Nuvilnijo pirmoji Seimo rinkimų banga. Deja, rinkėjai didesnio aktyvumo nerodė. Šiuo klausimu jau išsakyta nemažai įtikinamų argumentų, todėl nesikartosime. Tačiau negalima nutylėti, kad šiuose rinkimuose, kaip niekad anksčiau, dažni balsų pirkimo atvejai. Lietuvoje jau nieko nestebina rinkėjų gundymas batų šepečiais, rankinukais, bulvėmis, alumi. Sako, net dujų balionus pradėjo dalyti. Visa tai gal ir būtų galima nutylėti, bet kai pašto skyrius užgula pilietiškumo proveržį patyrę "išankstiniai" balsuotojai, kažkodėl savo veidus itin stropiai slepiantys nuo žurnalistų kamerų, kažkas, švelniai tariant, yra negerai. Rinkimų kampanijose toleruojami "viešieji pirkimai" atspindi šiandienę mūsų demokratijos būklę, ir jei toliau tokiais tempais riedėsime, tai iš kertinių demokratijos principų Lietuvoje ne kažin kas ir beliks.
Rinkimų taisyklės puikiai veikia
Paaiškėjo, kad pirmajame rinkimų ture žmonių apsisprendimą lėmė kandidatų partinė priklausomybė, o ne, tarkime, išsilavinimas, pasirengimas politinei veiklai ar koks nors asmeninis žavesys. Nemažai daliai rinkėjų buvo visiškai nesvarbu, kad kandidatas nežinomas, kad pusę gyvenimo dirbo barmenu ar pardavėja. Svarbiausia, jog valdžion patraukė kartu su leiboristais - aršiausiais dabartinės valdžios kritikais. Taigi rinkėjų elgesys lyg ir nedera su kai kurių populiarių politikų sukritikuotomis mūsų rinkimų taisyklėmis - išliaupsintomis "asmenybėmis" ir kiaurai sudirbtais "partiniais sąrašais". Todėl visiems reikėtų atsiminti, kad prieš kiekvienus rinkimus skleidžiamos kalbos apie niekam tikusią mūsų rinkimų sistemą - tik pigus populistų triukas, skirtas patikliems rinkėjams vilioti. Beje, įsitikinome, kad rinkėjams patinka ir puikiai veikia kandidatų reitingavimo sistema, kurią prieš pat rinkimus buvo užsimota keisti.
Pirmojo turo rezultatai nebuvo netikėti
Daugiausia rinkėjų simpatijų sulaukė Viktoro Uspaskicho vadovaujama Darbo partija, tačiau, kaip ir spėta, ji netapo ir netaps absoliučia šių rinkimų nugalėtoja. Antrąją vietą užėmusiai Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko koalicijai pavyko įtikinti nemažai rinkėjų (to, beje, dar nėra buvę), kad jų koalicinė Vyriausybė dirbo neblogai ir galėtų savo veiklą pratęsti. Pamažu atsitiesia Tėvynės sąjunga. Be abejo, pagrindinė jos sėkmės priežastis - brandus partijos lyderis, patraukliai pateiktos programinės idėjos, o svarbiausia - kategoriška laikysena populistinių jėgų atžvilgiu. Rolando Pakso koalicijos ketvirtoji vieta - lyg priminimas, kad apkaltos būdu nušalinto Prezidento vardas nemažai visuomenės daliai tebėra svarbus. Liberalcentristams po pirmojo turo pavyko įsitvirtinti penktoje pozicijoje, nepaisant galbūt tikrų, galbūt tariamų korupcinių skandalų. Kazimiros Prunskienės valstiečių - naujųjų demokratų sąrašui taip pat pavyko įveikti partijoms skirtą rinkimų barjerą, jie - tikri "lyderiai" už rinkimų barjero likusių partijų atžvilgiu.
