Dieve, man nuobodu. Ir aš pats esu nuobodus. Tiesą sakant, tapau didžiausia ir niūriausia šių laikų nuobodybe. Tapau nuobodulio vietininku. Galiu justi jo aromatą, ragauti jį, vynioti aplink savo burną, perteikti jums jo esmę. Ir žmonės ėmė jausti galingą potraukį man, mano skvarbiam vangumui, inercijos, saugumo ir žlugimo pažadams, kuriuos, atrodo, aš švaistau kaip turtuolis pinigus.
Tapau toks nuobodus, kad žmonės sako: "Ateik į mano vakarėlį ir atsivesk savo pilką bičiulį" ir kiekvienas žino, kad kalbama apie mane. Man taip viskas įgriso, kad netgi nesinori baigti šį sak...
Dieve, tegul akmenys užmėto mane žmonių minia. Mano širdis sausa kaip nulupta žmogaus kaukolė. Skausmo karštis jau apėmė akiduobes. Išgelbėk mane, Dieve, arba leisk man būti savo paties budeliu. Ir vis dėlto žinau, kad tai beviltiška. Ponulis Blake’as pasakė, kad nesaikingumas galiausiai atveda į išminties rūmus. Negražu iš jo pusės buvo taip kalbėti. Niekur jis neveda. Šešerius metus išsėdėjau tamsiame kambaryje žiūrėdamas TV serialą "Be namų negerai". Atsitolinimo alchemija mane paveikė ne per geriausiai. Televizija, kaip žino visi save gerbiantys dendžiai, skirta ne tam, kad ją žiūrėtum, o tam, kad ji rodytų tave.
Įžnybau sau į koją, išsirangiau iš spąstų ir nukėblinau į Soho rajoną. Judėjau gatvėmis tarsi nieko bendra jos su manimi neturėtų, nė aš su jomis. Nenorėjau elegantiškos aplinkos, nenorėjau protingo pašnekesio. Tik norėjau, kad kas nors nutiktų. Bet kas.
Ėjau pro tarsi šypsenos dykumoje žydinčius viešnamius, kol suradau namus, klaikiuosius namus Old Compton gatvės kampe. Tai mano mėgstamiausia auksinė plomba ėduonies užvaldytoje burnoje. Atidariau duris ir atsidūriau priešais ant lovos gulintį varganą nuogą kūną. Kambarys alsavo piktdžiuga. Apsitaisęs šaltu ir grėsmingu grožiu. Paklodės ir apklotai nuplėšyti nuo lovų, nusiaubtas čiužinys nuogas tarsi lavonas. Į morgą panašus kambarys, kuriame pašarvota meilė. Atsiduodantis šviežiu žmogiškosios nuodėmės tvaiku.
"Labas", - sumelavau.
Žvilgtelėjau į ją. Mano svajonių moteris turėtų gyventi tarsi inkstas taukuose, parvilkti tuos savo taukus namo ir nulupti nuo manęs dvigubai už tai, kad deginu tuos taukus. Panašu, kad aptikau kažką tokio. Tam, kad pasprukčiau nuo šlykštaus nuobodulio, rengiausi jame pasilaidoti.
Kaip puikiai žinote, moterys šioje žemėje egzistuoja tik tam, kad skelbtų mano šlovę. Bet bėda ta, kad, išskyrus "Londono dendžio pasakojimus", lytinis aktas yra vienintelis būdas išreikšti savo visišką nuobodulį, kurį jos man sukelia. O aš norėjau, kad ji mane išgelbėtų nuo nuobodulio. Išgelbėtų kaip turniketas. Priėjau prie lovos ir ji kaip beprisikeliantis numirėlis iš visų jėgų stengėsi pakilti, tačiau aš norėjau, kad ji lietų kraują šiose pastangose. Norėjau išgirsti jos aimanas nuplėšant raudoną mėsą nuo baltų kaulų.
"Tai ko tu nori - žinokis, aš nesiruošiu gaišti laiko".
"A?" - pasakiau laisvai ją cituodamas.
