Lolita KAMINSKIENĖ
Svetimą šalį, sako, geriausiai galima pažinti ne lankant muziejus, zoologijos sodus ar kitas įžymybes, o trumpam tampant paprastu jos gyventoju, eiliniu parduotuvių slenksčių ir gatvių sankryžų mindžiotoju. Tokia galimybė netikėtai pasitaikė ne kur nors Europoje, o saulės ir žmonių šypsenų sušildytoje tolimojoje Australijoje, šalyje, kuri daugeliui mūsų tautiečių yra ir bus terra incognita. Bent jau tol, kol Lietuvos ekonominė kreivė pradės sparčiai kilti aukštyn ir eilinis pilietis galės sutaupyti tuos 5 000 litų, reikalingų kelionei į Australiją ir atgal, arba kol Australijos valdžia sumanys bent kiek plačiau praverti duris visiems, panorusiems aplankyti šią švelniavilnių avių, gyventojų iš Azijos ir gamtos kontrastų kupiną šalį.
Per 20 valandų - į kitą Žemės pusę
Kelionė į Australiją ilga, oi kokia ilga. Vieni mūsų tautiečiai iš Vilniaus pirmiausia skrenda į Varšuvą, kiti - į Amsterdamą, treti - į Vieną. Iš Vienos galingu "Boeing 777" skrydis į Australiją trunka nei daug, nei mažai - 20 valandų. Ir tik su vienu valandos trukmės nutūpimu Kuala Lumpūre, viename didžiausių Malaizijos miestų, oro uoste, kur papildomos lėktuvo kuro atsargos, išnešamos įvairios šiukšlės, o keleiviai turi gerą progą pamankštinti kojas - gi nėra lengva beveik visą parą išsėdėti. Nors nuobodžiauti lėktuve neprisieina. Nori - dėkis ausines ir žiūrėk filmus, klausykis muzikos ar žaisk kompiuterinius žaidimus nedideliame televizoriuke, įmontuotame priešais sėdinčio keleivio kėdės atloše, nori - miegok į sveikatą. Jei kyla noras su kuo nors pabendrauti, gali kalbinti malonias ir nuolat besišypsančias Austrijos aviakompanijos "Lauda" stiuardeses. Jos tau atsakys į visus klausimus ir taisyklinga anglų kalba paklaus: "Ar, pone, dar ko nors pageidautumėte?" Tik vėliau supranti, kodėl ta šypsena ir mandagumas mums, lietuviams, taip krinta į akis ir įstringa atminty ilgam laikui. Kitiems keleiviams - austrams, vokiečiams, australams, skridusiems "Boeing 777", - kasdienybė, įprasta, normalu. O mums, pripratusiems būti baramiems, bijantiems rytdienos bei kiekvieno naujos valdžios naujo įstatymo, stumdomiems biurokratų ir apšaukiamiems pardavėjų, tas malonus bendravimas ir šypsena - tarsi išganingi vaistai žaizdotai sielai. Tie vaistai pradeda tavo sielą gaivinti iškart, kai tik išlipi didžiuliame Vienos oro uoste. Ir nesvarbu, kad prie informacijos langelio iš tos baimės ir sutrikimo pasakai "good morning", o ne "good evening", nors už lango - juodžiausia tamsa, kad viešbutyje, kuriame teko praleisti vieną naktį, nes lėktuvas į Australiją - tik kitą rytą, svečio kortelėje užpildei ne tą grafą, kad autobuso vairuotojui, vežusiam į tą viešbutį, pasirodai tikrai nežinanti, kur tas "IBIS" yra - jis tau mandagiai paaiškina, kad viešbutis - kitoje gatvės pusėje. Tai nesvarbu. Į visus nežinojimus yra reaguojama supratingai, dėmesingai ir pagarbiai. O kaipgi kitaip? Žmogus turi teisę paklausti, nežinoti ir sužinoti.
