Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
. Evangelijose ir Apaštalų darbuose pamatinis požiūris į žydus yra labai pozityvus, kadangi žydai pripažįstami tauta, kurią Dievas išsirinko savo išganymo plano įgyvendinimui. Šis dieviškasis pasirinkimas aukščiausią patvirtinimą įgyja Jėzaus asmenyje, žydės motinos sūnuje. Jis gimė gelbėti savo tautą ir vykdo savo misiją skelbdamas savo tautai Gerąją Naujieną ir vykdydamas gydymo ir laisvinimo darbą, kurio viršūnė yra jo kančia ir prisikėlimas. Šį požiūrį patvirtina tai, kad prie Jėzaus jo viešojo gyvenimo metu ir po prisikėlimo būrėsi daugybė žydų, taip pat ir tai, kad Jėzus pasirinko dvylika žydų dalyvauti jo misijoje ir tęsti jo darbą.
Papildau. Nors ir antisemitizmas nebūtų nukreiptas prieš tautą, nes tokios tautos nėra. Tuo labiau toks terminas yra atmestinas dėl to, kad pasaulyje, kaip išsiaiškinome, nėra pačios Izraelio etninės tautos - ji gyvena Izraelyje, o prieš arabus nukreipta kritika kažkodėl nevadinama antisemitizmu, nors kaip tik arabų semitų skaičiuje yra absoliuti dauguma.
T.Čyvui. Manau, kad Izraelis nėra kritikuojamas - grėsmės jam yra realios, todėl ir gynyba turi būti adekvati. Kas kita - žydomasonų kritika, kuri, aišku, nėra antisemitizmas, nes nėra nukreipta prieš tautą.
Pritariu - tautinį žmogų tauta išperi ir jis tokiu išlieka tik tos tautos aplinkoje (99% atvejų). Ir nėra nuklysta nuo temos - pavadinimas žydai aiškiai netinka Izraelio etninei tautai (juk rusai netikusį chazarų kilmės žmogų vadina žodžiu жид, kai tą tautą vadina žodžiu евреи).
T.Čyvui. Jūsų pateiktas tautos supratimas yra kosmopolitinis, nes pagal jį net tas, kuris niekada neturėjo jokio ryšio, pvz., su Lietuva ar lietuviais, vieną dieną gali paskelbti save lietuviu. Aiški loginė klaida.
Diskusija, kaip dažniausiai, ne pagal straipsnio temą. Dar blogiau, kad ir pasirinktoji tema nukeliavo į pievas. Šiuolaikinis tautos supratimas yra paprastas - jei žmogus laiko save lietuviu, toks ir yra. Galioja ir žydui. O Izraelio valstybės santykis su demokratija ir kriterijų atitikimas demokratijos vadovėliui bei sveikam protui - atskira tema. Izraelio politikos kritika arba palaikymas - savaime nėra nei antisemitizmas, nei sionizmas.
Ir tas kritikų pavadinimas yra nuo senų senovės, dėl ko ne tik, kad neatspindi šių dienų ar tikrovės, bet bando piršti mintį, kad būk visi, gyvenantys bet kur, bet siejantys save su Izraeliu (kilme ar tikyba - kad yra tokie pripažįsta net izraelitai), tikrai siejasi su Izraelio etnine tauta tautiškai.
Realybei. Jūsų komentaras kaip tik patvirtina, kad jus sieja ne tautiškumas (kiekvienoje šalyje vietinės tautos pavadinimas kitoks, ir kalba vis kita kaip taisyklė), o judaizmas, nes savo kritikus vadinate ne, pvz., antižydais, o antisemitais, t.y. pagal religinį požymį.
Papildau. Didieji žmonės klydo juos laikydami viena tauta, nes jie siejosi ne tautiniais, o judaizmo ryšiais, kas nėra tautybės požymis, o yra religinės priklausomybės, tradicijos požymis. Tai labai gerai matome krikščionyse, kurie, nors ir būdami vienos religijos ar tradicijos, bet išlaiko atskirą tautiškumą, nes to specialiai nemala į krūvą, kaip tai daro minimi tam tikri judaizmo pasekėjai.
