Albertas ONIŪNAS
Seime vyksta debatai, ar legalizuoti naminės degtinės gamybą, o jei taip, tai kaip leisti, kiek leisti, tik sau ar ir pardavimui. Tuo tarpu patys samanės gamintojai ir vartotojai dėl to galvų nė kiek nekvaršina. Aukštaičiai turi iš koto verčiantį naminį alų, Kauno apylinkių nepasiturintys žmogeliai maukia nuodingą pilstuką, o štai žemaičiams nuo neatmenamų laikų geriausia yra samanė. O geriausia Žemaitijos samanė - Plungės pusėje. Čia kone kiekviename kieme rasi "bravorą" ar bent jau jo dalis. Išsiverda žmonės ir sau, ir parduoti, ir ūkio darbuose talkininkaujantiems kaimynams. Ir skundžia žemaičiai vieni kitus (kaip ir lietuviai), todėl policija kaime be darbo neliks.
Fabrikėlis nė neslepiamas
Pagal vieną tokio "geradario" skambutį drauge su pareigūnais teko lankytis Kulskių kaime, Kazimiero ir Dangiros Žylių sodyboje. Žmonės gyvena nepaprastai gražioje vietoje. Aplink miškas, pro sodybą teka bevardis upeliukas, vietinių vadinamas kanalu. Kaip tik upelis yra svarbiausia naminės degtinės virimo sąlyga, nes iš toliau su kibirais neprilakstysi. Deja, gamta ir yra vienintelis žavus dalykas šiame vienkiemyje. Aplink tvyro pasibaisėtinas skurdas - ūkiniai pastatai vos laikosi, šeimoje auga šeši vaikai. Apylinkės inspektorius kalbą pradeda įprastai - pasiūlo Dangirai Žylienei pačiai parodyti, kur yra "bravoras". Tačiau moteriškė ginasi - niekas čia samanės esą neverda. Tenka policininkams pasivaikščioti po kiemą, žvilgterėti vidun. Tačiau ilgai ieškoti netenka: nuo kiemo upelio link veda gerai ištryptas takelis. Kiek paėjus pasirodo dvi statinės. Vienoje teliūskuoja apie 30 kibirų raugo. Jis jau nusistovėjęs, netrukus būtų galima ir virti, jei ne netikėti svečiai. Įkandin atkiūtinusi šeimininkė suaimanavo - bent jau raugo neišpiltų, paršiukams sušersianti. Netrukus moteris prasitarė - o kaip kitaip vaikus išmaitinti? Paaiškėjo, jog čia ne tik gaminama, bet ir parduodama. Pagrindinis pareigūnų klausimas poniai Dangirai - kur šaldytuvas? Tai pagrindinė fabrikėlio dalis, kuri įrodo šio įrenginio egzistavimą, nes statinės, pakura ir kitkas gali būti panaudojama kitiems tikslams, o šaldytuvas - tik naminei virti ir niekam kitam. Tai gali būti paprasčiausias į spiralę susuktas vamzdelis, įmerktas statinėn ir nuolat skalaujamas šaltu vandeniu. Tuo vamzdeliu eina virinamo raugo garai. Jame jie atšąla ir virsta skysčiu - degtine. Dažnai vietoje šaldytuvo naudojamas senas automobilio ar traktoriaus radiatorius. Ponia Dangira net šyptelėjo - kurgi rasi "brovarščiką", kuris savo noru policijai šaldytuvą atiduotų?
