Prieš keletą metų mano gyvenimas buvo tapęs dar pilkesniu, nei įprasta. Buvau persikraustęs iš nuobodybės pakraščių į patį jos epicentrą. Nusprendžiau ką nors daryti. Aš tapau prostitute.
Kai man buvo aštuoniolika, girtas su parašiutu šokau iš lėktuvo. Atsitrenkęs į žemę pajutau, kad mano koja perskilo į dvi dalis tarytum sausas stagaras.
Laukdamas atskubančio greitosios pagalbos automobilio paslikas gulėjau ant žemės ir iš visų jėgų stengiausi kuo geriau pavaizduoti sužeistą žmogų. Tačiau savo viduje aš šypsojausi. "Pagaliau, - galvojau, - man kažkas atsitiko". Su tokiu pat nusiteikimu aš įžengiau ir į seniausios pasaulio profesijos pasaulį.
Niekada nemaniau, kad tapti kekše yra negerai arba amoralu, o su tuo susijęs neteisėtumas visuomet žavėjo mane. Jaučiu instinktyvų artumą tiems, kuriuos standartinė visuomenė smerkia. Akivaizdu, kad egzistuoja esminis panašumas tarp nusikaltimo ir meno: abiem reikia vaizduotės ir drąsos. Beje, mano mama tikrai bandė mane išmokyti atskirti gerus dalykus nuo blogų, bet aš tai pamiršau. Noriu pasakyti, kad ji lygiai taip pat mane mokė, kaip paruošti omarą trimis skirtingais būdais, bet negi galima viską atsiminti?
Turint galvoje, kad aš esu beveik nelegaliai seksualus, tai buvo mano, kaip naudingo visuomenės nario, pareiga kažkuo atsilyginti pasauliui, kurį aš taip negailestingai apiplėšiau. Be to, žvelgiau į tai kaip į permokos už seksą susigrąžinimą. Visą savo gyvenimą aš mokėjau už seksą ir dabar buvo laikas gauti kompensaciją.
Taip pat tai buvo ir dvasinė kelionę į mano vidinį pasaulį. Ir nors paprastai aš stengiuosi išvengti akistatos su savimi, tačiau sutinku su ponulio Aristotelio išsakytu visiško savo sugebėjimų įgyvendinimo, kaip aukščiausio bet kokio organizmo tikslo, principu. Šių įvairių mūsų sugebėjimų sritys turi būti ištirtos.
Pradėjau dirbti agentūroje "L`Homme". Ji buvo įsikūrusi Leisteryje, o jai vadovavo porelė Cheryl ir Rio - bendras vaizdas, manau, jums aiškus. Jie bandė palydovų agentūras padaryti respektabilias. Agentūra pradėjo veikti žvilgančiuose žurnaluose paskelbdama reklamines nuotraukas su mano atvaizdu. Laukiau, kol su manimi bus susisiekta.
Pradiniai kontaktai buvo telefonu. Šis būdas man teikė pranašumą. Mano balsas skamba kaip kibirą ant galvos užsivožusio, ką tik smegenų operaciją patyrusio homoseksualaus narkomano, todėl tik patys drąsiausi skambintojai likdavo neatbaidyti. Damai nusprendus, kad ji nori prekės, buvo nustatoma kaina (100 svarų sterlingų už valandą) ir sutariama dėl susitikimo.
Mano apranga niekada netilpo į grožio sąvokos rėmus. Ne viskas auksas, kas auksu blizga, tačiau viskas, kas blizga, dabar buvo parduota. Ponulis Nietzsche mums sako, kad apsimestinumas gviešiasi tiesos autoriteto. Kitaip tariant, turime vadovautis jausmais. Aš nusprendžiau neklausyti ponulio Nietzsche ir didingai likti savimi. Atsisakydamas savo jausmų aš pasieksiu tauriosios kančios gelmes. Tam, kad krutėtum toliau, yra labai svarbu priartėti prie nuosmukio kiek galima arčiau. Turime paisyti savo tamsiosios pusės ir pasinerti į visus kraštutinumus, jei norime pajausti daugiau ir bendrauti giliau.
Moterys norėdavo vidury nakties jas pamaloninti pasiruošusio asmens draugijos ir normalaus sekso. Aš turiu problemų su nemokamu seksu. Kūno gyvuliškumas ir jo purvas man yra atstumiantys. Man kelia didžiausią siaubą faktas, kad tai, kas didinga, nuostabu ir dieviška, yra neatskiriamai susiję su primityviomis gyvuliškomis funkcijomis. O pinigai šį mano siaubą kažkodėl sumažina. Mokėti arba gauti pinigus už seksą - tai nusimesti ploną dirbtinumo lukštą ir susisieti su tikra gyvuliška žmogaus prigimtimi. Apmokamas seksas yra žmonijos socialinių ir biologinių funkcijų idealios jungtuvės. Neapmokamame pasaulyje tvyro liūdesys, kadangi piktnaudžiaujame tuo, kad jokie žmogiškieji santykiai neprilygsta žmogiškiems troškimams. Ir galiausiai kas gi yra meilė, jei ne parsidavimas? Vartotojų pasaulyje aš bent jau turėjau svarią priežastį mėgti savo meilužes - jos man mokėjo.