Žydų ir krikščionių santykiai
Žydų ir krikščionių santykių istorija kupina kančių. Šį faktą pripažino Jo Šventenybė popiežius Jonas Paulius II, ne kartą raginęs katalikus apmąstyti savo požiūrį į santykius su žydų tauta[6]. Iš tiesų šių santykių balansas per 2000 metų buvo gana neigiamas[7].
Krikščionybės aušroje, po Jėzaus nukryžiavimo, būta nesutarimų tarp ankstyvosios Bažnyčios ir žydų vadovų bei tautos, kurie iš paklusnumo Įstatymui kartais smurtu priešindavosi Evangelijos skelbėjams ir pirmiesiems krikščionims. Pagoniškoje Romos imperijoje žydus teisiškai gynė imperatoriaus suteiktosios privilegijos. Valdžia iš pradžių neskyrė žydų ir krikščionių bendruomenių. Tačiau netrukus krikščionis valstybė pradėjo persekioti. Vėliau, kai patys imperatoriai atsivertė į krikščionybę, jie kurį laiką ir toliau garantavo žydams privilegijas. Bet pagonių šventyklas užpuldinėjusios krikščionių minios, paveiktos tam tikrų Naujojo Testamento interpretacijų apie žydų tautą kaip visumą, kartais neaplenkdavo ir sinagogų. “Krikščionių pasaulyje – netaikau tai Bažnyčiai kaip tokiai – pernelyg ilgai cirkuliavo klaidingos bei neteisingos Naujojo Testamento interpretacijos apie žydų tautą bei jos tariamą kaltę, keldamos priešiškumo šiai tautai jausmus”[8]. Tokius Naujojo Testamento aiškinimus visiškai ir galutinai atmetė Vatikano II Susirinkimas[9].
Nors krikščioniškoji naujiena skelbia meilę visiems, net savo priešams, vyravusi mąstysena šimtmečiais bausdavo mažumas ir tuos, kurie būdavo kuo nors “skirtingi”. Antijudaistiniai jausmai kai kuriuose krikščioniškuose sluoksniuose bei tarp Bažnyčios ir žydų tautos egzistavęs didelis skirtumas sąlygojo visuotinę diskriminaciją; kartkartėmis tai baigdavosi ištrėmimais bei mėginimais atversti prievarta. Iki XVIII a. pabaigos didžiojoje “krikščioniškojo” pasaulio dalyje tie, kurie nebuvo krikščionys, neturėjo visiškai garantuoto teisinio statuso. Nepaisant to, žydai, išsibarstę po visą krikščioniškąjį pasaulį, laikėsi savo religinių tradicijų bei bendruomeninių papročių. Todėl į juos žvelgta su tam tikru įtarumu bei nepasitikėjimu. Krizių laikotarpiais, pavyzdžiui, bado, karo, epidemijų ir socialinės įtampos metais, žydų mažuma kartais būdavo paverčiama atpirkimo ožiu ir tapdavo smurto, plėšikavimų, net žudynių auka.
XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje daugelyje valstybių žydai savo padėtimi apskritai susilygino su kitais piliečiais, o kai kuriems pavyko visuomenėje užimti įtakingas vietas. Tačiau tame pačiame istoriniame kontekste, būtent XIX šimtmetyje, įsitvirtino klaidingas ir perdėtas nacionalizmas. Įvykių kupinoje visuomeninių pokyčių aplinkoje žydams dažnai būdavo prikišama, jog jų daroma įtaka yra neproporcingai didelė lyginant su jų skaičiumi. Taip didžiojoje Europos dalyje pamažu ėmė plisti antijudaizmas, kurio esmė buvo labiau sociologinė ir politinė negu religinė.
Tuo pačiu metu atsirado teorijų, neigusių žmonių rasės vienybę ir teigusių rases buvus skirtingas iš pat pradžių. XX amžiuje Vokietijos nacionalsocializmas pasinaudojo šiomis idėjomis kaip pseudomoksliniu pagrindu vadinamajai nordinei arijų rasei ir tariamai žemesnėms rasėms skirti. Be to, 1918 m. pralaimėjimas ir griežtos nugalėtojų primestos sąlygos sukėlė Vokietijoje kraštutinio nacionalizmo bangą, lėmusią tai, kad daugelis įžvelgė nacionalsocializme savo šalies problemų sprendimą ir su šiuo judėjimu bendradarbiavo politiškai.