Vienas maloniausių dalykų skrendant "Boeing 777" - maitinimas. Tik spėji atsisėsti, pasilabinti su kaimynais, tik spėja lėktuvas atsiplėšti nuo žemės, žiūrėk, jau ir pakvimpa salone kažkuo skaniu. O paskui neša ir neša: gerti, valgyti, arbatos, kavos, vėl valgyti - gali ir skaičių tų siūlymų bei valgymų pamesti. Šalia sėdėjęs pusamžis vyrukas iš kažkurios Balkanų šalies nė karto nepraleido progos pagurkšnoti viskio su ledu. Po to jis vis baksnojo man į alkūnę ir prašydavosi išleidžiamas į tam tikrą vietą. Praeidavo valanda, ir viskio bei baksnojimo istorija pasikartodavo.
Pasitrainioję Kuala Lumpūro oro uoste valandą, vėl praėję pasų kontrolę ir patikrinimą, keleiviai "atsigaivinusiu" ir pailsėjusiu "Boeing 777" pakyla skristi į Melburną. Svarbu nepamiršti pasukti savo laikrodžių rodykles 6 valandas į priekį - toks yra Malaizijos ir Lietuvos laiko skirtumas. Svarbu nepamiršti ir nusirengti megztinius bei kitus šiltus rūbus, nes išskridus iš Lietuvos vasario mėnesį, Malaizijoje jie tampa visai nereikalingi. Jau nekalbant apie Australiją, kuri pasitiko 27 laipsnių šiluma.
Iš Malaizijos Australija - ranka pasiekiama. Perskridus ekvatorių, naktis staiga virsta diena. Mes jau esame kitame Žemės pusrutulyje, kuriame - viskas atvirkščiai (bent jau mums taip atrodo): saulė teka ir leidžiasi ne toje pasaulio pusėje, mėnulis nosį nusukęs irgi į kitą pusę, rytas tampa vakaru, vakaras - rytu. Laiko skirtumas tarp Australijos ir Lietuvos - 8 valandos. Dėl to skirtumo pirmosios paros Australijoje labai keistos: naktį norisi eiti, ką nors daryti, o dieną negali atsiginti žiovulio.
Saugokis automobilio, arba vienaaukštė Australija
Australai, sako, vietinius ir nevietinius pažįsta iš to, kuria šaligatvio puse žmogus eina. Jei vienas toks žioplinėdamas ir dairydamasis kulniuoja sau dešine puse, tai ir sakyti nereikia, kad jis - atvykėlis. Automobilio Australijoje reikia laukti atvykstant ne iš kairės, o iš dešinės kelio pusės. Juk ir vairas automobiliuose yra įtaisytas ne toje pusėje nei įprasta kitose pasaulio šalyse (išskyrus Didžiąją Britaniją). Kai atskridusią iš Melburno Sidnėjaus oro uoste mane pasitikę lietuviai dailininkai Jolanta ir Jurgis Janavičiai mandagiai liepė sėstis automobilio priekio kairėje pusėje, su išgąsčiu pagalvojau: "Nejaugi turėsiu vairuoti?" Bet viskas paaiškėjo, kai tik pravėriau automobilio dureles. Vienas Australijos lietuvis, bandęs paaiškinti, kodėl vairas yra kitoje pusėje, sakė, kad senovėje karžygiai kardu švaistėsi daugiau dešine ranka, o kaire laikė skydą. Taip ir automobilyje: smagiau vairuoti dešine ranka, o kaire - junginėti pavaras.
Australija visame pasaulyje dažnai vadinama vienaaukšte. Toks pavadinimas jai prilipo dėl nedidelių vienaaukščių, gražių ir labai kruopščiai prižiūrimų namukų. Pastarųjų savininkai namui prižiūrėti ir aplinkai tvarkyti skiria daug laiko ir nemažai pinigų. Australijos lietuviai, dauguma gyvenantys tokiuose nameliuose, stebisi, kodėl Lietuvoje žmonės statosi didelius, kartais net kelių aukštų namus. Juk tokio namo šildymas žiemą turėtų brangiai kainuoti. Bepigu jiems samprotauti, kai visi 20 milijonų Australijos gyventojų turi galimybę didinti savo namų valdas ne į aukštį, o į plotį, statydami naujus namus, plėstis į šonus, o ne lipti keliais aukštais į dangų. Juk didžiulėje Australijoje gyvena tik 20 milijonų žmonių, kai tuo tarpu Indonezijos salose, esančiose šalia Australijos, vienas kitam ant galvų lipa 200 milijonų indoneziečių. Australai patyliukais samprotauja: "Tie mūsų kaimynai tarpusavyje kariauja, nepasidalina valdžia ir žeme. Kas bus, jei jų akys staiga nukryps į negyvenamus Australijos plotus? Ar neperkels jie savo neramumų į Australijos žemę?" Ir patyliukais mokosi indoneziečių kalbos.Vieni - savarankiškai, o moksleiviai jos pramoksta mokyklose.
