Aha - žydukai visai nenori į Izraelį ir jo jiems nereikia.Ką ir reikėjo įrodyti - jie su Izraeliu nėra susiję.

Kaip palaiko, už ko ir kada? Kaip tai atrodo?

prisipazink, ka sake daktaras?kada atgal i N.Vilnia ar Rokiskio psichiatrine atgulsi?

Į temą. Lietuva palaiko Izraelį.

14 44 27. O tu žydomasoniška? :) Spėk mįslę: snukis juods, barzda ruda - kur tu matei tokį brudą? Kas? Ar ne tu?

Izraeliečiui. Tai yra seniai žinoma.Ką norėjai pasakyti?

Jau pirmosiomis karo dienomis pradėtas masinis žydų naikinimas visoje Lietuvoje. Prie kiekvieno didesnio Lietuvos miestelio yra vietos, kur karo pradžioje buvo sušaudyta tūkstančiai žydų: iš pradžių vyrai, vėliau seniai, moterys ir vaikai. Nekaltų žmonių krauju susitepė ir keli šimtai lietuvių. Vieni tai darė iš godumo, kiti dėl savo antisemitinių pažiūrų, treti iš kvailumo, ketvirti vien todėl, kad galėjo nebaudžiami žudyti, dar kitus privertė vokiečiai. Lietuviai, tarnaujantys vokiečiams pavaldžiose karinėse struktūrose, už atsisakymą žudyti žydus buvo šaudomi vietoje ir verčiami į tas pačias duobes.

Vokiečių propagandistai įrodinėjo, kad žudynės yra vietinių gyventojų keršto žydams akcijos. Karo metais visi laikraščiai buvo pilni kurstančių straipsnių, įrodinėjimų, kad žydai yra didžiausi piktadariai. Lietuvos gyventojų dauguma smerkė žudynes, o jose dalyvavusius lietuvius paniekinamai vadino “žydšaudžiais”. Didesniuose miestuose - Vilniuje, Kaune, Šiauliuose - žydams, išlikusiems gyviems pirmųjų masinių žudynių metu, buvo sukurti getai - izoliuoti, saugomi miestų rajonai, iš kurių prieš tai iškraustyti visi nežydai.

Žydai privalėjo prie viršutinių drabužių prisisiūti šešiakampes žvaigždes. Jiems buvo draudžiama naudotis transporto priemonėmis, turėti radijo imtuvus, pirkti ir parsinešti i getus maisto, kuro, be leidimo išeiti iš getų, vaikščioti šaligatviais. 1941-1944 m. getuose gyvenę žydai buvo palaipsniui sunaikinti. Lietuvoje taip pat buvo žudomi ir iš kitų šalių atvežti žmonės. Net 94% Lietuvos žydų tapo sąmoningo žydų tautos naikinimo, vadinamo holokaustu, aukomis.

Daugiausia žmonių nužudyta Paneriuose prie Vilniaus ir Kauno fortuose. Tik menka žydų dalis slapstoma išgyveno per visą trejus metus trukusią nacių okupaciją. Nors už žydų slėpimą vokiečiai šaudė ištisas šeimas, keli tūkstančiai lietuvių, rizikuodami gyvybėmis, padėjo persekiojamiems žmonėms. Nemažą išlikusių Lietuvos žydų dalį sudaro 1941 m. birželio tremtiniai. Tai, kas pradžioje kartu su lietuviais tremiamiems į Sibirą žydams atrodė baisia nelaime, didžiajai tremtinių daliai išgelbėjo gyvybę.

Holokaustas Lietuvoje
Čia, Lietuvoje, hitlerininkai pradėjo įgyvendinti " galutinį žydų klausimo sprendimą" , kaip jie eufemistiškai vadino visišką žydų sunaikinimą. Pradėta nuo šlykščiausios antižydiškos propagandos, kaltinant žydus visomis Vokietijos reicho, viso pasaulio, taip pat lietuvių tautos bėdomis; sutapatinant žydus ir komunizmą, buvo teigiama, kad likviduoti komunizmą galima tik sunaikinant žydus. Žydų tautybės žmonėms įvesti žeminantys apribojimai, siekiant eliminuoti juos iš visuomenės; žydams uždrausta būti viešose vietose, naudotis visuomeniniu transportu, vaikščioti šaligatviais, įvestas privalomas skiriamasis ženklas - Dovydo žvaigždė - ir kt. Tuo siekta pažeminti žydų orumą, palaužti jų gebėjimą priešintis, kita vertus, " pagrįsti" nusistatymą žudyti žydus. Jau pirmosiomis hitlerinės okupacijos dienomis įvykdyti pasibaisėtini pogromai - birželio 25-26 d. Vilijampolėje žiauriai nužudyta apie 1000 žmonių. Per keletą mėnesių sunaikinta didesnė dalis Lietuvos žydų, likusieji suvaryti į Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getus. Nežmoniškomis, sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis žydai parodė neregėtą tautinį atsparumą. Getuose imtasi kultūrinės švietėjiškos veiklos. Prie seniūnų tarybų sudaryti padaliniai, rūpinęsi kultūriniu gyvenimu; Kauno gete šiam padaliniui vadovavo N. Šapira. Getuose veikė bibliotekos, Vilniaus gete bibliotekai vadovavo žinomas kultūrininkas Hermanas Krukas, karo pradžioje pabėgęs iš Varšuvos į Vilnių; jis rašė dienoraštį fiksuodamas svarbesnius įvykius ir dažnai vadinamas Vilniaus geto metraštininku. Buvo organizuojamos paskaitos literatūros, kultūros, filosofijos, gamtos mokslų temomis, rengiamos dailės parodos, literatūros konkursai, koncertai, disputai. Įkurtos mokyklos; Vilniaus gete mokėsi iš esmės visi likę gyvi vaikai; čia veikė ir ješiva. Vilniaus gete įsikūrė teatras; jame vaidinami - mirties akivaizdoje! - pasaulio ir žydų klasikų kūrinai, organizuojami koncertai. Teatras veikė tol, kol visi aktoriai buvo išvežti į Panerius ir sušaudyti. Kultūros švietimo veikla palaikė žmonių nuotaiką, neleido hitlerininkams nužmoginti geto kalinių. Kai kurie mokslininkai getuose tęsė net mokslinę veiklą; dr. Nachmanas Šapira Kauno gete parašė pedagoginę studiją, kaip pripratinti geto vaikus prie minties apie neišvengiamą žūtį. Kultūrinė veikla nebuvo vienintelė pasipriešinimo forma. Getuose susikūrė ir ginkluotos organizacijos, Vilniaus gete bandyta organizuoti sukilimą. Geto kovotojams padėjo antifašistai už geto ribų, su jais užmegzti glaudūs ryšiai. Nepaprastai reikšminga buvo kilnių lietuvių, lenkų, rusų žmonių, kaip gydytojų Petro Baublio, Elenos Kutorgienės, kunigo Broniaus Paukščio ir daugelio kitų pastangos gelbėti žydus, pirmiausia vaikus. Taip išgelbėta apie tūkstantis būsimų žydų kultūros vartotojų ir kūrėjų.

kiaule, ji ir Lietuvo ir Izraelyje kiaule. Tu, pavyzdziui, esi lietuviska kiaule.

Izraeliečiui. O jūs, izraeliečiai, ar pripažįstate kitur gyvenančius ir norinčius su izraeliečiais tapatintis ivrimais, nors žinote, kad jie su jumis susiję nebent per Adomą ir Ievą, net ne per Abraomą?