Su “Panoramos” ir “Savaitės” vedėja Rita Miliūtė kalbėjomės apie žurnalistinį objektyvumą, politikų elgesį su žiniasklaida bei kuo stiprus ir silpnas nacionalinis transliuotojas. “Geležine ledi” vadinama žurnalistė “Omni laikui” neišdavė, kuo geležis padeda žurnalistikoje, tačiau paaiškino, kodėl norėtų dirbti už kadro. “Kai dirbi už kadro, nereikia grimuotis”, - sako Rita Miliūtė.
Apie principų turėjimą ir žurnalistinį objektyvumą
Pradžioje pateiksiu banalų klausimą. Jus vadina “geležine ledi”. Kiek geležis padeda ar trukdo žurnalistikai?
Manau, kad netrukdo, jei jau aš iš tiesų esu geležinė. Tiesą pasakius, aš pati apie save taip nemanau.
Gerai, tuomet paklausiu, kokios savybės padėjo pasiekti karjerą?
Aš manau, kad labai svarbu turėti savo principus. Aš pažįstu daug gabių, talentingų darbščių kolegų, kurie gali daug pasiekti, tačiau jų bėda ta, kad jie neturi principų. O mano akimis žiūrint, tai nieko nėra žemiau.
Ką reiškia “neturi principų?”
Tai reiškia, kad vieną dieną gali kalbėti vienaip, kitą dieną kalbėti kitaip, visiškai nekreipti dėmesio į savo įsitikinimus ir realius faktus.
Kai kas jus kaltina objektyvumo trūkumu. Ką galėtumėte atsakyti į šį priekaištą?
Aš galiu pasakyti vieną dalyką: “Pasakykite man konkrečiai, kokį sakinį kurią dieną aš pasakiau konkrečioje laidoje, ir aš jį apginsiu, kaip kad galiu apginti kiekvieną sakinį, kurį pasakau viešai. Jeigu Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad prezidentas padarė tą ir tą, tai pakartojimas tos išvados tikrai nėra neobjektyvumas. Galima, aišku, kaltinti ką tik nori, bet taip kaltinamas iš esmės Konstitucinis Teismas, kad priėmė tokį, o ne kitokį nutarimą.
“Manau, kad prezidentas atsimena mano pavardę”
Politikai mėgsta kaltinti nacionalinį transliuotoją, neva jis yra neobjektyvus. Ar tam yra kokių nors objektyvių priežasčių?
Aš manau, kad nėra. Negaliu kalbėti apie visas laidas, kadangi dirbdama “prime time”, daugelio laidų nematau. Tačiau žvelgiant plačiau matyti, kad tai yra anos pusės gynybinė taktika. Jeigu Seimas ar Konstitucinis Teismas sako, kad yra taip, jie sako, kad taip nėra. Taip ir su žiniasklaida.
Ar jūs patiriate politikų spaudimą?
Bijau, kad dabar ne. Ką jie man gali paskambinę pasakyti? Kad sakyčiau taip arba kitaip? Tuomet man tektų juos pasiųsti, ir viskas.
O anksčiau spaudimas buvo?
Taip. Aš nepatiriu tiesioginio spaudimo, nes liovėsi skambučiai. O jie liovėsi antrą dieną po prezidento rinkimų, kai paskambino liberaldemokratų partijos štabo atstovas ir pasakė, ko prezidentas norėtų. Man teko atsakyti, kad mes turime programų tinklelį ir jo nesiruošiame keisti. Nuo to laiko jie man nebeskambino.
Dabar grįžę kolegos iš kokio nors mitingėlio man pasako: “Apie tave vėl šnekėjo”. Tai yra daug nemaloniau nei politikų skambučiai.
Prezidentas R. Paksas, kaip galima suprasti, nelabai jūsų mėgsta. Ar nesibijote, kad jis, kaip žadėjo, prisimena jūsų pavardę?
Aš nebijau, nes jeigu mes bijosime, tai reikia nedirbti šio darbo. Arba nematyti to, kas nutiko, nebūti skaičiusiai pokalbių išklotinių. Aš manau, kad prezidentas atsimena mano pavardę, nors pastaruoju metu daug ko neatsimena.
Apie nacionalinį transliuotoją
Kokios yra LRT stipriosios ir silpnosios pusės?
Silpnoji pusė yra blogas įvaizdis, kai sakoma, kad tai yra valdžios televizija, nors ta pati valdžia keikia šią televiziją ne mažiau nei kitas.