Žiemą Australijoje temperatūra retai kada nukrinta iki nulio. O praėjusi vasara (Australijos vasara - tai gruodžio, sausio ir vasario mėnesiai) savo karščiu buvo rekordinė: Adelaidėje ir jos apylinkėse temperatūra pakilo iki 35 laipsnių, netoli Renmarko - net iki 47 laipsnių šilumos. Tad pripratę prie šilumos, australai rudenį, kai temperatūra naktimis nukrenta iki 12 ar 8 laipsniu, jau šildo savo namelius.
Kovas, balandis ir gegužė - Australijos ruduo. Jis mažai kuo skiriasi nuo mūsų vasarų. Šiųmetis ruduo Sidnėjuje netgi šiltesnis: ten balandžio mėnesį buvo apie 25-27 laipsnius šilumos. Velykos Australijoje ateina rudenį, o Kalėdas ir Naujuosius metus australai švenčia per pačius karščius. Sniegas Australijoje - retenybė. Prieš keletą metų žiemą nemažai pasnigo kalvose netoli Adelaidės. Norėjusieji pamatyti tikrą žiemą turėjo paskubėti: apie pietus sniego jau beveik neliko - jį ištirpdė ir žiemą pakankamai kaitri saulė. Nuo jos spindulių australai slepiasi po skrybėlėmis, veidą ir rankas tepasi įvairiais kremais. Nepaisant stropios apsaugos, nemažai australų serga odos vėžiu.
Per Sidnėjų žygiavo "Mardi Gras"
Sidnėjuje lyja užtektinai.Ten drėgna ir šilta. Pirmas rytas Australijoje, Jolantos ir Jurgio Janavičių namuose, buvo ypatingas: pabudau nuo labai gerai pažįstamo garso: už lango šniokštė liūtis. Ji, ačiū Dievui, greitai baigėsi, danguje įsiplieskė saulė, ant palangės virtuvėje sutūpė sušlapusios margaspalvės papūgėlės, gyvenančios čia pat, medžiuose, o prieš akis atsivėrė žaluma perpildytas, lietaus lašų spindesiu nutapytas vaizdas. Visa, ką mes Lietuvoje auginame vazonuose - kaktusai, palmės, įvairios gėlės - Sidnėjuje auga natūraliai, lauke, veša, stiebiasi aukštyn. Didžiuliai kaktusai, didžiules gėlės, didžiulės palmės.
Taip yra Sidnėjaus priemiesčiuose, kuriuose tvarkingai eilėmis išsirikiavę tie vienaaukščiai namukai. Priemiesčiai supa miesto centrą, kuriame yra du Australijos simboliai: kriauklės formos Operos rūmai ir didysis tiltas. Pats centras pritrenkia dangoraižių didingumu, neplačiomis susipynusiomis gatvėmis ir architektūros kontrastais. Sidnyje (taip miesto pavadinimą trumpina australai) gyvena 4 milijonai gyventojų. Nuvažiuoti nuo vieno iki kito miesto galo prireikia kelių valandų. Sidnis yra įsikūręs Ramiojo vandenyno pakrantėje. Priemiesčiai garsėja ne tik savo tvarkingumu bei ramybe, bet ir paplūdimiais. Rudenį ir žiemą jie beveik tušti: sidnėjiečiams vanduo tada būna per šaltas, nors vandens temperatūra - 21-22 laipsniai šilumos.
Jei vandenyne kyla audra (o rudenį taip dažnai nutinka), pageidaujantieji gali pasipliuškenti šalia įrengtuose baseinuose. Vanduo toks sūrus, kad pirmą kartą atvykėliai maudosi užsimerkę ir tvirtai sučiaupę lūpas. Sidnėjiečiai prie to sūrumo pripratę.