Bažnyčia Vokietijoje rasizmą pasmerkė. Pirmiausia tai atsispindėjo kai kurių dvasininkų pamoksluose, katalikų vyskupų viešajame mokyme ir katalikų žurnalistų pasauliečių rašiniuose. Jau 1931 m. vasarį ir kovą Breslau [Vroclavo] kardinolas Bertramas, kardinolas Faulhaberis, Bavarijos vyskupai, taip pat Kelno ir Freiburgo provincijų vyskupai paskelbė pastoracinius laiškus, smerkiančius nacionalsocializmą ir jam būdingą stabmeldišką rasės bei valstybės garbinimą[10]. Nacių antisemitinė propaganda aiškiai atmetama gerai žinomuose kardinolo Faulhaberio 1933-aisiais, nacionalsocialistų atėjimo į valdžią, metais pasakytuose advento pamoksluose, kurių klausėsi ne tik katalikai, bet ir protestantai bei žydai[11]. Po Kristallnacht viešai už žydus meldėsi Berlyno katedros rektorius Bernhardas Lichtenbergas, vėliau miręs Dachau ir paskelbtas palaimintuoju.
Iškilmingai enciklika Mit brennender Sorge nacionalsocialistų rasizmą pasmerkė ir popiežius Pijus XI[12]. Perskaičius ją Vokietijos bažnyčiose 1937 metų Kančios sekmadienį, susilaukta puolimo bei sankcijų prieš dvasininkijos narius. 1938 m. rugsėjo 6 d. kreipdamasis į belgų maldininkų grupę, Pijus XI pabrėžė: “Antisemitizmas nepriimtinas. Dvasiškai visi esame semitai”[13]. Savo pirmojoje enciklikoje Summi pontificatus[14], paskelbtoje 1939 m. spalio 20 d., Pijus XII įspėjo saugotis teorijų, neigiančių žmonių rasės vienybę, ir valstybės sudievinimo, visko, kas, jo manymu, veda į tikrąją “tamsos valandą”[15].
Žydų ir krikščionių santykių istorija kupina kančių. Šį faktą pripažino Jo Šventenybė popiežius Jonas Paulius II, ne kartą raginęs katalikus apmąstyti savo požiūrį į santykius su žydų tauta[6]. Iš tiesų šių santykių balansas per 2000 metų buvo gana neigiamas[7].
Krikščionybės aušroje, po Jėzaus nukryžiavimo, būta nesutarimų tarp ankstyvosios Bažnyčios ir žydų vadovų bei tautos, kurie iš paklusnumo Įstatymui kartais smurtu priešindavosi Evangelijos skelbėjams ir pirmiesiems krikščionims. Pagoniškoje Romos imperijoje žydus teisiškai gynė imperatoriaus suteiktosios privilegijos. Valdžia iš pradžių neskyrė žydų ir krikščionių bendruomenių. Tačiau netrukus krikščionis valstybė pradėjo persekioti. Vėliau, kai patys imperatoriai atsivertė į krikščionybę, jie kurį laiką ir toliau garantavo žydams privilegijas. Bet pagonių šventyklas užpuldinėjusios krikščionių minios, paveiktos tam tikrų Naujojo Testamento interpretacijų apie žydų tautą kaip visumą, kartais neaplenkdavo ir sinagogų. “Krikščionių pasaulyje – netaikau tai Bažnyčiai kaip tokiai – pernelyg ilgai cirkuliavo klaidingos bei neteisingos Naujojo Testamento interpretacijos apie žydų tautą bei jos tariamą kaltę, keldamos priešiškumo šiai tautai jausmus”[8]. Tokius Naujojo Testamento aiškinimus visiškai ir galutinai atmetė Vatikano II Susirinkimas[9].
