Irena ZUBRICKIENĖ
Panausupio kaime (Marijampolės sav.) esančiame sąvartyne, kuriame, kadaise susirentę medinius barakus, pastaruoju metu nuolat gyvena apie dešimt benamių, šiomis dienomis - gedulas. Vitas Vyšniauskas, pabudęs naktį, pastebėjo, kad lovoje nėra sugyventinės Taikos Šikšnienės (38 m.), bet pagalvojo, kad pagirių kamuojama moteris ką nors veikia lauke. Vos tik prašvito, Vitas pamatė, kad Taika iškritusi iš lovos - nejuda, neatsiliepia. Vyras sunkiai patikėjo, kad penkeriais metais už jį jaunesnė, sąvartyno kasdienybės užgrūdinta moteris jau mirusi.
"Akistatos" straipsnių herojė
Taika, beveik dešimtmečiu skaičiavusi savo gyvenimo sąvartyne metus, per tą laiką bene keturis kartus buvo mūsų laikraščio straipsnių herojė. Rašėme ir apie savo dukreles užmiršusią valkatą, kadaise Vilniuje sėkmingai dirbusią traukinių palydove, ir apie moterį, po kelerių metų staiga suradusią jėgų pakilti - susigrąžinusią trečiąjį nesantuokinį savo vaikelį, metus augusį ligoninėse ir kūdikių namuose. Rašėme ir apie naują moters nuopuolį, trumpalaikę laimę paskandinusią alkoholyje, ir apie teismo verdiktą sąvartyno gyventojai, vaikus iškeitusiai į šiukšlių konteinerius. Visa tai - apie Taiką Šikšnienę, kuri korespondentei prisipažino nebegalinti gyventi be alkoholio, bet taip pat negalinti užmušti savyje ir motiniškų jausmų.
Nuopuolis ir pakilimas
Taikos kelias žemyn prasidėjo santuokoje, kai nesutarimus su vyru pradėjo skandinti vyno butelyje. Toks "gydymasis" baigėsi skyrybomis - valkataudavusi Taika tapo nebelaukiama namuose. Dviem jos dukrelėmis, kurioms šiandien 13 ir 16 metų, rūpinosi jų tėtis ir seneliai, jo tėvai. Ši šeima likusi Skuodo rajone. Dukreles apleidusi Taika sugrįžo į gimtąją Marijampolę ir netrukus apsigyveno sąvartyne, kur tuo metu nuolat būdavo ir jos brolis. Čia labai simpatišką naujokę pradėjo globoti sąvartyno gyventojas Vitas. Netrukus pora pradėjo gyventi kaip šeima. Vito netrikdė, kad Taika tuo metu jau laukėsi trečiojo vaikelio.
Vaikais besirūpinantys specialistai, suprantama, neleido gimusiam Taikos kūdikiui gyventi sąvartyne. Po metų Taika sugebėjo įrodyti, kad sūnaus nepamiršo. Tuo metu moteris su sugyventiniu gyveno vienoje netoli sąvartyno esančioje sodyboje ir ją prižiūrėjo, augino šeimininkės paukščius bei šunis. Taika vis rečiau kuisdavosi šiukšlių kalnuose. Užtekdavo uždarbio, kurį gaudavo radinius pardavęs sugyventinis. Motinos vardą apgynusiai moteriai buvo sugrąžintas sūnelis. Tai tuomet domino ir laikraščių, ir televizijos žurnalistus. Televizijos ekrane motiną po ilgos pertraukos pamatė ir Žemaitijoje gyvenančios jos dukterys. Po publikacijų Marijampolės savivaldybė Taikai ir jos sūneliui suteikė vieno kambario butą miesto centre. Rodės, vakarykštė valkata sulaukė kalėdinio stebuklo.