Vargiai begalėjau suturėti savo abejingumą, tačiau aš ją išdulkinau; tylos bedugnės tarp kiekvieno judesio. Patiesiau ją atvertą ir su lyg kiekviena sekunde ji atsivėrinėjo vis plačiau į neįtikėtiną niekio žaizdą, kurion aš kritau. O tuomet tankus tamsos šydas, kūnų keliamas vangus bruzdesys ir po to sekantis nuobodulys tarsi sutemas perskrodusio ir sužėrėjusio žaibo blykstelėjimas. Stovėjau apimtas šleikštulio. Mane pervėrė širdgėla. Ak, kodėl prostitutė niekada man nesako "ne"? Neatsisako kentėti mano apkabinimo? Nevaidina sunkiai pasiekiamos? Jeigu tik kibi kekšė atsisakytų teikti kūną, dėl kurio suderėta, arba maldautų mano malonės. Stoviu suakmenėjęs ir vienišas tarytum kaului skirtas šuo. Tikrasis ilgesys visuomet turėtų būti nukreiptas į nepasiekiamybę.
Pažvelgėme vienas į kitą. Prostitutė įdubusiais skruostais ir tuščia kaliausė. Pabučiuoju ją ir mano geranoriškumas mane apgauna. Mes nepasveikintume vienas kito, jei susitiktume Sacharos dykumoje. Ji atveria tvarto duris ir Horsley metasi lauk tarsi arklys.
Kaip pavidalo ieškanti dvasia gatve slenka šis beformis mažas pašlemėkas. Mane apėmė tas visiško abejingumo jausmas. Tikrai žinau, kad likimas kiekvienam žmogui suteikia jam priklausančią nuobodulio dalį. Seksas beveik toks pat nuobodus, kaip ir gyvenimas.
Ir vis dėlto man dar trūksta keleto nuobodulių. Esu tikras, kad jie egzistuoja. Paskambinau savo merginai. Norėjau meilės, bet būčiau pasitenkinęs ir oraliniu seksu. Štai kaip rutuliojosi pokalbis:
Ji: "Myliu tave, noriu tavęs, mirčiau dėl tavęs, pereičiau ugnį dėl tavęs, perkopčiau kalnus dėl tavęs, perplaukčiau vandenynus dėl tavęs".
Aš: "Puiku. Pasimatysime rytoj, jei nelis. Juk žinai, kokios dėmės nuo jo lieka ant aksomo".
Ak, aš toks pavargęs, pavargęs nuo žavėjimosi manimi. O be to, esu pernelyg dirbtinis ir pernelyg pažeidžiamas, kad atlaikyčiau tikrą artumą. Nieko ir nė vieno nenoriu matyti.
Mano sprogusio entuziazmo dulkės sukurtų puikų saulėlydį. Saulė patekėtų ir nusileistų ant tų, kuriems įdomu ir kuriems nuobodu. Bet aš nekenčiu saulėlydžių. Jie tokie romantiški, tokie operetiniai. O, Dangau, ką daryti? Malda neišvaduos iš nevilties. Į meilės kalną užsiropšti aš neišgaliu. Pasikliauti galėčiau tik heroinu, su juo pakilčiau lygi aukštumų. Be jo mano gyvenimas yra atšiauri tuštuma. Vaje. Norėjau tapti nuobodus iki tokio laipsnio, kad tai virstų kūrybiniu aktu.
Man nepasisekė. Pavyko tik užtraukti nuobodiems žmonėms blogą reputaciją. Šiurpių sugebėjimų dėka tapau labiausiai paralyžiuojanti, visų laikų didžiausia ir monumentaliausia, pasaulį sukrečianti, vidurius atpalaiduojanti, kojų pirštus užraitanti, Dievo pamiršta nuobodybe, kokia tik kada nors gyveno. Atimčiau sau gyvastį, jei manyčiau, kad tai padės, bet žinau, kad nepadės. Netgi kapas mane išvydęs ir tas žiojasi žiovulio apimtas.
© Sebastian Horsley
Iš anglų k. vertė Rimas Zakarevičius
Šiuo adresu ([email protected]) jūs galite rašyti savo komentarus autoriui. Kadangi Sebastianas dar neišmoko lietuviškai, reikėtų juos rašyti angliškai.
O jei norite daugiau sužinoti, kas yra Sebastianas Horsley, skaitykite čia (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_87630).