Nors krikščioniškoji naujiena skelbia meilę visiems, net savo priešams, vyravusi mąstysena šimtmečiais bausdavo mažumas ir tuos, kurie būdavo kuo nors “skirtingi”. Antijudaistiniai jausmai kai kuriuose krikščioniškuose sluoksniuose bei tarp Bažnyčios ir žydų tautos egzistavęs didelis skirtumas sąlygojo visuotinę diskriminaciją; kartkartėmis tai baigdavosi ištrėmimais bei mėginimais atversti prievarta. Iki XVIII a. pabaigos didžiojoje “krikščioniškojo” pasaulio dalyje tie, kurie nebuvo krikščionys, neturėjo visiškai garantuoto teisinio statuso. Nepaisant to, žydai, išsibarstę po visą krikščioniškąjį pasaulį, laikėsi savo religinių tradicijų bei bendruomeninių papročių. Todėl į juos žvelgta su tam tikru įtarumu bei nepasitikėjimu. Krizių laikotarpiais, pavyzdžiui, bado, karo, epidemijų ir socialinės įtampos metais, žydų mažuma kartais būdavo paverčiama atpirkimo ožiu ir tapdavo smurto, plėšikavimų, net žudynių auka.
XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje daugelyje valstybių žydai savo padėtimi apskritai susilygino su kitais piliečiais, o kai kuriems pavyko visuomenėje užimti įtakingas vietas. Tačiau tame pačiame istoriniame kontekste, būtent XIX šimtmetyje, įsitvirtino klaidingas ir perdėtas nacionalizmas. Įvykių kupinoje visuomeninių pokyčių aplinkoje žydams dažnai būdavo prikišama, jog jų daroma įtaka yra neproporcingai didelė lyginant su jų skaičiumi. Taip didžiojoje Europos dalyje pamažu ėmė plisti antijudaizmas, kurio esmė buvo labiau sociologinė ir politinė negu religinė.
Tuo pačiu metu atsirado teorijų, neigusių žmonių rasės vienybę ir teigusių rases buvus skirtingas iš pat pradžių. XX amžiuje Vokietijos nacionalsocializmas pasinaudojo šiomis idėjomis kaip pseudomoksliniu pagrindu vadinamajai nordinei arijų rasei ir tariamai žemesnėms rasėms skirti. Be to, 1918 m. pralaimėjimas ir griežtos nugalėtojų primestos sąlygos sukėlė Vokietijoje kraštutinio nacionalizmo bangą, lėmusią tai, kad daugelis įžvelgė nacionalsocializme savo šalies problemų sprendimą ir su šiuo judėjimu bendradarbiavo politiškai.
Bažnyčia Vokietijoje rasizmą pasmerkė. Pirmiausia tai atsispindėjo kai kurių dvasininkų pamoksluose, katalikų vyskupų viešajame mokyme ir katalikų žurnalistų pasauliečių rašiniuose. Jau 1931 m. vasarį ir kovą Breslau [Vroclavo] kardinolas Bertramas, kardinolas Faulhaberis, Bavarijos vyskupai, taip pat Kelno ir Freiburgo provincijų vyskupai paskelbė pastoracinius laiškus, smerkiančius nacionalsocializmą ir jam būdingą stabmeldišką rasės bei valstybės garbinimą[10]. Nacių antisemitinė propaganda aiškiai atmetama gerai žinomuose kardinolo Faulhaberio 1933-aisiais, nacionalsocialistų atėjimo į valdžią, metais pasakytuose advento pamoksluose, kurių klausėsi ne tik katalikai, bet ir protestantai bei žydai[11]. Po Kristallnacht viešai už žydus meldėsi Berlyno katedros rektorius Bernhardas Lichtenbergas, vėliau miręs Dachau ir paskelbtas palaimintuoju.
Iškilmingai enciklika Mit brennender Sorge nacionalsocialistų rasizmą pasmerkė ir popiežius Pijus XI[12]. Perskaičius ją Vokietijos bažnyčiose 1937 metų Kančios sekmadienį, susilaukta puolimo bei sankcijų prieš dvasininkijos narius. 1938 m. rugsėjo 6 d. kreipdamasis į belgų maldininkų grupę, Pijus XI pabrėžė: “Antisemitizmas nepriimtinas. Dvasiškai visi esame semitai”[13]. Savo pirmojoje enciklikoje Summi pontificatus[14], paskelbtoje 1939 m. spalio 20 d., Pijus XII įspėjo saugotis teorijų, neigiančių žmonių rasės vienybę, ir valstybės sudievinimo, visko, kas, jo manymu, veda į tikrąją “tamsos valandą”[15].
Sėskit, žydai, į lėktuvą, bombarduokit greitintuvą!