neva nekaltai pasuko kalbą apie mane (akivaizdu, kad tai buvo begėdiškai suplanuotas manevras) ir pasiūlė man būti džentelmenu, t.y. pasipasakoti pirmam, jeigu būta „ko nors tokio“. Aš kaip kretinas ir užkibau. Apsivėmęs džentelmenas. Nuoširdžiausiai papasakojau, t.y. prisipažinau, kad prieš metus (juk tai kažin kada, gilioje senovėje, po velnių) permiegojau su jos drauge, kai ji buvo komandiruotėj Londone. Nieko rimto, tiesiog kvailas nuotykis. Seksas be aistros ir panašiai.
Negalima su moterimis atvirauti. Joms reikia meluoti iki mėlynumo, joms tai net patinka. Atviri, nieko nuo jų neslepiantys vyrai moterims koktūs. Net nutvertas guolyje su kita, ginkis ir tvirtink, kad tai pusseserė, teta, kad tu mormonas, o gal pats arkangelas Mykolas nusileido į tavo guolį, bet tu čia niekuo dėtas, ir tada jos tave gerbs. Lies ašaras, svaidysis žaibais, rausis plaukus, bet gerbs. Paaiškėjo, kad ji tik norėjusi mane išbandyti, kad ji nepatyrusi jokio nuotykio, o aš galvijas, kokių reta. Mano ilgus, subtilius ir sudėtingus išvedžiojimus apie mūsų instinktyvų kaltės ir atgailos geismą ji sutraukė į trumpą ir šiurkščią formulę: „Tu dulkinai geriausią mano draugę!“ Kalėdos Prancūzijoj nuėjo šuniui ant uodegos. Kūčių rytą apskritai paaiškėjo, kad aš pakliuvęs į dar didesnę bėdą. Radau telefone jos žinutę: „Daugiau niekad neskambink!“ Jos pačios, suprantama, nė kvapo. Keletą sykių bandžiau paskambinti, telefonas visą laiką buvo atjungtas.
Žodžiu, likau ant ledo, nors ledo (ką jau kalbėti apie sniegą) buvo tiktai prie žuvų turgaus, aplink kurį visą rytą trainiojausi, nes nežinojau, ką veikti, kur dėtis. Sumautą vienuolikto amžiaus pilį jau buvau apžiūrėjęs. Visas jos grožis – apsivožti galima, kokio aukščio sienos, o visa kita muliažai, lego pasaulis. Visuomet, kai patenku į akistatą su senovę reprezentuojančiais griuvėsiais, mane apima neįtikėtino melsvumo ilgesys ir vidurius draskantis liūdesys, širdperša – iš viso žmogaus gyvenimo geriausiu atveju lieka tiktai griuvėsiai, bet dažniausiai nieko nelieka. Vaikštau po muziejus ašarodamas ir nė velnio nematau. Be abejo, graudumą man kėlė ir tai, kad buvau dar neišsiblaivęs, nelaimingas ir nelaimės proga dar trūktelėjęs baisaus gėrimo – kalvadoso.
Taigi sėdėjau kažkokioje kažkokio transporto stotelėje netoli žuvies turgaus, kuris jau baigė darbą ir tik tamsiai pilki ledo gabalai tingiai tirpo šaltame gruodžio lietuje.
– Jie šiandien nevažiuoja, – išgirdau balsą iš viršaus, kadangi sėdėjau nuleidęs galvą ir vis labiau mėgavausi kankinio vaidmeniu.
– Kas, – automatiškai paklausiau moters su kariško stiliaus berete ir ilgaauliais rausvais batais. Man visuomet mįslė, kaip moteris sugeba vaikščioti po purvą ir neišsitepti batų.
– Juk tu nori prie Lamanšo, tiesa? – kiek dvejojančiu balsu paklausė ji.
– Noriu, – atsakiau, nors nė velnio aš nenorėjau.
– Šis maršrutas žiemos sezonu uždaromas. Autobusai važinės tiktai nuo balandžio mėnesio.
– Aš laiko turiu, – atsakiau beveik tikėdamas, kad sėdėsiu čia amžinai.
Išgirdau tolstančius žingsnius. Atsikniso. Beveik gaila. Lėktuvas tik poryt. Galiu važiuot į Paryžių, bet ką aš ten veiksiu. Ir apskritai – ką aš dabar veiksiu. Gulėsiu viešbutyje ir žiūrėsiu neįdomią prancūzų televiziją? Visuose Europos viešbučiuose televizija rodo tą patį, tiktai kalba skiriasi. Jeigu manęs kas paklaustų, kada geriausia savęs gailėti, pasakyčiau: pagirių rytą, trūktelėjus kalvadoso, kai svetimam krašte jus palieka artimas žmogus. Žinoma, geriausia būtų, jeigu jūs dėl viso to nesijaustumėte kaltas. Tada tai jau būtų totaliai tobula savigaila.
– Palaukit! – pačiam sau netikėtai išgirdau balsą, sklindanti iš manęs paties.