Partinė parlamento sudėtis - margesnė
Pagal proporcinę rinkimų sistemą į naująjį Seimą patenka šeši partijų sąrašai, kurių pagrindu, prasidėjus naujajai kadencijai, gali būti suformuotos bent septynios gana įtakingos frakcijos. To dar nėra buvę; tariant politologų kalba, užsitęsęs partinės sistemos "judrumas" lėmė ir įtakingų partijų skaičius didėjimą, ir parlamento sudėties fragmentaciją. Viena vertus, tai nieko gero nežada - neišvengiamai susidursime su politinio stabilumo problemomis. Būtų gerai, kad tai neatsilieptų būsimos Vyriausybės darbingumui. Kita vertus, tai naudinga - sulauksime ne tik rimtesnio atstovavimo visuomenės interesams, bet ir konstruktyvesnės opozicijos. Tik kol kas neaišku, kokios - kairiosios, dešiniosios ar "dvigubos".
Viską nulems antrasis rinkimų turas
Suprantama, pirmojo rinkimų turo rezultatai dar nieko nereiškia, tai - lyg "žvalgyba mūšiu". Viskas spręsis po spalio 24 dienos, kai galutinai paaiškės naujojo parlamento partinė kompozicija. Valdžios pyragas, žinoma, bus itin masinantis ("milijardai iš Europos"), norinčiųjų jo ragauti bus kur kas daugiau nei pageidautina - ką jau kalbėti apie užmačias valdyti arba "gelbėti" Lietuvą. Šiandien aišku viena - į Seimą patekusioms partijoms lengvai susitarti nepavyks. Preliminariais skaičiavimais, po antrojo rinkimų turo Darbo partija parlamente gali turėti 40-45 vietas; A. Brazausko ir A. Paulausko koalicija gali tikėtis 30 mandatų, o gal ir šiek tiek daugiau; Tėvynės sąjunga ir liberalcentristai, jeigu jų "vienmandatininkams" pasisektų, gali iškovoti atitinkamai iki 25 ir iki 15-18 mandatų; liberaldemokratams ir "valstiečiams" gali atitekti maždaug po 10 vietų; visi kiti bus tik "didžiojo žaidimo" stebėtojai. Vadinasi, parlamente susiformuos trys stambesnės ir dvi smulkesnės skirtingų politinių jėgų stovyklos, tačiau nė viena partija absoliučios daugumos neturės.
Dar kartą apie koalicinės politikos abėcėlę
Sutinku, tai jau nusibodusi tema, tačiau šiuose rinkimuose būtent koalicinė politika yra ta "ašis, apie kurią viskas sukasi". Daug ir įvairių tiesų šiuo klausimu paskelbta, tačiau kai kas tyčia ar ne nutylima. Politikams nereikėtų pernelyg įsijausti į savo arba kitų partijų iškovotų mandatų skaičiavimą ir pagal tai dėlioti įvairius koalicinius pasjansus. Aišku, svarbu ir skaičiai, nes nuo to priklausys partijų svoris formuojant naująją valdžią. Tačiau už viską svarbiau bus tai, ar koalicinėms partinių lyderių iniciatyvoms, modeliuojamų koalicijų formoms ir turiniui pritaria jų rinkėjai. Visų koalicijų atsiradimą paprastai nulemia pragmatiniai skaičiavimai. Suburti, subrandinti ir išlaikyti partijai ištikimus rinkėjus yra nepalyginamai sunkesnis uždavinys. Todėl rinkėjų nuomonės atsiklausimas partijų lyderiams turėtų būti ne šiaip "geras tonas", o šventa pareiga. Antraip partijos rizikuoja lengvabūdiškai išbarstyti tai, ką rankiojo ištisus metus.
Koalicinė painiava - kur išeitys iš aklavietės?
Suprantama, rinkimuose pareikšta "tautos valia - aukščiausias įstatymas", todėl rinkimų rezultatai iš principo negali būti nei "geri", nei "blogi". Tačiau jie gali būti "sudėtingi" arba "neįprasti", - būtent tokie apibūdinimai, atrodo, tiks ir šių rinkimų baigčiai. Juk ne iš gero gyvenimo politikai prabilo apie įvairiaspalves "vaivorykštes", mažumos vyriausybę ir pan. (beje, šį variantą apyvarton galėjo "išstumti" dešinieji). Pirmuoju atveju politikai tarsi demonstruoja savo susirūpinimą "valstybės likimu". Antruoju atveju jie, ko gero, rodo tik savo teorines žinias, tačiau apie šį variantą nėra ko ir šnekėti - jis iškart atkrenta, nes, žinant mūsų politines madas bei politikų įpročius, tokia vyriausybė paprasčiausiai būtų paralyžiuota ir jokių "proveržių" ar reformų tikrai nesulauktume (yra vienas "bet", apie kurį - straipsnio pabaigoje).