Po audros ant kranto vandenynas priverčia visokių žolių ir mažyčių melsvų, persišviečiančių medūzų, kurios ir nugaišusios yra pavojingos. Prisilietus jos trenkia kaip elektros srovė ir po to dar ilgai skauda.
Jolantos ir Jurgio Janavičių namai yra Menlio priemiestyje. Jie labai lietuviški, kupini meno. Jolanta - keramikė, bet nemažai laiko skiria tapybai ir knygų iliustravimui. Abu Janavičiai - užkietėję keliautojai, aplankę beveik pusę pasaulio. Lietuvoje per praėjusį dešimtmetį jie lankėsi ne kartą, yra surengę ne vieną parodą. Liepos mėnesį Lietuvoje dienos šviesą turėtų išvysti Jurgio Janavičiaus knyga "Laiškai iš Australijos".
Jolanta Sidnio kalėjime nuteistosioms dėsto keramiką, Jurgis vertėjauja. Daugiausia Jurgio kaip vertėjo paslaugų prisireikia naujiesiems lietuviams, atvykusiems į Australiją užsidirbti ar "prasukti" kokį bizniuką.
Janavičių namuose nėra dieninių užuolaidų. Kur nors išeidami jie net ne visus langus uždaro. Taip įprasta visame Menlio priemiestyje. Pabandyk Lietuvoje palikti atvirą langą, dar kai ir namuose nieko nėra, jei net per plienines duris vagys įeina. O Menlio priemiestyje vagystės tokios retos, kad nėra ko vargintis uždarinėjant langus ar keliomis spynomis rakinant dirbtuvių duris.
Kovo 3 dieną Sidnyje vyko vienas reikšmingiausių ir įspūdingiausių renginių - XXIV pasaulio gėjų ir lesbiečių paradas "Mardi Gras". Į jį susirinko seksualinių mažumų atstovai iš daugelio pasaulio šalių: Prancūzijos, Kanados, Korėjos, Japonijos. Iš viso - 175 delegacijos. Parado organizatoriai buvo nusivylę: pernai parade dalyvavo 210 delegacijų. Spalvingos šokančios, ekstravagantiškais kostiumais pasipuošusios gėjų ir lesbiečių grupės žygiavo skambant dainininkių Kilės Minok ir Madonos muzikai. Parado dalyviai pagerbė ir savo dievaitę Elizabetą Teilor. Pirmieji margaspalviame parade pasirodė lengvais rūbeliais apsitaisę dviratininkai, po jų, burzgindami savuosius "Harley Davidson", pralėkė motociklininkai, o paskui pasipylė blizgantys, smarkiai išsidažę, žiūrovams oro bučinius, sargius ir kitokias smulkmenas dovanojantys gėjai bei lesbietės. Beveik kiekvienos grupės žygiuotojai rankose laikė plakatus, kurie skelbė gėjų ir lesbiečių teises.
Žiūrovai, norėję viską pamatyti iš arti, pradėjo rinktis į renginį prieš keturias valandas. Čia pat už 10 dolerių buvo pardavinėjamos kėdutės, dėžės, statinaitės. Vėliau atėjusieji dolerių negailėjo ir statė statinaites vieną ant kitos, lipo viršun ir kvykavo, žvygavo kartu su įsišėlusia minia. Tai buvo ne kokių nesusipratėlių, nukrypusių ne į tą pusę, susibūrimas, o spalvų, muzikos, fejerverkų, šokio, didingų blizgančių kostiumų ir išdažytų kūnų šventė.
Lietuvis ir Australijoje lietuvis
Yra Sidnyje, Endžadino priemiestyje, Australijos lietuviams labai svarbi vieta - Lietuvių sodyba. Ji 1964 metais buvo įkurta šalia Karališkojo nacionalinio parko. Sodybos įkūrėjai - Ona ir Antanas Baužės. Antanas Baužė buvo ir lietuvių laikraščio "Mūsų pastogė" steigėjas. Poniai Onai Baužienei dabar 96 metai. Gimusi Vokietijoje, užaugusi Škotijoje, Ona Baužienė įdėjo daug pastangų kurdama sodybą, tinkamą senyvo amžiaus tautiečiams, kurie jau nepajėgia vieni gyventi ir tvarkytis. Nusipirkę namelius sodyboje už 25 000 Australijos dolerių (AUD), čia mūsų tautiečiai gyvena iki mirties. 25 000 AUD už nedidelį namelį Australijoje - labai pigu. Mirusiojo vaikai ar anūkai namelio paveldėti negali. Tokios yra sodybos taisyklės. Tuščias namelis atitenka kitam, gyvenimo saulėlydį sumaniusiam praleisti sodyboje.
