Labai liūdna, kad Lietuvoje daugėja savižudybių. Bet dar liūdniau, kad susidarė nuomonė, jog žmonės žudosi dėl skurdo.
Lietuvos piliečiai, dar prieš karą išvežti į Sibirą, ne tik neteko savo užvargto turto, bet ir patyrė begalinį vargą. Dauguma mirė nuo šalčio ir bado. Kai kurios moterys savo kūnus pardavinėdavo prižiūrėtojams už saujelę miltų, kad išliktų gyvos ir galėtų pamaitinti savo vaikelius. O šie dažnai mirdavo nuo išsekimo ant išvargusių motinų rankų. Kokia kančia! Kiekvieną dieną laidodavo po 10 -30 nuo bado išsekusių žmonių. Jei dėl skurdo žmonės būtų žudęsi, tai pakaruoklių būtų buvę pilni Sibiro miškai.
O dabar?
Aš medikė. Per trisdešimt darbo metų man teko susidurti su įvairiais savižudybių atvejais.
Ragožių kaime, kuriame gyvenu, nusižudė jau dešimt žmonių. Visi jie turėjo stogą virš galvos, kiekvieną pavasarį jų soduose žydėjo obelys, kai kurie iš jų ne tik ūkiškai gyveno, bet ir turėjo tarnybas. Du iš jų nusižudė neįveikę mirtino priešo - alkoholizmo. O štai mokytoja J. V. susirgo leukemija. Graži, jauna, gera darbuotoja, bet nepaprastai jautri. Ligoninėje jai užteko nugirsti neatsargius gydytojo terapeuto žodžius medicinos seseriai: "Neleiskit daugiau analgino, juk jai ir taip liko neilgai gyventi..." Grįžusi iš ligoninės moteris papasakojo apie nelemtą gydytojo neatsargumą ir manęs paklausė: " Ir kaip aš atrodau? Nejaugi tai beviltiška?"
Mano gražbylystė nepadėjo. Moteris nusiskandino. Kartu išsivedė ir ketverių metukų dukrytę, tokią protingą ir tokią gražią!
Mano buvusi bendradarbė A. Ch. laukėsi. Kai išėjo dekretinių atostogų, pasidžiaugiau: " Dabar galėsit pailsėti ir be skubos pasiruošti mažylio atėjimui". "Taip, aš išeinu ilgų ilgų atostogų, - tarė ji ne tik be džiaugsmo, bet ir labai liūdnai. - Vyras tikisi sūnaus, o kas gims, neaišku".
Gimė antra dukrytė.
Vieną pavakarę ji apsilankė pas mane. Kalbėjomės trumpai. Moteris atrodė labai išvargusi, tarytum būtų kelias naktis nemiegojusi. Net balsas buvo pasikeitęs. Aš net pasilenkusi pažiūrėjau į ją, o ji nusijuokė: "Na, na?"
Rytą namiškiai rado ją pasikorusią. Po gimdymo moterys kartais suserga pogimdymine psichoze. Tuomet moteris gali arba pati nusižudyti, arba nužudyti kūdikį. Todėl po gimdymo grįžusi į namus kiekviena moteris kurį laiką turėtų būti namiškių ypatingai prižiūrima.
Labiausiai mane sukrėtė paskutinioji savižudybė. Verutę V. sutikau autobuse. Visada linksma ir žvali, ypač mėgstanti pasijuokti iš kitų, šįkart atrodė tokia liūdna, išvargusi, kad iškart jos net neatpažinau. "Gal negerai kas, kad tokia pasikeitusi?" - užkalbinau. "Ne, nieko. Važiuoju į savo braškyną". Jos daržas vis dar buvo Ragožių kaime, nors šeima jau buvo išsikėlusi į Jonavą. Palengva išsikalbėjus pasiskundė: "Serga vyras. Jam sunku vaikščioti, todėl nespėja nueiti į tualetą. Aš kuopiu. Užuot parodęs dėkingumą ir patylėjęs, jis plūstasi paskutiniais žodžiais. Neištversiu, tikrai neištversiu!" Ir neištvėrė. Pasikorė.
Arba štai moteris (pavadinkime ją Danute) pasakojo: "Vyras gėrė, vaikai buvo maži, reikėjo aprengt, pavalgydint, o nebuvo iš ko. Nesuprantu, kaip tada ištrūkau iš giltinės nagų..."
O štai ką papasakojo kita moteris: "Užlipau ant aukšto skalbinių nusiimti ir netyčia pažvelgiau į siją. To tereikėjo. Staiga apėmė toks malonus jausmas, rodos, kažkas viduje ar iš šalies sakytų: "Greičiau, greičiau viską užbaik!" Matyt, ir sąmonė buvo aptemusi, kad aš net nepamenu, kaip nulipau žemyn. Tik žinau, kad nugalėjau šią pagundą labai didelių pastangų dėka. Atsisėdusi ant paskutinės laiptų pakopos galutinai išsiblaiviau, nors drebėjo ir širdis, ir rankos, ir kojos. Supratau, kad sunkiai susirgau ir kad reikia skubiai kreiptis į gydytoją".
Peršasi mintis: tai gal kiekvieno sveiko žmogaus smegenų kertelėje glūdi pasislėpusi savižudybės bacila? Ir reikia jai tik palankių sąlygų, kad pradėtų vešėti, o "sutvarkiusi" savo auką nusviestų į giltinės nagus?
Gyvenimas žmogui - pati didžiausia Dievo dovana. Tiktai ne visuomet šia dovana žmogus gali pasidžiaugti.
Alkoholis, narkotikai, ligos, materialus ir dvasinis skurdas, nusikaltėlių dvasinis nuosmukis, meilė, pyktis, kerštas, vedantys į begalinę neviltį, ir šios Dievo dovanos kaip nebūta.
Žmones labai kamuoja bedarbystė, o iš jos - ir skurdas. Bet juk tiek daug Lietuvoje nuomojamos ir dirvonuojančios žemės, o kaimuose - daugybė namų, kuriuose gyvena vienas arba du senoliai. Ar nereikėtų, tarpininkaujant seniūnijoms ir savivaldybėms, bent jau darbščias šeimas ten apgyvendinti? Senoliai būtų apsaugoti nuo banditizmo rykštės, o įnamiai galėtų ūkiškai verstis. Turtuoliais jie gal ir netaptų, bet ir skurdo nematytų, nes nei pašalpos, nei labdara nedirbančios šeimos neišgelbės. Be abejo, šiuo atveju reikėtų griežtai vengti alkoholikų, narkomanų ir teistų už žmogžudystes.
Marija Stankevičienė, Jonavos raj.
