Daiva NORKIENĖ
Aušvydas Belickas yra Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos kapelionas. Penkeri metai tarp kalinių Aušvydui ne tik nebuvo kančia: kuo toliau, tuo labiau dvasininkas įsitikina, kad jo ganomieji - žmogžudžiai ir recidyvistai - tėra nekalti ėriukai, palyginti su mūsų... valdžia.
Kol asmeninės nuomonės turėjimas mūsuose dar nelaikomas nusikaltimu, skubame su Aušvydu supažindinti mūsų skaitytoją.
"Razborkės"
Interviu su kapelionu ketinome pradėti kaip ir pridera - nuo dvasinių dalykų. O išsprūdo kitoks klausimas: ar jam nebaisu būti kalinių sielovadininku? Ne, negalvojome, kad nuteistieji gali dvasininką nuskriausti. Tačiau ganyti "avis", kurios niekada neatsivers, o išleistos nebegrįš į "viešpaties ėriukų" avidę... Tai turėtų būti labai beviltiškas jausmas...
- Nėra jokios nevilties! - iškart paprieštaravo Aušvydas Belickas. - Man tie kolonijos recidyvistai - o čia patenkama tik už sunkius ir pakartotinius nusikaltimus - niekuo nesiskiria nuo mūsų šalies valdžios. Seimą aptverkite spygliuota tvora, ir bus "zona"!
- Negali būti.
- Ir dar kaip gali. Mūsų valdžia vadovaujasi tomis pačiomis "taisyklėmis" kaip ir nusikaltėliai. Vyksta tos pačios "razborkės", įtakos sferų dalijimasis. Banditas griebia kitą banditą, vežasi į mišką, prilupa - išsiaiškina kas, kaip ir kieno. Seime iš esmės vyksta tas pat - dalijamasi: tau - "Wiliams", tau - "Lietuvos dujos"... Tačiau valdžios atstovai apie save galvoja, kad jie - ne nusikaltėliai, o teisuoliai. Klysta. Kai po mirties danguje paklaus apie nuveiktus darbus, jų atsakomybė bus didesnė nei nusikaltėlių.
- Labai prašau paaiškinti.
- Viskas paprasta: valdžia tam tikra prasme padaro daugiausia žmogžudysčių. Smuko ūkis ir ekonomika, valdžiai pritariant ar bent jau nesikišant buvo išgrobstytos įmonės, susišluoti žmonių indėliai bankuose. Už šio kiekvieno reiškinio slypi šimtų, tūkstančių sugriauti gyvenimai. Žmonės liko be darbo, prarasdavo santaupas, dirbdavo be atlyginimų, neteko namų, butų, už kuriuos negalėjo susimokėti mokesčių. Kiek dėl to nusižudė, neteko sveikatos, prarado dvasios ramybę! Sakysit, tai ne žmogžudystės? Už kiekvieną kito tragediją ar nuosmukį mes atsakome kolektyviai.
- Net ir tada, kai nieko neapvogėme, nenuskriaudėme ir neprasikaltome?
- Taip, net ir tada. Juk galėjome ir nepajusti, kad dėl mūsų veiklos, mūsų sėkmės ar laimės nukentėjo kiti. Todėl turime stengtis daryti ką nors gera kitiems. Žodžiu, "nešti kolektyvinę atsakomybę".
- O pats irgi jaučiatės kaltas ir atsakingas? Ir atsakomybę "nešate"?
- Kiek galiu, kiek pakeliu, tiek "nešu". Einu į "zoną", kalbuosi su nusikaltėliais, išklausau, guodžiu, raminu. Žinau, kad galbūt nė vienas iš jų neatsivers, kad išėję į laisvę vėl darys nusikaltimus. Tačiau nemanau, kad mano darbas beprasmiškas. Vienas prancūzų kapelionas, kai paklausiau dėl jo "darbo prasmės", man atsakė, kad su kaliniais reikia paprasčiausiai būti. Kai jiems liūdna, kai sunku, kai nori išsikalbėti. Ir tai yra mūsų darbo prasmė.
Pinigai
- Gerbiamas Aušvydai, aš suprantu, kad dėl už savo kaltes (net ir tas, kurių nesuvokėme) privalom padaryti gera kitiems. Tačiau ko verta dovana, jei ją duodame prieš tai atėmę iš kito? Arba nešvariai uždirbtų pinigų aukojimas? Štai nusikaltėlių autoritetas remia bažnyčių statybas, skiria lėšų joms remontuoti. Tačiau ko vertas rūmas, jeigu į jo pamatą įmūrytas bent vienas skyląs akmuo. Ko verta katalikų šventovė, jei bent vienoje jos sienoje yra už nešvarius pinigus nupirkta plyta?