Dabar čia gyvena 19 vyresniojo amžiaus lietuvių. Seniausiai gyventojai - Veronikai Petniūnienei - 91 metai. Į sodybą ji atsikraustė viena pirmųjų. Čia gyvena Aleksandra Vingienė, Aleksandra Storpirštienė, Birutė ir Vytautas Vitkai. Linksmuolis ir pokštininkas ponas Vytautas - sodybos seniūnas, jo žmona Birutė - tautodailininkė. 1997-aisiais čia apsigyveno ponia Isolda Poželaitė-Davis, jau ne pirmus metus į įvairias Lietuvos mokyklas vežanti labdarą, rengianti jose anglų kalbos rašinio konkursus, viena nudirbanti tiek, kiek pajėgtų nebent didelis būrys žmonių.
Valstybė nesikiša į sodybos gyvenimą. Sidnio moterų draugija moka vandens, žemės mokesčius, patiems sodybiečiams tereikia susimokėti už telefoną ir elektrą. Sodyboje gyvenimas vyksta kaip vienoje didelėje šeimoje. Rengiamos šventės, kūgelio dienos, bendrai pietaujama. Iškylančias problemas sodybiečiai irgi sprendžia bendruose susirinkimuose.
Į Sidnio lietuvių sodybą gyventi atvažiuoja tautiečiai ir iš kitų Australijos miestų. Visuose miestuose lietuviai yra susibūrę į bendruomenes. Bene pati didžiausia lietuvių bendruomenė yra Adelaidėje. Adelaidės lietuvių bendruomenė dar prieš 40 metų suskilo į dvi dalis, kurių viena iki šiol renkasi, sekmadieniais cepelinus ir koldūnus kerta Lietuvių namuose, esančiuose Norvudo priemiestyje, o kita tą patį daro Lietuvių katalikų centre, įsikūrusiame prie šv. Kazimiero bažnyčios. Abi stovyklos, kaip toje mįslėje, per kalnelį nesueina, jų nariai vieni pas kitus retai lankosi. Adelaidėje yra viena sekmadieninė lietuvių mokykla.
Jaunieji lietuviai nelabai noriai savo atžalas leidžia į lietuvišką mokyklą. O ir patys jie lietuviškumą yra išlaikę tik pavardėse, dažnas net nemoka lietuviškai. Ir tai suprantama. Jų tėvynė - Australija, jie užaugę australiškoje aplinkoje, bendrauja su kaimynais, bendradarbiais tik angliškai, Lietuvai sentimentų nejaučia. Kas kita - jų tėvai. Lietuvą jie myli ir ilgisi. Tik grįžti į ją nesiruošia.
Senosios išeivijos lietuvius vienija laikraštis "Mūsų pastogė". Jo redakcija įsikūrusi Sidnio priemiestyje Bankstoune. "Mūsų pastogė" pradėta leisti 1949-aisiais. Ji Australijos lietuvius aplanko kiekvieną savaitę. "Mūsų pastogės" redaktorė Rita Baltušytė-Ormsby (šviesaus atminimo rašytojo Juozo Baltušio duktė), su kuria man susipažinti ir aplankyti jos namus Sidnio senamiestyje buvo didelis džiaugsmas ir garbė, pati pripažino, kad leidžiant laikraštį, visada reikia atsiminti, jog "Mūsų pastogės" skaitytojai - senyvo amžiaus Australijos lietuviai. Jo atžalos laikraštį į rankas retai kada paima.
Senuosius išeivijos atstovus vienija ir radijo laidos, transliuojamos iš Sidnio, Melburno bei Adelaidės. Melburniškiai kiekvienoje laidoje į pagalbą pasitelkia Gabrieliaus Žemkalnio, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovo Lietuvoje, komentarus, pastabas apie kultūrinius, rečiau - politinius įvykius Lietuvoje.