Tačiau pirmasis variantas taip pat sveiku protu sunkiai suvokiamas - ar įsivaizduojate kartu ir darniai dirbančius A. Brazauską, Andrių Kubilių, A. Paulauską ir Artūrą Zuoką? Nejaugi nusipelnėme tokios kombinacijos? Nereikia patetikos, tačiau šis variantas mūsų gležnai demokratijai, vis griūvančiai ir besikeliančiai partinei sistemai padarytų didesnę žalą negu "tornado Viktoras", įsisukęs į besiblaškančių rinkėjų gretas. Juk toks, sakyčiau, dirbtinis ar inžinerinis sprendimas visiškai ištrintų partines takoskyras - įvairūs rinkėjų interesai tarsi nieko nebereikštų. Todėl tokie svarstymai yra trumparegiški, o jei vis dėlto taip nutiktų, tikrai bus įdomu stebėti, kaip žmonės balsuos Seimo rinkimuose po ketverių metų.
Taigi politinė padėtis po rinkimų gali būti gana sudėtinga. Gaila, kad savo neapgalvotais pareiškimais atmosferą nevengia pakaitinti ir kai kurie savo populiarumo galia patikėję lyderiai. Tokiu būdu iš anksto apsunkinamos partijų tarimosi ir susitarimo galimybės. Suartėjimo perspektyvas pirmiausia turėtų stengtis išsaugoti A. Brazausko ir A. Paulausko koalicija bei V. Uspaskicho leiboristai. Patinka tai ar ne, rinkimų baigtis ir rezultatai, o ne lyderių ambicijos turėtų lemti naujos valdančiosios koalicijos formavimą būtent iš šių politinių jėgų. Tokiu atveju koalicija būtų pakankamai "suspausta", o jos vertybinius prieštaravimus, gerai pasistengus, galima apskritai panaikinti. Galbūt kiek sunkiau būtų susitarti dėl portfelių dalybų, nes premjero vieta, regis, jau "rezervuota". Maža to, nelengva būtų sugalvoti, ką "duoti" gana iššaukiančiai besielgiančiam leiboristų vedliui.
Tokios "kairuojančios" koalicijos variantas užtikrintų ir politikos tęstinumą, ir jos atnaujinimą, ko taip trokšta nemaža dalis rinkėjų. Tai yra svarbiausia, ir su tuo negalima nesiskaityti. Dabartinės valdančiosios koalicijos partneriai jau įrodė, kad moka dirbti kartu. Socialdemokratai įrodė galį "ant bėgių pastatyti" daug mažesnę valdymo patirtį turinčius partnerius. Aišku, socialdemokratus ir socialliberalus neišvengiamai užgriūtų kritikos škvalas dėl vertybių išdavimo ir susidėjimo su populistais, bet jei dėl to reikėtų išgyventi, tai geriau apskritai nesiartinti prie valdžios. Juk visi norime, kad naujoji valdžia būtų stabili, veržli ir darbinga, o ne nuolat besiriejanti tarpusavyje ir trypčiojanti vietoje.
Baigdamas priminsiu minėtąjį "bet". Iš tiesų mažumos vyriausybė galbūt įmanoma, tačiau tai jokiu būdu neturėtų būti kairiųjų ar dešiniųjų vyriausybė. Mūsų demokratijai tikrai būtų sveika, jei būtų sudaryta V. Uspaskicho vadovaujama mažumos vyriausybė. Tada 2000 metų variantas būtų garantuotas - Vyriausybė gyvuotų pusmetį, patiklūs rinkėjai suprastų, kas yra kas ir ko iš tiesų verti stebuklus žadantys "gelbėtojai". Šia proga ir palinkėkime Darbo partijai kuo didesnės sėkmės antrajame rinkimų ture - kad tik neatlygtų užsispyrimas sudaryti "savąją" Vyriausybę!
Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.
Šis komentaras yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) bendro projekto dalis.