Trumpalaikė idilė
Tokia idilė tetruko vos keturis mėnesius. Nemokėjusi branginti lengvai atėjusios gausios paramos moteris, kas rytą išleisdavusi sugyventinį toliau darbuotis sąvartyne, pamažu pradėjo nuobodžiauti mieste viena likusi su dar nekalbančiu sūneliu, kviesdavosi neturinčių kuo užsiimti draugų, vėl palinko į alkoholį. Laikai, kai jos ir sugyventinio kasdieninis darbas sąvartyne nešė pelną, jau buvo tik praeities prisiminimas. Kartą girti sugyventiniai dovanotame bute žiauriai susimušė - Taika sulaužytais šonkauliais pateko į ligoninę, o Vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojai antrą kartą išvežė Taikos sūnelį Vaidą į Alytaus kūdikių namus. Nuo tada trijų pamestų vaikų motinos gyvenimas vėl buvo suvaržytas sąvartyno taisyklių rėmuose. Sugyventiniams pradėjo nesisekti - greitai jie prarado turėtus žigulius, nes neblaivus Vitas padarė avariją. Mašina buvo nugabenta į mokamą automobilių stovėjimo aikštelę, bet Vitas ir Taika neturėjo pinigų, kad galėtų sumokėti už šią paslaugą. Netrukus skola praaugo pačių žigulių vertę. Kita didžiulė netektis - teisė Taikai vadintis motina. Praradus pasitikėjimą moterimi, iš jos teismo keliu buvo atimtos motinystės teisės visų jos vaikučių atžvilgiu. Tuokart Taika labai verkė ir kaltino tik save, niekaip negalinčią išbristi iš svaigalų liūno.
Kančios ir jausmų įkaitė
"Man labai skaudu ir gėda, kad aš vėl sąvartyne, - po nė pusmetį netrukusio giedro gyvenimo korespondentei atviravo Taika, vėl sutikta besisukinėjanti tarp sąvartyno barakų. - Mano lova čia, palapinėje, buvo neužimta, tai ir grįžau. Labiausiai skauda, kad nebematau savo Vaidučio - netekau jo antrą kartą. Dabar - jau visiems laikams. Brolio namuose saugoma jūsų daryta ir duota jo nuotrauka - palapinėje laikyti rizikinga, nes gali kilti koks gaisras ar šiaip nusimesti tarp šiukšlių".
Tuokart Taika pasakojo, kad visas dienas sąvartyne tik dirba (kuičiasi) ir geria - širdgėlą skandindavo, anot pačios, nekokybišku pilstuku, kurio ir dabar sąvartyno gyventojams atveža "geradariai", atvykę paimti surinktus butelius ar metalą. Jau tada Taika skundėsi, kad jai sparčiai blogėja sveikata. Sakė dažnai jaučianti įvairius skausmus, nuo alkoholio išpurto veidas, ištrupėjo ir spalvą pakeitė dantys, odą kankino neaiškios kilmės išbėrimai. Sąvartyno senbuvė, kaip ir kiti jos likimo žmonės, į medikus nesikreipė. Taika "gydėsi" tarp šiukšlių rastais pasenusiais medikamentais, kurių paskirties nesiaiškindavo (esą vis tiek nors nuraminsią), taip pat alkoholiu, o pastaruoju metu jau buvo išmokusi pasigaminti kvaišalų.
Sustreikavo širdis?
Greičiausiai toks besaikis ir aklas "gydymasis" ir sutrumpino Taikos gyvenimą. Nelaimėlės kūną apžiūrėjusi pareigūnų grupė smurto žymių neaptiko. Taikos sugyventinis neslėpė, kad išvakarėse visi girtavo. Dėl sąvartyno senbuvės netikėtos mirties iškeltos kelios versijos - arba Taika apsinuodijusi nekokybiškais svaigalais ar medikamentais, arba pakirsta įsisenėjusios ligos. Pirminiais duomenimis, sąvartyno gyvenimo krūvio nebeatlaikė moters širdis.
