“Be nutylėjimų”. Prisiminti daug žadėjusiu pavadinimu prieš porą metų išleistą V.Adamkaus knygą paskatino metinis prezidento pranešimas, šį kartą dar ryškiau negu bet kada atspindėjęs pasyvią šalies vadovo poziciją valstybę krečiančių realijų akivaizdoje. Ko jau ko, bet nutylėjimų V.Adamkaus pranešime išties netrūko.
Atrodytų, turėjo būti priešingai. Juk dar niekada iki šiol nebuvo tokio viešumon iškilusių valdžios išsigimimo faktų protrūkio, tad tauta pagrįstai tikėjosi išgirsti iš prezidento kur kas griežtesnį situacijos vertinimą bei principingas nuostatas dėl šių blogybių išgyvendinimo.
Žinoma, negalima nepastebėti kai kurių naujų metinio pranešimo akcentų, kaip parama tiesioginių merų rinkimų idėjai, pritarimas Liberalų demokratų partijos iniciatyvai imtis apskričių reformos, pasikeitęs požiūris į atominės energetikos perspektyvas.
Tačiau šių, sakytum, į ateitį nukreiptų gairių išdėstymas neatsako į pernelyg skaudžius nūdienos klausimus. Matyt neatsitiktinai V.Adamkaus metinį pranešimą komentavę politikai ir politologai jame labiausiai pasigedo aštrumo bei konkrečių siūlymų, kaip spręsti iškilusias problemas. Vis dėlto jokie komentatoriai ar politikai, išskyrus liberalus demokratus, nepabandė pažvelgti į gilumines priežastis, lemiančias pasyvios V.Adamkaus, kaip valstybės vadovo, elgsenos motyvus.
Mano asmeniniu požiūriu, V.Adamkus yra tos pačios ydingos sistemos, kuriai netrukdomai tarpti pats leidžia, įkaitas. prezidento atodūsis dėl to, kad nusižengę padorumui, supainioję interesus politikai lieka nenubausti, viešai nepasmerkti ir pripažįsta tik teisinę atsakomybę, negali būti labai nuoširdus, nes šiandieninė amoralumo ir cinizmo atmosfera yra ir jo paties nokintas vaisius.
Kas trukdė prezidentui būti principingam, kai aikštėn iškilo A.Zuoko aferos? Kas neleido “be nutylėjimų” parodyti, kad šio amoralios politikos ideologo ir propaguotojo vieta yra politiniame sąvartyne arba bent jau politinio gyvenimo užribyje? Neišdrįsęs balsiai įvardyti ilgai garbinto numylėtinio A.Zuoko nei tada, nei dabar, V.Adamkus pats sukūrė prielaidas groteskiškam vodeviliui, kurio herojus, išklausęs metinį pranešimą, bemat iššoko į avansceną: Prezidento moralizavimai nebuvo taikomi man!
Natūralu, kad V.Adamkaus kalboje kritikos sau neišgirdo ir kiti pastarųjų skandalų herojai. Dar sykį priminęs apie savo kilnius darbus “visą šį nepriklausomybės laikotarpį”, premjeras pasidžiaugė asmeninių moralinių priekaištų neišgirdęs. Dar saugesnis galėjo pasijusti A.Paulauskas – bandydamas išsaugoti valdančiąją koaliciją nuo gręsiančio žlugimo V.Adamkus, regis, yra linkęs apskritai nematyti ir negirdėti, kas vyksta po Seimo rūmų stogu.
Todėl tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesuprantama Seimo vadovo laikysena atsiskleidžiant vis naujiems piktnaudžiavimų faktams jo vadovaujamos institucijos kanceliarijoje. Iš tikrųjų tokia A.Paulausko elgsena adekvati valdžios citadelėje tvyrančiai veidmainiškų įpročių, dvigubų standartų ir įtikėjimo nebaudžiama visagalybe atmosferai.
“Šiame skandalų laikotarpyje turime išlaikyti solidžią ir valstybinę poziciją”. Jaučiate valstybininko susirūpinimą? O jeigu koks žurnalistas ar politikas pabando užsiminti apie jo paties, kaip Seimo pirmininko, atsakomybę, A.Paulauskas nutaiso nustebusį veidą, atseit, kodėl manęs to klausiate? Ir dar sykį paragina mąstyti valstybiškai.
Valstybininko mina parlamento vadovą gelbsti net, atrodytų, akivaizdžiai neparankiose jam situacijose, pavyzdžiui, po “atsitiktinių” A. Zuoko arba V. Uspaskicho apsilankymų Seime.
Beje, panašūs “atsitiktinumai” turi gilias šaknis: kai prieš trejetą metų buvo brandinama prezidento nušalinimo operacija, tuometis Valstybės saugumo departamento vadovas M.Laurinkus po neskelbtų susitikimų su A.Paulausku iš Seimo rūmų, kad liktų nepastebėtas žurnalistų, traukdavosi net pro virtuvę. Konspiracijos sumetimais “atsitiktiniai” susitikimai vykdavo ir Tarandėje, kur kažkada valstybės sąskaita prasiplėtęs sklypą A.Paulauskas jį apjuosė garsiąja tvora.
