Daiva NORKIENĖ
"Jūs - objektyvūs, todėl gelbėkit mano brolį!" - maždaug tokio turinio laiškas atskriejo iš Kupiškio. Pasirodo, tas, kuriam šiuo metu "labai reikia" pagalbos, Vilius Jackevičius (40 m.), tupi Lukiškėse. Lapkričio pradžioje nuteistas už senutės išžaginimą, ir netrukus Vilniaus Apygardos teismas nagrinės apeliacinį jo skundą.
Pasidomėjome, pakalbėjome su nukentėjusia, liudininkais: tokio žiauraus nusikaltimo seniai nematėme. Tokio buko nusikaltėlio - irgi.
Užpuolė prie "vamzdžio"
Baltamiškio kaimas (Trakų raj.) yra išsibarstęs tarp didelių ir labai tankių miškų. Siaurais ir klampiais keliukais iš Vilniaus - Kauno greitkelio pusės privažiuojamas tik automobiliu. Sodybos nuo viena kitos - per kelis šimtus metrų, "ratų" neturintys vietiniai civilizaciją pasiekia tiktai traukiniu: pro Baltamiškį eina geležinkelis. Tiesa, nuo pasaulio atskirtame kaime - gražu, ramu, kelios sodybos jau virtusios miestiečių vasarvietėmis. Jeigu ne faktas, kad visai šalimais, už kelių kilometrų, pakelių maniakas K. Jonaitis prievartavo ir žudė bejėges savo aukas, Baltamiškį pavadintum nuošaliu, tačiau visai idilišku kampeliu. Bent jau vietinių senučių čia niekas netykojo ir neužpuldinėjo.
Pernykštės gegužės pradžioje K. Jonaitis Vievio miške užmušė paskutinę savo auką, o po kelių dienų kitas nusikaltėlis užpuolė per tą pat girią ėjusią Baltamiškyje gyvenančią septyniasdešimtmetę Onutę (vardas pakeistas). Onutė pasakojo:
- Būdavo, svetimą žmogų čia pamtysi labai retai, - pasakojo "Akistatai" nukentėjusioji. - O jei ir pasirodydavo, tai be blogų kėslų. Todėl be jokios baimės susiruošiau į Vievį pasodinti kapinėse gėlių. Pasiėmiau kibirą, gėlytes, mažą statybininkų mentelę - žemei kasti. Buvau ką tik po operacijos - išpjovė tulžį , todėl vaikščiojau pamažu ir dirbau labai atsargiai. Kelias į Baltamiškio stotelę vedė pro tokį "vamzdį" (tunelis po geležinkeliu - aut. past.). Iš tolo pastebėjau, kad šalia to "vamzdžio" lūkuriuoja kažkoks žmogus.
Nepažįstamas vyras buvo tamsių plaukų, vilkėjo ryškiai geltona striuke. "Dingtelėjo mintis, kad jis mane užpuls, - prisimena nukentėjusioji, - tačiau tuoj nuraminau save. Tik nuėjusi keliasdešimt metrų, pajutau už nugaros dunksint sunkius žingsnius". "Kur taip skubame?", - pasivijęs užklausė nepažįstamasis. Sužinojęs, kad į stotelę (o iki jos ir artimiausios sodybos buvo kokie 800 metrų), pareiškė, kad jam taip pat pakeliui. Netrukus jis griebė močiutę už rankos ir nuvilko į tankmę.
Bučiavo sadisto rankas
Onutė jau nebesuvokia, kiek laiko truko jos egzekucija. Nusikaltėlis ją mušė, plėšė drabužius, smaugė, paskui į krūtinę įrėmė aštrų savadarbį durklą ar peilį, grasino papjausiąs. Ji rėkė ir spardėsi, tačiau aplink buvo tuščia, o iš sodybų niekas jos negirdėjo.
- Jis... Jis mane išrengė nuogą ir išvartojo, - visa tai prisiminusi močiutė jau graibstėsi už širdies. - Kaip gali gintis, kad yra nekaltas, jeigu prisimenu jo veidą, jo akis - kai mane kankino, buvo tarsi paklaikęs.
Onutė maldaute maldavo jos nemušti. Sakė, kad po tulžies pašalinimo operacijos, jai vis dar tebeskaudėjo, kad gydytojai neleido daug judėti, kad nuo tąsymo gali atsiverti žaizda. Laimė, pilvą pjūvio vietoje ji buvo apsirišusi tvarsčiu, ir tai padėjo. Nusikaltėlis jos neklausė: daužė taip, kad lūžo šonkaulis, močiutė apsipylė krauju. Po pirmojo kankinimų etapo sekė antras - patenkinęs aistrą banditas močiutę nuvilko dar giliau miškan.
