Kalbėdami, rašydami net tik reprezentuojame, bet ir kuriame pasaulį, jo vaizdinius, hierarchijas ir konfliktus, taip sako žymus kultūros teoretikas. Pavadinkime jį tiesiog A.
Aš ilgam įsiminiau A., jo tekstai marginalumo tema man padėjo išgyventi tapatybės krizę, kai prieš keletą metų, slegiama mažo miestelio stereotipų ir suvaržymų naštos jaučiausi lyg koks tautinis queer - vietoj cepelinų norėjau sušio, vietoj materialinės gerovės - dvasinės laisvės, o „šaunų“, aplinkinių manymu, savaitgalį prie ežero su šašlykais ir alumi nedvejodama būčiau iškeitusi į pasivaikščiojimą, madingais bateliais avint, po Gugenheimo muziejų Manhetene.
Dabar išmaišiau pusę pasaulio ir, perfrazuojant mano pamėgtą A., gyvenu postnostalgiškai. A. pasakytą frazę, kad reprezentuodami pasaulį mes jį kuriame, dažnai prisimindavau - ypač kai tekdavo perteikti kelionių prisiminimus.
Kaip ir ką papasakoti, pavyzdžiui, apie Niujorką? Kaip saulei tekant virš Hudsono upės, benamiai miega Battery parke, visai greta Volstrito, kur į darbą jau skuba pirmieji biržos makleriai. Tarp metro bėgių šmirinėja žiurkės. Vagone žilaplaukė afroamerikietė skaito Dostojevskį. Times Square šurmulys, Harleme pasklidę spurgų ir kepto viščiuko kvapai, lietaus šnaresys Centriniame parke, - visa tai susilieja į subjektyvų, nuolat kintantį patirčių ir prisiminimų sietą. Kaip nesumeluotai perteikti, koks iš tikrųjų yra Niujorkas?..
A. Solženycinas romane „Pirmajame rate“ rašo apie stalininį laikotarpį Maskvoje - tremtys, represijos, politiniai kaliniai, po miestą kursuoja nuteistiesiems pervežti skirti belangiai furgonai. Niūru. Ir kažkieno genialioje galvoje kilo mintis - belanges nudažyti taip, kaip ir produktų furgonus - oranžine ir žydra spalva, ir keturiomis kalbomis užrašyti:
Mėsa – Viande – Fleisch – Meat
Vienoje iš tokių belangių iš Lubiankos kalėjimo į Sibiro lagerius išvežami politiniai kaliniai. Jų laukia taiga ir tundra, Oimiakono polius ir Džazkazgano rūdynai. Kirvukas ir karutis, menkas duonos davinys, ligoninė ir mirtis.
„Blaškydama į šalis susigrūdusius kūnus, linksma, oranžinėmis ir žydromis juostomis išmarginta mašina dūmė miesto gatvėmis. Pravažiavusi pro vieną geležinkelio stotį, sustojo sankryžoje. Šitoje sankryžoje šviesoforas sustabdė ir tamsiai vyšninės spalvos automobilį „Liberation“ laikraščio korespondento, važiuojančio į „Dinamo“ stadioną pasižiūrėti ledo ritulio varžybų. Korespondentas perskaitė ant furgono užrašą:
Mėsa – Viande – Fleisch – Meat
Jis išsiėmė bloknotą ir tamsiai vyšniniu plunksnakočiu užrašė:
„Maskvos gatvėse iš tikro galima pamatyti labai tvarkingų, nepriekaištingai švarių autofurgonų, vežiojančių maisto produktus. Reikia pripažinti, kad sostinė puikiai aprūpinama maisto produktais.“
Šį epizodą iš A. Solženycino romano nelauktai prisiminiau Kaune, kai troleibusas Nr. 13 lyg be jokios priežasties sustojo kone vidury sankryžos Savanorių prospekte. Vairuotojas išlipo, kurį laiką pavaikščiojo aplinkui, sutriko, iškaito, pastebimai susinervino ir galiausiai paprašė keleivių „išlipti ir keletą metrų pastūmėti“. Keturi ar penki garbaus amžiaus vyriškiai išlipo ir ėmėsi darbo. Keletą ar keliolika metrų grupė pensinio amžiaus vyriškių stūmė troleibusą. Netrukus pajudėjome toliau.
Tuo metu, žvelgdama pro troleibuso langą, galvojau, ar nesisukioja šalia koks nors chrestomatinis prancūzų korespondentas iš „Liberation“, kuris į savo bloknotą rašo: „Nuniokotame posovietiniame mieste kursuoja absoliučiai sukriošę troleibusai ir skurstantys gyventojai yra priversti kartkartėmis išlipti iš troleibuso ir patys jį stumti“.
Nes tą dieną Kaune įvyko ir daugybė kitų dalykų: žmonės pasirašinėjo verslo sandėrius, gynėsi disertacijas, klinikose operavo ligonius. Savivaldybė, ko gero, svarstė Laisvės alėjos rekonstrukcijos 35 mln. litų vertės projektą. Kiekvienas, paklaustas, kas tą dieną įvyko Kaune, papasakotų skirtingą istoriją.
Žmonės, grįžę iš Niujorko, irgi pasakoja skirtingas istorijas. Vieni tikina nematę nieko daugiau, tik milžiniškus juodus šiukšlių maišus, vakarop paliekamus tiesiog gatvėje priešais pigias picerijas ir grossery store. O kas nepatingėjo pakelti akis - matė Manheteno žiburius ir tiesiai lyg strėle miestą perskrodžiančias aveniu, kurių dėka Manhetenas tampa perregimas nuo pat Harlemo iki down town.
Nes miestuose žmonės mato tai, ką nori, ką pajėgia, galiausiai tai, ką jiems pavyksta pamatyti. Tekstuose, beje - taip pat.