- Jeigu tai nusikalstamu būdu gautos lėšos, negerai. Tačiau, kita vertus, jūs man parodykite "švarių pinigų". Gerai pamąsčius, visi arba beveik visi yra uždirbti nešvariai. Antai verslininkas slepia mokesčius, veda dvigubą buhalteriją - jo pelnas yra nelabai švarus.
- Arba kokia vargšė bobutė slapčia ir be patento turguje parduoda savo numegztą kojinę ar užaugintą daržovę... Taigi bobutė su kojine yra nusikaltėlė?
- O ar jūs žinote, iš kur atsirado mokesčių sistema? Ir kad ji yra gimininga reketui? Imkime kad ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus. Kas yra kunigaikštis? Tai stiprus vyras, paėmęs valdyti kaimą. "Davė malkų" kitam kaimui, ir jau valdo du. Paskui - tris kaimus... Tada ima rinkti duokles arba mokesčius iš savo įtakoje esančių kaimų. Dalį mokesčių turi atiduoti " valdžiai", tai yra kunigaikščiui. Taip atsirado mokesčių sistema, kuri iš esmės yra gimininga reketui. Kuo skyrėsi stiprus ir galingas kunigaikštis, "paėmęs" kaimą, nuo plačiapečio dabarties reketininko?
- Taip sugrįžome prie mūsų jau aptartos "kolektyvinės atsakomybės". Tam tikra prasme yra "kaltas" net ir mokesčių inspektorius. Ir turi stengtis padaryti gera žmonėms...
Renka
Aušvydas Belickas tarybiniais metais baigė Pogrindžio kunigų seminariją - mat KGB jam neleido studijuoti oficialiai. Dirbo Vilniaus, Vilkaviškio vyskupijose, Belgijoje studijavo žurnalistiką, dar prieš paskelbiant Nepriklausomybę, redagavo Lietuvos laisvės lygos leidinėlį, buvo "Katalikų pasaulio" redaktorius. Šiuo metu yra Vilniaus Aušros parapijos bei minėtos kolonijos sielovadininkas. Laisvalaikiu užrašinėja kalėjimo istorijas, kurios ateityje galbūt virs įdomiu dokumentiniu leidiniu. Artimiausiu metu ketina išleisti savo surinktų religinių anekdotų knygelę. Kelis jų ponas Aušvydas pateikė ir "Akistatos" skaitytojams.
xxx
Trapistų vienuolynas (labai griežtas vienuolynas, kuriame vienuoliams uždrausta kalbėti tarpusavyje). Ateina pas vyresnįjį trys vienuoliai ir prašo leidimo pasakyti bent po vieną sakinį. Pagalvoja vienuolyno galva, pamąsto.
- Gerai, leidžiu jums per metus vienas kitam pasakyti po sakinį. Pradėkite nuo seniausio.
Laukia vienuoliai metus, ateina laikas prakalbėti seniausiam iš jų. Susėdus prie pietų stalo, senolis sako:
- Man labai patinka ši avižinių dribsnių košė.
Po metų antras vienuolis:
- O man nepatinka ši avižinė košė.
Dar po dvylikos mėnesių trečiasis:
- Ak, kaip man atsibodo tie jūsų ginčai apie avižinę košę!
xxx
Numirė žmogelis, pateko į dangų, o Šventasis Petras veda jį supažindinti su dausų čiabuviais.
- Štai čia, - rodo, - protestantų būrelis. Štai budistai, o ten - mohametonai.
Staiga mato žmogelis didžiulę aklina siena užtvertą teritoriją ir susidomėjęs teiraujasi:
- O kas ten?!
- Tyliau, taip nešauk, - prisideda pirštą prie lūpų Šventasis Petras. - Ten katalikai. Ir jie mano, kad yra vieni...
xxx
Naujasis rusas nusipirko penkis mobiliuosius telefonus: vieną visur nešiojasi, o kitus keturis palieka namie. Mėnesio gale gauna sąskaitą ir "apanka": prakalbėta už tūkstančius, nors jis plepėjo dešimt kartų mažiau. Peržiūri pokalbių išklotines, ogi skambinta ir į Afriką, ir į Malaiziją, ir Australijon. Grįžta namo ir griebia už giesmės kalbančiąją papūgą:
- Skambinai?!
Ta išsigandusi:
- Aš tik trumpai, po minutėlę. Su giminaičiais pasikalbėjau.
Supyko naujasis rusas, išskleidė papūgos sparnus ir prikalė prie sienos. Pakybos, atseit, proto įgis. O papūga žiūri - ant kitos sienos Nukryžiuotasis kybo. Susijaudino, kad ne jos vienos toks likimas, ir klausia:
- Tu čia seniai ant kryžiaus?
- Du tūkstančius metų.
Papūga (pasibaisėjusi):
- Na tu, brolau, ir prisikalbėjai.