- Tada jis man prie veido prikišo peilį ir pasakė, kad dabar po vieną išlupinės akis, - šiurpdama prisiminė Onutė, o jos vyras, klausydamasis pasakojimo, kietai sukando dantis. Jei galėtų, ir jis tam nusiklatėliui taip pat, peiliu...
Sadistui reikėjo matyti močiutės kančias. Jis peilio smaigaliu paspausdavo jai paakius, sakydamas, kad "jau išlups", tada nupjausiąs nosį, o ji griebdavo bučiuoti jo rankas: "Tik nekankink, nežudyk! Paleisk gyvą, ir aš niekam nesiskųsiu. O gal tau reikia pinigų?"
Pinigų banditui reikėjo, todėl jis be jokių skrupulų iškraustė aukos piniginę, kur rado 20 litų. Tačiau paleisti vis tiek neketino: "Man reikia tave papjauti, ir papjausiu!"
Išdraskė pagaliu
Onutės kankinimas vyko savotiškais etapais. Pamuša, išprievartauja, prigąsdina vienoje vietoje, o tada ima už pakarpos ir velka gilyn miškan. Kitoje vietoje - vėl tas pats, tik dar žiauriau. Taip ją tempė į tankmę penkis kartus. Vienu metu nusikaltėlis, matyt, pavargęs žaginti, išsilaužė miške lazdą ir... Žodžiu, vėliau ją apžiūrėję ir siuvę medikai dėkojo Dievui, kad liko sveika šlapimo pūslė...
Kai kankintojui atsibodo, jis ruošėsi močiutę papjauti. Ji ir vėl verkė, bučiavo jo rankas, maldavo paleisti.
- Jeigu jau taip bijai peilio ir bučiuoji rankas, tai aš tave pasmaugsiu! Juk man vis tiek reikia tave nužudyti, - sušvokštė banditas ir ėmė rankomis Oną smaugti.
- Man viskas aptemo, ir praradau sąmonę. Nežinau, kiek laiko "miegojau", bet kai atsibudau, ilgai negalėjau suprasti, kodėl aš tokioje netinkamoje vietoje snūduriuoju. Atsisėdau, apsižvalgiau ir pamačiau... jį!
Budelis lyg niekur nieko tebesėdėjo šalia iškankintos aukos. Rūkė. Tikriausiai šiek tiek pamąstė, nes tapo ramesnis. Sako, nereikėjo jam taip daryti, tik va - noras užėjo. Turįs tris vaikus, tik va bobos nėra. Išsituokęs. Klausė, ar Onutė vis dar norinti eiti į stotį. Ji linktelėjo, ir banditas nutarė pats moteriškę palydėti. Ėjo geležinkelio bėgiais, tik jis maknojo vienu kraštu, ji - kitu. Nusikaltėliui tikriausiai buvo ne visi namie: kaip įsivaizdavo, kad pusnuogė, nudraskytais drabužiais, kruvina moteris dar važiuos traukiniu tvarkyti savo reikalų. Tiesa, leido jai miške susirinkti išmėtytus batus, daiktus. Tiesa, sadistas pagrasino, kad jei ji praneš policijai, jis atvažiuos ir sudegins jos namus. Onutė purtė galvą, kad nepraneš. Paskui viskas vyko tarsi sulėtintame kine. Moteris prisimena, kad juos, einančius bėgiais, matė geležinkelio darbininkai, kad šalia stotelės esančios sodybos kieme kažko stoviniavo du žmonės. Žodžio netarusi, Onutė pasileido prie jų, o nusikaltėlis pasistengė skubiai išnykti miško tankmėj. Sodybos šeimininkas nuo grandinės atrišo šunį, bandė vytis, tačiau nusikaltėlio ir pėdos ataušo.
Nusikaltėlis, bet ar tas?
"Akistatai" parašęs Kupiškio gyventojas Kęstutis Viliniškis iš pat pradžių abejojo savo brolio V. Jackevičiaus kalte.
