Kol mažosios ir naujosios Europos Sąjungos narės aktyviai ginčijasi, vykti ar nevykti švęsti pergalės su buvusių KGB karininkų valdoma Rusija, galima spėti, kad bet kai kurių didžiųjų ES valstybių lyderiai tokio pasiūlymo neatsisakys. Kaipgi nenuvyksi pažiūrėti karinio parado ir paklausyti apie sovietų didybę, jei nuo to gali priklausyti, ar užteks dujų ir naftos. Apie istorinę atmintį ir tikrąja demokratiją kalbėti ne vieta ir ne laikas.
Prieš mažiau nei du mėnesius, iš karto po suklastotų Ukrainos rinkimų ir po to, kai Vladimiras Putinas jau buvo paskubėjęs pasveikinti vėliau prezidentu taip ir netapusį Viktorą Janukovičių, Vokietijos kanclerio Gerhardo Shroederio televizijos laidoje paklausė, ar jis laiko Rusijos prezidentą grynu demokratu. Ir didžiausią ekonomiką ES turinčios valstybės lyderis nedvejodamas atsakė: “Taip, esu įsitikinęs, kad jis toks yra”. Kažkaip nepriimta ES kritikuoti Rusiją, todėl nenuostabu, kad bent viešai teigiama, kad V. Putinas - “tikras demokratijos tėvas”. Bet žinant, kad labai didelė politika yra labai didelių išskaičiavimų menas, tereikia suvokti tikruosius interesus.
Amerikos spauda, ypač solidusis “The Wall Street Journal” nemažai dėmesio skyrė faktui, kad būtent Vokietijos bankų atstovai priešinosi Hiūstono teismo mėginimams sustabdyti “Mažeikių naftą” valdančios “Jukos” didžiausio padalinio nacionalizavimą, nes teisėtu sandėriu tai, kas buvo įvykdyta, galima vadinti tik tuo atveju, jei tai, ką daro Kremlius, laikysime teisėta, o tai, ką daro jam neįtinkantys verslininkai, vadinsime įstatymu pažeidimu. Vokietijos “Deutsche Bank”, ilgametis “Gazprom” partneris, kartu su kitais partneriais finansuojantis ir “Juganskneftegaz” sandėrį, priešinasi JAV teismams, bet pripažįsta Rusijos teismų sprendimus. Ir jokių kalbų apie demokratiją ar tarptautines verslo normas. Beje, Amerikoje “Jukos” buvo laikoma labiausiai vakarietiška Rusijos naftos kompanija, o Europoje jie turbūt laikomi nusikaltėliais, ir tiek. Kaip kam naudingiau.
Londono Rizikos kontrolės grupės konsultantas “The Wall Street Journal” teigė, kad galima nuspėti, jog Rusija ir toliau turės didelės įtakos Europai dėl to, kad ši tampa vis labiau priklausoma nuo jos energetinių išteklių. Ir naujosios ES narės tai vertina kaip didelį rūpestį keliantį faktorių, nes kai kurios jų 90 procentų energijos poreikių tenkina būtent Rusijos dėka, žinoma, ne už dyką. Bet, panašu, kad ES senbuvės ne tik kad nesiruošia padėti mažinti šią priklausomybę nuo vis labiau autoritarinį valdymą įtvirtinančios Rusijos, bet ir pačios yra gerokai nuo jos priklausomos. Antai net 40 procentų dujų Vokietija perka iš Rusijos, o kur dar nafta ir t.t. Palyginimui galima pasakyti, kad JAV dujų iš Rusijos neperka apskritai, o pagal naftos tiekimo apimtis tėra tryliktoje vietoje.
Gal todėl ES lyderiai dėl žmogaus teisių pažeidimų JAV kritikuoja dažniau nei Rusiją. Amerikiečiams kliūva ir dėl įtariamų teroristų įkalinimo sąlygų, ir dėl mirties bausmės taikymo, o rusams atleistina ir mirties bausmė, ir masiniai sulaikymai pagal nacionalinę priklausomybę. Kas galima amerikiečiui galima ir rusui, bet kas galima rusui, šiukštu negalima amerikiečiui. Ir panašu, kad ES geru tonu tampa kritikuoti JAV, o blogu skoniu politikoje laikoma Rusijos kritika. Artimiau Rusijos, ypač dabartinių jos lyderių pirmtakų metodus žinančioms naujosioms ES šalims teks apsispręsti, ar paklusti senosios Europos politikos madoms, ar mėginti jas keisti.
Vartotojo požiūriu vertinant, amerikietiškos mados energetikoje būtų labiau priimtinos jau vien dėl to, kad net labai pastaruoju metu pabrangęs benzinas JAV ir dabar kainuoja pusantro, o kai kur ir beveik dukart pigiau nei Lietuvoje. Aišku, tai lemia ne tik tai iš kur ir kokiais kiekiais perkama nafta, bet ir mokesčių sistema, bet tai jau atskira tema.