Skundiko informacija nepasitvirtino
Netrukus prie "bravoro" atkrypuoja ir Kazimieras Žylė, nors ponia Dangira anksčiau sakė, kad jo nėra namie. Pono Kazimiero drebančios rankos ir gerokai patinęs veidelis rodo, kad jis ką tik prabudo, o išvakarėse gerokai savosios produkcijos prisiplempė. Žmogelis, dar gerai nesusigaudęs situacijoje, ėmė drebančiu balsu aiškinti, kad tai kažkokių retkarčiais atvažiuojančių nepažįstamų vyrų fabrikėlis. Bet tai beveik visų degtindarių paaiškinimas, kuriuo niekas netiki. Netrukus ponas Kazimieras prisipažįsta, jo skruostais ima riedėti ašaros. Pareigūnai pasiūlo sodybos šeimininkui įduoti kokį nors kitą fabrikėlį, tada teismas atsižvelgsiąs į degtindario pilietinį sąmoningumą. Kiek pagalvojęs ponas Kazimieras nurodo gretimame kaime gyvenantį žmogelį, kuris verdąs samanę didesniais kiekiais, o ir šiaip esąs blogas žmogus. Policininkai apiformina "bravorą" ir vykstame į kitą kaimą - K. Žylės nurodytu adresu. Tačiau šis degtindaris daug gudresnis, pavyksta rasti tik keletą tuščių 10 litrų plastikinių bakelių, atsiduodančių namine. Tačiau nei naminės, nei fabrikėlio sodyboje nėra.
Vaikai - ryšininkai
Dar vienas degtindaris, Adolfas Jakumas, įsikūręs Molupio kaime. Jo sodyba yra prie pat kelio Plungė - Mažeikiai. Sodyboje - didelis nebaigtas mūrinis gyvenamasis namas, kieme aplink išardytą traktorių sukasi pats šeimininkas ir du vaikai. Berniūkščiai, pamatę policininkus, iš kiemo nepastebimai dingo - įspėti kaimynų, kad anie skubiai slėptų savo "bravorus". O štai ponas Adolfas, paklaustas pareigūnų, atsako samanės neturįs. Ir šįsyk ilgai ieškoti neteko. Savo fabrikėlį Adolfas užmaskavo didele malkų ir visokių žagarų krūva. Iš trijų pusių - vien žagarai, o iš ketvirtosios pažiūrėjus matyti "bravoras" su raugo likučiais, šaldytuvas. Šalia tokios įdomios kompozicijos stovi dėmesio neatkreipianti metalinė statinė, pridengta skuduru. Smalsūs policininkai ir tenai savo nosį įkišo. Ir rado du bakelius su beveik 15 litrų gardžiai rugiais kvepiančio skysčio.
Tas bjaurybė "švogeris"
Kol pildomi popieriai, ponas Adolfas paporina, kad jo naminė esanti labai gera, vienas į svečius atvykęs vokietis taip susižavėjo gėrimu, kad prisipylė dviejų šimtų gramų "plėčkutę" ir išsivežė Vokietijon draugų pavaišinti. Paprastai į savo aparatą žmogus pila apie tris dešimtis kibirų vandens ir maišą ruginių miltų. Kai raugas išrūgsta, samanė verdama du kartus. Galutinis rezultatas - apie 17 -18 litrų maždaug 50 laipsnių stiprumo gėrimo. Jei samanė bus kiek silpnesnė, bus balzgana, šlykštoko skonio ir visai netinkama gerti. Yra tekę ponui Adolfui ragauti ir pilstuko - tai bent šlykštynė... O nuo naminukės niekada kitą dieną galvos neskauda, jautiesi kaip agurkėlis. Policininko klausimas sugrąžina žmogų iš linksmų prisiminimų į realią situaciją. Adolfas pareiškia žinąs, kad jį policijai įskundė ne kas kitas, o "švogeris". Kartą jis pasiskolino iš jo traktoriaus priekabą. Bedirbant atsitiko bėda - lūžo ašis. Tąsyk Adolfas buvo pasirengęs ašį suvirinti ir taip nuostolį giminaičiui atlyginti. Tačiau tas labai supyko, siūlomo remonto atsisakė ir... užgriuvo policija. Adolfas sakė pasirengęs tam kiaulei atsakyti tuo pačiu - jis irgi degtinėlės išsiverda. Va, sužinosiąs, kad jau išvirė, tuojau įgaliotiniui paskambinsiąs. Tegu ir jam byla būsianti iškelta.
