Laikraščio skaitytojai iš Klaipėdos rašo, jog jiems yra sunkiai suprantamas gana žiaurus ankstesnis paprotys, kuomet savižudžių nebuvo leidžiama šarvoti bažnyčioje (ir dabar kartais taip atsitinka), savo noru iš gyvenimo pasitraukusieji buvo laidojami ne kapinėse, o už jų tvoros, apleistoje vietoje. Laiško autoriai klausia, kodėl tai buvo daroma? Gal toks elgesys su savižudžiais - tai auklėjimo priemonė gyviesiems, bandymas juos atgrasinti nuo tokio, nepateisinamo žingsnio?... Be to, laiško autoriai domisi, ką reiškia teiginys, jog žmogus turi būti pasiruošęs kelionei į Anapilį?
Etnologė Rasa Račiūnaite sako, jog paprotys laidoti savižudžius ne kapinėse, o už jų ribos, iš tiesų labai puikiai veikia kaip profilaktikos priemonė... Mūsų liaudies senosios tradicijos skelbė, jog nusižudęs, paskendęs ar avarijoje žuvęs žmogus buvo laikomas nelaimingos mirties auka, o tai reiškė, jog į anapusinį pasaulį išėjo nepasiruošęs. Pasirodo, tokiam žingsniui žmogus visada turi būti pasiruošęs. Etnologė patikino, jog labai svarbus tas laikotarpis, kai žmogus (ypač senas) serga ir ruošiasi išėjimui. Tada ypatingas dėmesys skiriamas tam, kad jis išeitų esant harmoningam santykiui su savo artimaisiais ir visa gyvenimiška aplinka. Tokiam pasiruošimui reikia turėti laiko. Kodėl dabar medikai, nustatę nepagydomą ligą, pavyzdžiui - vėžį, tokią žinią iškart praneša ligoniui? Tai yra dėl to, kad žmogus pasiruoštų sutikti mirtį, ramiai viską apmąstytų, sukviestų savo vaikus, parašytų testamentą. Anksčiau prieš mirtį žmogus netgi savo vaikams nurodydavo, kaip jį palaidoti, kokius gyvulius papjauti, kiek alaus padaryti, iš anksto pasisiūdavo, pasiruošdavo įkapes. Senuosiuose XIX amžiaus liaudies tradicijų šaltiniuose atrandama medžiagos apie tai, jog Mažojoje Lietuvoje, būtent Rusnėje bei Žemaitijoje, iš anksto žmonės pasiruošdavo karstus. Paprastai juos laikydavo savo namuose, ant aukšto, tačiau būta ir gana įdomių atvejų. Štai dar prieš keletą metų vienos ekspedicijos Papilyje metu etnologei R. Račiūnaitei klebonas pasakė, jog bažnyčios palėpėje guli karstas, kurio iki šiol niekas nepasiėmė. Mat bažnyčios špitolėje kažkada gyveno nusenę žmonės, tarp kurių buvo ir minėto karsto savininkė. Ji neturėjo artimųjų, todėl pasistengė iš anksto įsigyti karstą, kuris taip ir liko iki šių dienų, nors tos moters jau nebėra...
Etnologės teigimu, už kapinių vartų (taip buvo sakoma liaudyje) paprastai būdavo laidojami ne tik savižudžiai, bet ir nekrikštyti vaikai. Savižudybė buvo vertinama ypač neigiamai. Tai būdavo didžiulė dėmė ne tik tam žmogui, bet ir visai jo šeimai, negarbė kaimui ir net kapinėms, šalia kurių atguldavo savo noru iš gyvenimo pasitraukę nelaimėliai. Paprastai tokios kapinės būdavo tiesiog apeinamos. Dabar lemtingas savižudžių žingsnis vertinamas daug atlaidžiau, į juos žvelgiama daug tolerantiškiau. Pavyzdžiui, jeigu žmogus nusižudė sirgdamas psichine liga, bažnyčioje oficialiai leidžiama net aukoti mišias, atlikti kitas religines apeigas, jis laidojamas pagal visas krikščioniškas tradicijas. Net ir Tėvas Stanislovas yra sakęs, jog prieš pasmerkiant reikėtų pagalvoti apie tai, kiek tas žmogus turėjo kentėti, kol pasiryžo tokiam žingsniui - pasitraukti iš šito gyvenimo. Tačiau iš tiesų savižudybė vertinama labai neigiamai. Vykstant socializacijai, vaikui augant, pasitraukimas iš gyvenimo buvo skiepijamas kaip didžiulė neigiamybė...