Kartais man pasisekdavo. Kaip daugelis tvarkingų, mokesčius mokančių, sąmoningų žmonių aš nekenčiu bjaurumo. Nors ir kvaila, tačiau mane nuolat persekiojo baimė, kad klientės balsas kitame telefono gale įsikūnys į bedantės kirvarpos fizionomiją. Vieną vakarą buvau iškviestas į vakarų Angliją. Mano džiaugsmui damos namas buvo tokio dydžio, kad jo būtų pakakę apgyvendinti visą katalikišką šeimą. Svyravau tarp nesuvaldomo jaudulio ir gniuždančios baimės. Paspaudžiau durų skambučio mygtuką. Palaukiau. Durys atsidarė ir aš beveik nualpau iš malonumo. Ji buvo viskas, ko ieškojau vienoje moteryje: saikingai įmitusi, šviesiaplaukė (genitalijos... t.y. džentelmenai pirmenybę teikia blondinėms), pakankamai protinga, kad mane garbintų, bet ne tiek, kad mane perprastų. Ją pamačius mano smarkuolis kaipmat atkuto. Mes išvykome į vakarėlį, kuriame publika pliuškenosi baseine ir kur aš pozavau kaip jos naujasis kavalierius, kad buvęs jos vyras nusprogtų iš pavydo. O paskui grįžome ir atsidavėme niokojančiam seksui. Patyrėme tokių sąlyčio, geidulio, siautulio, garbinimo, džiaugsmo ir prabangos akimirkų, kad mano galva ima svaigti tai prisiminus.
Mano apetitą ištvirkavimui galiausiai apmaldė jo turinys. Sykį buvo pasiūlyta padaryti tai, ko visuomet bijojau. Buvau pakviestas susitikti su elitinio Londono viešbučio vadybininku. Jis buvo pasibjaurėjimą keliantis padaras. Milžinišku apsiaustu apsimuturiavęs vyriškis, kurio šukuosena priminė ištryptą kviečių lauką. Jo pasiūlymas buvo paprastas: jam stebint išbirbinti jo žmoną. Durys atsivėrė ir aptekusi išsikišusiomis absurdiškai riebiomis formomis įkrypavo jo žmona. Ji įėjo taip, tarytum ką tik buvo apsidirbusi, o atrodė taip, lyg ji ką tik tai užuodė. Ji atsisėdo ir kuo tikroviškiau stengėsi pavaizduoti pasmerktą lovatiesę. Niekada anksčiau nebuvau matęs labiau apgailėtinų personažų. Mane apėmė lytinio akto baimė. Tai buvo paskutinis lašas kekšės kantrybės taurėn. Lemendamas atsiprašiau ir pasišalinau.
Aš atlikau tai, apie ką kalbėjo Kierkegaard’as - žygį sunaikinti mano asmenybę apnykusį pražūtingą melą. Mes visi savo individualybę naudojame kaip apkasus savo egzistencijos gynybai. Save apibūdiname ne tik pagal tai, ko trokštame, bet ir pagal tai, kuo bjaurimės, o tikrovė atsiskleidžia tiktai kraštutinumuose. Pardavinėdamas kiekvieną savo kūno atomą įgijau laisvę. Prekyboje siela radau tikras vertybes. Grimzdamas nuosmukin pasiekiau transcendentines viršūnes.
Mano kritikai, žinoma, sakys, kad tai buvo pavojinga, bet viskas, kas vertinga, yra pavojinga. Ne kas kitas, o pavojus supažindina žmogų su pačiu savimi.
Mano peikėjai taip pat sakys, kad norėjau pasipuikuoti savimi. Žinau, kad turėčiau būti kuklus, bet paprasčiausiai neturiu tam laiko. Esu pernelyg užsiėmęs mąstymu apie savo asmenybę. Ir galiausiai mano kritikai, be abejo, visaip mane pravardžiuos. Neseniai garsus žurnalistas mane pavadino kekše ir sąvadautoju. Pageidaučiau, kad jis apsistotų ties kuriuo nors vienu. Tuomet žinočiau, kaip rengtis.
© Sebastian Horsley
Iš anglų k. vertė Rimas Zakarevičius
Šiuo adresu [email protected] jūs galite rašyti savo komentarus autoriui. Kadangi Sebastianas dar neišmoko lietuviškai, reikėtų juos rašyti angliškai.
O jei norite daugiau sužinoti, kas yra Sebastianas Horsley, skaitykite čia http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_87630.