Gresia viešieji darbai
O baudžiamosios bylos iš tiesų iškeltos ir K. Žylei, ir A. Jokumui. Realios laisvės atėmimo bausmės degtindariams "nešviečia" - blogiausiu atveju teks atlikti nemokamus viešuosius darbus. Naminės gamintojų šeimos dažniausiai nemažos, tad už aptiktą fabrikėlį atsakomybę paeiliui prisiima visi suaugę toje sodyboje gyvenantys asmenys. Pasak Plungės savivaldybių policijos vyr. inspektoriaus Kęstučio Rocevičiaus, dažnoje degtindarių sodyboje jau kone visi teisti už samanę. Plungiškiai niekina pilstuką, nuo kurio gali ir į aną pasaulį nukeliauti. Jau 26 metus policijoje dirbantis pareigūnas neprisimena, kad kada nors būtų užregistruotas pilstuko laikymo ar pardavimo atvejis. Mieste naminė verdama mažiau, tam nėra sąlygų. Nors ir pačioje Plungėje buvo atvejis, kai nuosavas namas buvo pastatytas iš anksto rūsyje suprojektavus slaptą patalpą fabrikėliui įrengti. Pareigūnai seniai žinojo, kad tame name verdama naminė degtinė, tačiau niekaip neaptiko jokių pėdsakų. Tik visai atsitiktinai, vykstant eilinei kratai tame name, rūsyje buvęs policininkas atsirėmė į uogienių lentyną, kuri, pasirodo, judėjo, o už jos buvo seniai ieškotas laimikis.
Grybauja žiemą
Užtat kaime fabrikėlius turi beveik visi. Tik jau visiškai degradavę piliečiai, neišgalintys net maišo miltų ir kilogramo mielių įsigyti, neturi. Bet tokie eina dirbti pas ūkininkus ir atlygį dažniausiai gauna maistu bei namine. Pinigų stokojančiame kaime naminė tapo tvirta valiuta. Verdama ne tik sodybose, dažnai kur nors miške, prie upelio. Jei tokį sulaikysi bestovintį nors ir keli metrai nuo veikiančio naminės fabrikėlio, įrodyti, kad gamina būtent jis, neįmanoma. Kiekvienas degtindaris, ypač jei jo fabrikėlis yra nemažo pajėgumo, pasirūpina ir apsauga. Pasilipęs ant kalnelio "apsaugininkas" mobiliuoju telefonu praneša degtindariui apie kiekvieną apylinkėse pasirodžiusį nepažįstamą automobilį. Todėl kai žiemą ar pavasarį pareigūnai aptinka fabrikėlį miške, netoliese bestovįs degtindaris įžūliai šaiposi ir sakosi į mišką grybauti atėjęs. Už puslitrį naminės prašoma 4- 5 litų. Bet yra toks kaimas Karklėnai, kur išvis nėra miško, vadinasi ir patogių vietų naminei virti. Ten už puslitrį mokama 6 litai. Tačiau niekada niekur naminės nenusipirks svetimas, nepažįstamas žmogus. Todėl policininkai dažniausiai apiformina naminės laikymą ir gaminimą, bet ne prekybą ja.
Legaliai ir antisanitariškai?
Naminės degtinės legalizavimas, anot K. Rocevičiaus, problemos greičiausiai neišspręstų. Jei leisi žmogui išsivirti savo reikmėms tam tikrą kiekį naminės, tai kaip sukontroliuosi, ar jis tik tiek ir išsivirė? Legaliai verdant reikės ir tam tikrų sanitarinių sąlygų. Valstybė, ko gero, dar ir patentą degtindariui įsigyti palieps. O visa tai neišvengiamai pakels samanės savikainą ir ją nukonkuruos nelegalūs degtindariai. Naminė degtinė yra žemaičių nacionalinis gėrimas ir gaminama pagal tėvų bei senelių receptus. Iš šalies primestas technologijos ar gamybos priemonių tobulinimas pasmerktas žlugti. Jei bus susitaikyta su esama padėtimi ir naminės degtinės gamyba bus legalizuota be jokių papildomų sąlygų ar mokesčių, kaimas gers jau nieko nebijodamas, o prekyba ja pasieks dar neregėtas aukštumas.
