Pageidaučiau būti ne vien tik didingas iš prigimties, bet ir priklausyti karališkajai šeimai. Dabartiniai tikrieji jos nariai yra tokie įžūliai nuobodūs. Jie dėvi savo karūnas ir brangakmenius, tarsi būtų juos išlošę loterijoje. Jie vangūs iki tokio laipsnio, kuris beveik paverčia tai kūrybiniu aktu. Štai jei aš būčiau Karalienė... galiu jums pasakyti, jog būtų šiokių tokių permainų.
Naudodamas karališkąjį "Mes" (mano kilmės žmogus juk turi vadintis "Mes", be to, manyje užsiveisė kaspinuotis) įdiegčiau keletą naujovių.
Grąžinčiau viešąsias bausmes tiems, kurie dėvi beisbolo kepuraites, Streathamo rajoną paversčiau getu bjauriems žmonėms (oi, jis jau tokiu virto) ir visas viešąsias religinio garbinimo formas (išskyrus mano garbinimo) paskelbčiau už įstatymo ribų. Sukurčiau negarbės apdovanojimų sistemą, skirtą pagerbti didingiems ir beatodairiškiems netikšoms. BII ir BIK būtų skirti Britų imperijos Idiotui ir Kretinui. Bet visų geidžiamiausias apdovanojimas būtų BIO - Britų imperijos Oblomovas, puikaus Gončiarovo romano herojaus garbei, kuris visą savo gyvenimą praleido lovoje ir sumaniai paskelbė: "O kas dėl gyvenimo - mūsų tarnai tai daro už mus". Išrasčiau žavingiausius naujus blogio įsikūnijimus ir mano visas gyvenimas būtų šlovinga šventė, kurioje jūs visi dalyvautumėte kaip laimingi mano ginklanešiai.
Tačiau svarbu neperlenkti lazdos. Neperseniausiai vaikščiojau po parką su “New Age” judėjimui simpatizuojančiu vedusiu draugu, ir jis baisiai sielvartavo dėl to, kad permiegojo su 200 moterų. Aš jam pasakiau, ką esu įpratęs: "Mielasis, sąžinė neužkerta kelio nuodėmei, ji tiktai mums neleidžia ja mėgautis. Tai tas pats, kas važiuoti automobiliu nuolatos spaudžiant stabdį".
"Bet tu nesupranti, - atsakė jis. - jaučiuosi toks kaltas". Pabandžiau vėl: "Neklausyk savo sąžinės, brangusis, negerai klausyti visiškai svetimų patarimų". Jis buvo nepaguodžiamas. Galų gale neapsikenčiau: "Dabar paklausyk, jaunuoli, aš permiegojau su 200 moterų ir 199 iš jų sumokėjau". Ir staiga jis pasijuto kur kas geriau.
Man buvo pasakyta, kad moterys gerą humoro jausmą turinčius vyrus laiko ypač seksualiais. Aš visuomet priverčiu moterys juoktis. Tačiau jos niekada nepasako: "Oi, liaukis, tu mane žudai. Nusirenk ir duokš man dičkį". Matote - dabar jūs juokiatės. Bet juk neateisite pas mane į svečius Meard g. 7 (juodas skambutis), ar ne? Aišku, kad ne, tiesiog trykšdamos betiksliu entuziazmu sėdėsite ant savo iškilių sėdinių, sakydamos kažką tokio: "Ak, vyrai, jų smegenys veikia tik viena kryptimi". Štai ką jums atsakysiu, merginos: geriau viena kryptimi, nei jokia.
Viduramžiais riteriai savo damas garbino per atstumą (tai lengviausias būdas). Tačiau dabar mes visas jas matome per arti. Jos tapo agresyvesnės ir mažiau rafinuotos. Vargšės gerosios moterys. Jos nusprendė tapti žmonėmis. Moteriai, kuri nori būti lygi vyrui, ne tik trūksta ambicijų, bet ir jos ateitis bus tik riedėjimas žemyn. Dabar jos turi būti renkamos politinėms pareigoms, valgyti gatvėse, vairuoti traktorius ir keikti policininkus.
Atsisakę savo, kaip damų, privilegijuotos padėties, jos gali tapti tokios pat atstumiančios kaip ir vyrai, o atitinkamai vyrai jas imtų laikyti niekuo neypatingomis. Taigi neilgai truks ir jos ims nešioti barzdas. Šių bjaurių feminisčių buldozerinė diplomatija pajėgi suniokoti jūsų libido. Tačiau tik padovanokite deimantų vėrinį ir pamatysite, kaip greitai ji nutils. Aš tikiu riteriškumu. Visuomet moterims atidarau duris. Tam, kad jos galėtų įnešti nešulius.
Nors iš esmės moterys man kaip automobiliai. Man patinka žiūrėti į gražius egzempliorius, kartais pasivažinėti jais, tačiau iš tikro nenorėčiau jų turėti. Ir mane jau nuvargino ėjimas į pasimatymus. Būčiau entuziastiškesnis, jei egzistuotų paprastos visuomeninio elgesio normos, pagal kurias gultis lovon būtų galima po kelių taurelių (ir už vieną jų turėtų sumokėti moteris). Nežinau, kur ritasi pasaulis: mūsų dienomis ponaitis nusiveda merginą į "Ritz" viešbučio restoraną ir jam labai pasisekė, jei po to buvo apdovanotas prakaituotų glamonių porcija.
Esu lovoje. Žinau, kad mano padėties žmogui eiti miegoti tą pačią dieną, kurią atsikėliau iš lovos, yra labai necivilizuota, tačiau šiuo metu aš darau būtent taip. Baigėsi dar viena diena. Dar viena diena arčiau pragaro. Kodėl gi mes gyvename? Ar mūsų gyvenimai turi kokią nors prasmę, kurios nesunaikins neišvengiama mirtis? Atvirai sakant, ne. Egzistuoja neišsprendžiamos problemos. Egzistuoja klausimai, į kuriuos nėra atsakymų.
Pavyzdžiui, ar galima viešbutyje pašildyti skrebučius ant radiatoriaus? Ar Van Dyke’as buvo lesbietiškos orientacijos sunkvežimio vairuotojas? Ar Hamletas buvo teletabis? Nuo ko mirė Negyvoji jūra? Ar pasaulio monotoniškumas yra begalinis? Ar norėtumėte, kad baigčiau uždavinėti jums klausimus?
© Sebastian Horsley
Iš anglų k. vertė Rimas Zakarevičius
Šiuo adresu jūs galite rašyti savo komentarus autoriui. Kadangi Sebastianas dar neišmoko lietuviškai, reikėtų juos rašyti angliškai.
O jei norite daugiau sužinoti, kas yra Sebastianas Horsley, skaitykite čia.