- Jį nuteisė šešeriems metams nelaisvės, griežtojo režimo sąlygomis, - žurnalistei tvirtino kupiškėnas. - Tačiau mano brolis yra visiškai nekaltas. Išgėręs jis elgdavosi keistokai: užsimanydavo keliauti po Lietuvą. Pakeleivingomis mašinomis, autobusais, pėstute. Tai čia apsistos, tai ten. Tą dieną, kai jį sugavo, brolis kaip tik buvo pasiekęs Trakų rajoną. Prigulė kažkur pakelėj pamiegoti, atsikėlė ir Vilniaus - Kauno autostradoje stabdė pakeleivingas mašinas. Kaip tik tuo metu privažiavo policijos automobilis ir jį sulaikė. Nufilmavo, parodė filmuotą medžiagą tai močiutei, o ji ir atpažino. Mano brolis tamsių plaukų, ją nuskriaudęs vyras - irgi tamsus. Paskui teisme močiutė vis tvirtino, kad Vilius ir esąs tas nusikaltėlis, bet ji nejauna, apsiriko. Atpažinime Vilių pastatė greta dviejų šviesiaplaukių vyrų, tai močiutė nesunkiai parodė į mano brolį, nes tik jis buvo tamsus.
V. Jackevičius, beje kelis kartus teistas už vagystes ir kitus smulkius nusikaltimus, nei per parengtinį tardymą, nei vėliau teisme kaltas neprisipažino. Jis ramiai ir taktiškai aiškino, kad Onutė klysta, kad jį supainiojo su kažkuo kitu.
Labai keistos ir V. Jackevičiaus sulaikymo aplinkybės. Jeigu jis - tikrasis nusikaltėlis, tai bukesnio ko gero Lietuvoje nebūta. Po Onutės išprievartavimo praėjo keturios dienos, ir, logiškai mąstant, nusikaltėlio tuose kraštuose turėjo nelikti nei garso, nei kvapo. Juolab kad žagintojas turėjo iš Onutės pasisavintų pinigų. Už dvi dešimtis litų traukiniu įmanoma nuvažiuoti du šimtus kilometrų, o autostopu - kad ir aplink visą Lietuvą. O V. Jackevičių po kelių parų rado toje pačioje pamiškėje, snaudžiantį pievoj. Viena budri moteris paskambino į policiją, ta atvykusi nubudusį nepažįstamąjį aptiko nesislapstantį ir ne pėdas mėtantį, o lyg niekur nieko balsuojantį greitkelyje. Drabužiai, kuriais tuo metu vilkėjo V. Jackevičius, buvo ne tokie, kaip Onutės skriaudėjo.
Įrodymai
Baudžiamąją bylą tyręs Trakų rajono apylinkės prokuroras S. Milovas "Akistatos" žurnalistei patvirtino, jog V. Jackevičiaus kaltės visiškai įrodyta. Jei taip nebūtų, argi teismas jį nuteistų?
- V. Jackevičių, kaip savo prievartautoją, atpažino nukentėjusioji. Taip pat ir Baltamiškio gyventojai liudijo, kad tai tas pats asmuo, kuris su kruvina Onute ėjo bėgiais. Jį prie bėgių matė ir geležinkelio darbininkai.
Pasak prokuroro, kitokia V. Jackevičiaus apranga nieko neįrodo. Žagintojas juk galėjo ryškius drabužius palikti kur nors miške, o kaip tik toje vietovėje ir buvo surasta ryškiai geltona, panaši į prievartautojo striukė. V. Jackevičių kaip nusikaltėlį atpažino trys žmonės, sulaikytas netoli nusikaltimo vietos, tai ar bereikia daugiau įrodymų? Prokuroras atidžiai tikrino V. Jackevičiaus alibi. Keli kupiškėnai patvirtino, kad Vilių tomis dienomis matė Kupiškyje, lankėsi jis ir pas savo brolį, tačiau ne tuo pačiu laiku, kai įvyko nusikaltimas. Taigi tvirto alibi Vilius neturi. Be to, ekspertai ištyrė nusikaltimo vietoje rastą nuorūką. Nors DNR ekspertizės ir nepavyko padaryti, mat cigaretė buvusi be filtro, tačiau kraujo tyrimas nustatė, kad V. Jackevičiaus ir nusikaltimo vietoje rūkiusio žmogaus - ta pati karujo grupė. Prokuroras tvirtino, kad nusikaltėlis jam atrodęs keistokas, gal net reikėję skirti jam psichiatrinę ekspertizę, tačiau jo kaltė abejonių nesukėlusi. Paprasčiausiai, ne kartą teistas žmogus žinąs, kas jo laukia sėdus už išprievartavimą, ir iš baimės neprisipažįsta.
- Aš tikrai nenorėčiau, kad nukentėtų nekaltas žmogus, - "Akistatai" sakė Onutė. - Bet nuteisė tikrai mano skriaudėją - jo veidą atsiminsiu visą gyvenimą.
Visas kilusias abejones turėtų išsklaidyti aukštesnių instancijų teismai.