Nuo Anglijos pusės traukė silpnas vėjas, atrodė, kad jis prarado savo galią įsipainiojęs į tirštos miglos, tvyrančios virš sąsiaurio, tinklus. Vandenynas kaip tik išgyveno atoslūgio fazę, visa pakrantė buvo nusėta kriauklelėmis, dumbliais, man nepažįstamais augalais ir dar velniai žino kokiu šlamštu, labai tinkančiu prie miglos ir būsenos, kai esi atsikratęs sėklos, jautiesi silpnas, atidus ir pažeidžiamas.
Mylėjimąsi ant užpakalinių automobilio sėdynių išrado amerikiečiai, nors man atrodo, kad tai vis dėlto mitas, sukurtas Holivudo. Šiaip ar taip, prancūziškame „Citroene“ tai daryti beprotiškai nepatogu. Vėliau sužinosiu, kad net kenkia sveikatai.
Paskui mudu su Gabriele (susipažinome pakeliui prie Lamanšo, kur ji mane atvežė savo mažyliu beveik nauju automobiliu) klajojom palei vandenyną, šokinėjome per nuolat pasitaikančias balutes, klampojom per šlapią smėlį, mano batai jau buvo praradę spalvą nuo purvo, o jos – lyg niekur nieko švytėjo žiemos migloje, švytavo man prieš akis, ji kartkartėmis trūkteldavo kalvadoso tiesiai iš butelio, abu rūkėme vieną cigaretę, o šypsojosi ji tik man ir nė žodžio nebeužsiminė dėl sutartos septyniasdešimties eurų sumos už tą nepatogumą, kurį abu patyrėme prieš valandą automobilyje, ir aš jau pradėjau galvoti, kad viskas ne taip blogai šiame pasaulyje, o paskui mudu užsukome į vietinį jūros gėrybių turgų, kuriame nebuvo beveik nė vieno pirkėjo, tiktai pardavėjai, kurie sėdėjo prie kalnų moliuskų ir krabų susitraukę į pečius ir patys buvo panašūs į tuos rūsčius, žnyples mistiškai judinančius padarus, vieną paėmiau į delną, Gabriele, sakiau, o ką, jeigu tai tas pats krabas, kurį aprašė Dylanas Thomas, nors ten tebuvo metafora, velniop metaforas, jos nemirtingos, būkim mirtingi ir dėl to – laimingi, o kiek gyvena krabai, gal jie kaip vėžliai ir kiti ilgaamžiai šios planetos gyventojai, netikiu meile iš pirmo žvilgsnio, bet jaučiuosi visiškas asilas ir įtariu, kad tave įsimylėjau, Gabriele, angele, nusileidusi į mano guolį šią niūrią dieną, jūsų dokumentai, pasigirdo man už nugaros ir kai atsisukau, ten vietoj Gabrielės stovėjo du mentai, vietiniu žargonu, regis, flikai, aš ėmiau ieškoti dokumentų, paskui Gabrielės, bet nebuvo nei vieno, nei kito, tada pasiūliau pareigūnams nueiti iki mašinos, ji buvo neužrakinta, negana to, anot vieno pareigūno, netgi vogta, bet ir ten dokumentų nebuvo, nebuvo netgi piniginės, vienintelė tada mane guodusi mintis, kad butelyje dar liko pora gurkšnių šlykštaus kalvadoso ir kad lėktuvo bilietą palikau viešbutyje.
Žmogus, atsibudęs svetimam krašte mentūroj be dokumentų, be pinigų, paliktas moters, apvogtas prostitutės ir nuo klaikiausio pasaulyje gėrimo kalvadoso plyštančia galva, – ar dar reikia pasakoti apie tokio žmogaus savijautą.
Kažkodėl mūsų prigimtis taip keistai sukonstruota, kad beveik nėra pasaulyje sėkmės, kuri galėtų prilygti ir atpirkti mus ištinkančias nesėkmes. Taip atsitiko ir man tą Kalėdų rytą: kai jau buvau praradęs visas viltis ir nebeturėjau žodžių keikti likimo, įvyko stebuklas, kurio aš nė nepalaikiau stebuklu: atėjo mentas, pasakė, kad viskas gerai, kad atsirado mano dokumentai, piniginė ir kad nebūsiu apkaltintas automobilio vagyste, bet geriausiai būtų, jei pirmu traukiniu nešdinčiausi iš čia.
Tik stotyje patikrinęs piniginės turinį, radau ir pinigus, ir trumpą laiškelį: „Kalėdinė dovana. G.“
P.S. Galbūt būčiau neteršęs tokio nostalgiško prisiminimo ir Gabrielės – gerojo angelo išvaduotojo paveikslo, bet ji ne viską pasakė tame laiškelyje. Neaišku, žinojo ar dar ne, bet jos dovana (tarkime, septyniasdešimt eurų) man kainavo kur kas daugiau. Turiu galvoje nemalonumus, susijusius su Veneros vardu.
Ko gero, tai gražiausios Kalėdos, kurias atkasu savo atminties griuvėsiuose. Kita vertus, galima pastebėti ir tokį dėsningumą: kad ir kas žmogui atsitiktų, jis tai laiko išimtimi, nesusipratimu ir niekad nieko nepasimoko.