Kitas dalykas - bloga techninė bazė. Mes verčiamės per galvą, stengiamės, kad to nesimatytų, tačiau yra dalykų, kurių negali pakeisti. Jei titrai iš pradžių bėga greitai, po to truputį lėtai, o paskui vėl greitai, tai supranti, jog tai atrodo idiotiškai, tačiau nieko pakeisti negali.
Tačiau svarbiausia yra žurnalistai. Ar jie geri?
Pats sunkiausias klausimas. Sakyčiau, kad yra gerų žurnalistų. Netgi ir labai gerų žurnalistų. Kitas dalykas tai, kad kenkia įprotis, kuris yra susiformavęs dirbant šioje televizijoje.
Koks tas įprotis?
Kaip čia švelniau pasakius. “Kam daryti, jei galima nedaryti?”
Tačiau ar yra gerų jaunų žurnalistų, kurie nesilaiko šio principo?
Aišku, kad yra. Mane džiugina vienas dalykas. Kai pradėjau dirbti, tuomet pas mus kalbėdavo: “Mieste šneka, kad čia joks jaunas žmogus neis, nes jį suės”. Ir iš tikrųjų taip buvo. Mažai kas norėdavo ateiti, nes iš pradžių trejus metus turėdavai nešioti kavą, o paskui ką nors leisdavo padaryti. Dabar taip nėra. Yra jaunų ir labai gabių žmonių, kurie nori dirbti. Tai ir Aurelija Simutis, ir Eglė Rašimaitė, Domas Brukauskas. Aš žiūriu ir man labai gražu, kaip jie dirba, kaip jie nori dirbti.
O Lietuvos radijuje?
Taip, matau. Tai Tomas Dapkus. Ir vis mezgu mintį, kad jį reikėtų perpirkti, nors Lietuvos radijo administracija už tai mus pakars.
Kokia ta lietuviška žiniasklaida?
Kaip apibūdintumėte dabartinę Lietuvos žiniasklaidą? Ko jai trūksta? Kuo ji stipri?
Drįsčiau sakyti, kad ji beviltiška, kai pasižiūri, ką rašo, sakykime, “Respublika”. Negali suprasti, kas darosi: ar čia yra tik tuščios asmeninės ambicijos, ar nesiseka verslas, ar dar kas nors. Jeigu taip yra, vadinasi, ir kitose žiniasklaidos šakose ne viskas gerai. Jei jos būtų idealios, taip nesidarytų nė su vienu laikraščiu.
Kur yra problema, kad nėra kokybiškesnio laikraščio - maža rinka ar mažai gerų žurnalistų?
Tai yra leidėjų problema, nes nuo jų priklauso, kokius turės žurnalistus, o tuomet jau viskas vyniojasi toliau.
Bet ar matote kokių nors prošvaisčių, kad padėtis keistųsi?
Aš bent noriu tuo tikėti. Nebūtinai turėtų atsirasti koks nors rimtas dienraštis, nes tokiam laikraščiui mūsų rinka tikrai per maža, - su tuo sutinku. Bet čia yra puiki niša internetiniam leidiniam. Juk interneto auditorija yra išsilavinusi publika.
Kokius internetinius puslapius skaitote?
Lietuviškus - tai “Omni laiką” ir “Delfi” bei žinybinius, kurie man reikalingi darbui. O taip pat skaitau BBC, CNN ir rusiškus naujienų portalus.
Ir kokia nuomonė apie internetinę žiniasklaidą?
Užsienio interneto naujienų portalai yra labai operatyvūs. Iš karto po įvykio apie jį gali paskaityti internete. O Lietuvoje internetinė žiniasklaida yra geresnė negu spausdinta. Ir tikriausiai todėl, kad ten dirba kitos kartos žmonės. Tai sakau ne norėdama pataikauti, o tokia mano nuomonė.
Kokioje svajonių laidoje norėtumėte dirbti
Turiu rožinę svajonę, kuri galėtų būti įgyvendinta. Norėčiau, kad Romas Sakadolskis vestų laidą, panašią į BBC “Hard Talk”, o aš galėčiau rengti reportažus, jei jie būtų reikalingi. Arba tiesiog dirbti už kadro.
O kodėl nenorite rodytis kadre?
Todėl, kad dirbant už kadro nereikia grimuotis.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