Kol nenutolome nuo Tarandės ir Seimo pirmininko, antrųjų mano, kaip valstybės vadovo, nušalinimo iš pareigų metinių išvakarėse trumpam atsigręžkime į praeitį ir dabar jau iš laiko perspektyvos pažiūrėkime į 2003–2004 metais surengtą sąmokslą. Atsimenate, koks triukšmas buvo sukeltas po to, kai šituo žodžiu įvardinome A.Paulausko, už mano nugaros su slapta Valstybės saugumo pažyma supažindinusio Seimo frakcijų vadovus, veiksmus?
Dabar žodis “sąmokslas”, kai prabilta apie Seimo pirmininko ir Darbo partijos lyderio susitikimus bei su jais susijusią politinę A.Brazausko ir V.Adamkaus perspektyvą, jau niekam nerėžia klausos. Vis dažniau skandalų bei sąmokslų režisieriumi įvardinamas A.Paulauskas viename interviu droviai pripažino, girdi, vienas asmuo skandalų nelemia.Žinoma, ne vienas. Argi atsitiktinai Valstybės saugumo departamentui ir Užsienio reikalų ministerijai vadovauja KGB rezervo karininkai?
Lengva suprasti, kodėl tokia realybė reikalinga KGB dvasia auklėtam A.Paulauskui, kuris, žinoma, niekada netaps kitoks ir nenutols nuo šeimoje bei Komunistų partijos centro komitete įdiegtų elgesio normų bei vertybių sampratos. Kur kas sunkiau susitaikyti su mintimi, kad Lietuvoje įtvirtinamai prokagėbistinei linijai pritaria pusę amžiaus Vakarų demokratijoje gyvenęs V.Adamkus!
Šiandien jau užmirštas prieš kurį laiką visuomenę šokiravęs prezidento sprendimas į Konstitucinį Teismo deleguoti savo patarėją T.Birmontienę, kuri jau brėkštant Lietuvos Nepriklausomybei disertacijoje sovietų milicijos tema niekino pokario miškuose už laisvę žuvusių partizanų atminimą.
Pageidavimą, kad sovietų milicininkus, talžiusius laisvės mitingo dalyvius, šlovinantį traktatą išleidęs V.Grigaravičius būtų skiriamas antrajai kadencijai, V.Adamkus suskubo pareikšti anksčiau, negu šią kandidatūrą iš esmės buvo priverstas teikti premjeras. Jeigu kam kelia abejonių šių įvykių seka, priminsiu, jog šiek tiek spekuliatyviai, mano požiūriu, pavadintą knygą „Angelo sargo skrydis“ generalinis komisaras prezidentui įteikė anksčiau, negu sulaukė jo palaiminimo antrajai kadencijai.
Dar anksčiau, viešumon iškilus R.Pociaus ir A.Valionio ryšiams su KGB, V.Adamkus apie šių veikėjų nuopelnus Lietuvai prabilo, regis, net iš Amerikos! Šiurpus paradoksas, kad strateginiuose postuose yra įtvirtinti KGB rezervo karininkai, o Liustracijos komisija virkdo senukus profesorius, kuriuos KGB kažkada vertė rašyti ataskaitas apie užsienio komandiruotes, tarsi komisijai nebūtų žinoma, jog KGB hierarchijoje agentai savo įtaka, patikimumu ir profesine parengtimi nė iš tolo neprilygo rezervo karininkams.
Sunku suprasti, kodėl V.Adamkus užsimerkė prieš skandalingą faktą, kad Valstybės saugumo departamentas slaptas pažymas, susijusias su valstybės turto privatizavimu, teikė tuomečiam Valstybės turto fondo vadovui P.Milašauskui, neturėjusiam teisės susipažinti su valstybės paslaptimis. Net ir šiuo požiūriu alkoholio įmonės „Alita“ privatizavimas kelia rimtų abejonių dėl šio sandorio teisėtumo, nekalbant jau apie vyravusią praktiką naudojantis slaptomis pažymomis atsikratyti net ir didžiausią kainą siūliusių, tačiau įtakingųjų klanams nepriklausiusių pirkėjų.
Tad kas gi diktuoja nuolatinius prezidento V.Adamkaus nutylėjimus? Nejaugi vien žinojimas, kad tik tokia tyli, neveiksminga stebėtojo laikysena gali garantuoti ilgą – iki kadencijos pabaigos – valstybės vadovo karjerą? Ir priešingai – bandymas griauti sistemą gali reikšti nuosprendį bet kuriam politikui?
Pastaruoju metu įvairiuose Lietuvos vietovėse susitikdamas su žmonėmis jaučiu dar skaudesnį negu anksčiau jų nusivylimą dėl to, kas vyksta mūsų valstybėje. Žmones piktinasi, kad jų saugumo, sveikatos bei socialinės apsaugos problemų sprendimą užgožiantys skandalai tapo netgi savotiška priedanga valdžios abejingumui.
Prieš keliolika metų, atsivėrus archyvams, istorikai apytikriai suskaičiavo, kiek žmonių patyrė sovietų represijas 1940–1953 metais. Dabar jau reikėtų ir tikresnių skaičių apie tą Lietuvos dalį, kurios tremtį nulėmė ne okupantų vykdytas genocidas, o šių dienų nepakeliamos gyvenimo sąlygos savame krašte.
Praradimų masto, žinoma, neatspindės jokia statistika. Vis dėlto atitaisyti skriaudas turėsime. Todėl reiškinius bei problemas pirmiausiai turime įvardyti sąžiningai ir tiesiai – be nutylėjimų.
Rolandas Paksas yra Liberalų demokratų partijos pirmininkas
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
