Lietuvoje euforija ir gedulas. Neatsargiai užsižaidus spaudai pavojingu mąstymu apie tai, kas yra tikroji Europa (baltojo Vakarų pasaulio arogancija), Lietuva pakeitė savo geografinę padėtį ir tapo Europos dalimi. Iš kur atėjom, kas būsim? Vėliavos keliamos, nukabinamos nosys. Na, kad ir nedidelė dalis nosių... Net interneto komentarai balansuoja tarp džiaugsmo ir gedulo: esam Europoj, bet nebesam nepriklausomi.
Kas mūsų laukia, sienų kontrolę ir daugelį prekybos aspektų perleidus centralizuotų Briuselio biurokratų kontrolei? Kokio demokratijos triumfo sulaukėm, matydami Juršėną šokantį su Adamkumi ir mūsų seimūnus, besimatuojančius portfelius kelionei į Briuselį? Kaip apsaugoti mūsų tautiškumą nuo angliško akcento?
Klausydamiesi Lietuvos valstybinio radijo laidų, euroskeptikai tikrai gali apsiverkti, o mąstantys žmonės pavirsti aršiais euroskeptikais: nuo gausios propagandos ausys rausta. Kas sugalvojo pasityčioti iš mūsų laisvės idėjos, brukdamas į paprasto žemdirbio sąmonę proeurosąjungiškus mąstymo šablonus?
Kodėl prievartaujamas žmogus mąstyti apie save Europos Sąjungos kategorijomis? Ir kodėl mes negalim turėti laisvės sau, ir tik sau vieniems ar bent jau turėti teisių į savo asmenines nuomones? Ar mus tikrai prarijo Europa, kaip verkia euroskeptikai, ar mes ruošiamės praryti Europą, kaip sako Virginijus Savukynas (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_167409)? Kur gyvena Europos baubas?
Į šiuos klausimus atsakyti galima galvojant apie Europą kaip multikultūrinę politinę bei pilietinę erdvę ir Lietuvos valstybę kaip nacionalinį, politinį, ekonominį ir teritorinį vienetą.
Lietuvos valstybės ir lietuvybės idėjos susikirto labai vėlai, pakurstytos daugiausia iš Vokietijos sklidusių nacionalizmo idėjų. Nepanorusi į Rusijos platybes visam gyvenimui išsiųsti tūkstančių rekrutų, kalbėti rusiškas maldas lotynakalbiams dievams ir nualinta nežmogiškos rusų okupacijos. Nedrąsiai, iš pradžių paverkšlendami, lietuviai įgavo pasitikėjimą savo tauta ir jos politinėmis teisėmis. Tiems, kurie čia norėtų grįžti prie kunigaikščių laikų Lietuvos, vertėtų sugretinti Vytauto Didžiojo Lietuvą ir tautinės valstybės idėją. Kodėl jam nerūpėjo, kad slavai užterš mūsų tautos genofondą? Juokingas klausimas? Bet kodėl tada Lietuvos euroskeptikams nerūpi, kad ta pati Vytauto Lietuva buvo multikultūrinis darinys, kuriame asmens tautybė nebuvo iškelta aukščiau už jo teises ir prievoles? Taigi didžiuodamiesi savo istorija (kad ir kokia žiauri ir negailestinga ji būtų), ar sakome, kad didžiuojamės savo gebėjimu sujungti į vieną politinį vienetą įvairias etnines grupes ir gyventi multikultūrinėje erdvėje?
Yra kažkoks keistas galios troškimas mūsų euroskeptikų kalbose - kai buvom dideli ir stiprūs, galėjom būti net be savo tautinės kultūros ir žudyti slavus ar kryžiuočius... Bet dabar, kai mūsų galios sau patiems kontroliuoti vos vos pakanka, kaip galima tos galios neišnaudoti ir užsidėti ant pečių vakariečių jungą? Iš dalies toks mąstymas yra totalitarinio, imperialistinio mąstymo pavyzdys. Europos Sąjungos kaip imperijos įsivaizdavimas. Panašus į imperinės Rusijos baubą. Bet kiek realios yra tos grėsmės? Ir ar žmogaus gyvenimas nėra svarbesnis negu siaurų ir provincialių galios trokštančių individų formulės, ar žmogus nėra aukščiau tautiškumo idėjų ir imperinio transnacionalinių darinių apetito? Taip, jis dažnai perkamas pinigais, bet ne visada. Kuo skurdesnis žmogaus gyvenimas, tuo lengviau jis yra nuperkamas. Bet kas perka Lietuvos žmogų - Europos Sąjungos biurokratai ar Rusijos kapitalas?
Taigi ką perka ir parduoda Europos Sąjunga? Perka atsilikusį ekonomiškai regioną, konservatyvų posovietinės erdvės žmonių mąstymą, jų svajones ir baimes. Perka apsaugotą rinką saviems produktams, baltuosius imigrantus savo nekvalifikuotos darbo jėgos sektoriui. Perka teritorijas, į kurias pati ne visada drįsta važiuoti. Ką parduoda? Infrastruktūras, demokratines tradicijas ir erdves kelionėms bei svajonėms. Greitesnių reformų galimybes, įvairesnio gyvenimo viltį, atviros visuomenės principus, stabilios demokratinės sistemos garantiją. Visa kita jau seniai nupirkta ir parduota, perkama ir parduodama. Tiesą sakant, nupirkta ir parduota jau ir daugelis čia išvardytų dalykų. Moderniame pasaulyje kai kurių procesų neįmanoma išvengti, lieka tik jais pasinaudoti. Taigi ar ES yra Lietuvos šansas, ar jos tragedija?
Kaip jau minėjau, lietuvybės ir valstybingumo idėjos realių rezultatų davė vėlai, tik XX amžiaus pradžioje. O anksčiau nė nebuvo Lietuvos valstybės, kuri svajotų apie lietuvybę. Lietuvos valstybė atsirado priešinantis rusų okupacijai. Ir tuomet, ir dabar kultūros žmonės klausė - o kas mes esam, o ką mes turim? Kaip išlikom?
Žmonės gyveno, vargo, o santvarkos ir politinis žemėlapis keitėsi. Rusija, Lietuva, Vokietija, Lenkija, SSRS, Lietuva, Europa... Politinis žemėlapis retai stabilizuojasi ilgesniam laikui, o žmonės nugyvena savo gyvenimus. Keičiasi pasai, o nacionalinė atmintis šlubuoja, retai paklausdama, kokia kalba Vytautas žirgus prie Juodosios jūros ginė (kažkas kažkur nustebo, esą žirgai jūros vandens negeria). Kodėl lenkų tiek daug aplink Vilnių? Kodėl vokiečiai taip pamėgę Nidą? Kodėl Ozolo pavardė latviška? O dauguma iš mūsų gerokai sulenkinti? Kaip atsitiko, kad -inskai, -auskai, -evičiai ir kitokie -skiai stoja į vieną gretą su “tikraisiais lietuviais?” Ar mums tikrai priklauso Mažoji Lietuva, niekad netapusi didžiosios Lietuvos provincija?
Tauta linkusi labiau atsiminti Sibirą negu Antrojo pasaulinio karo vėtrose sunaikintą žydų kultūrą. Mūsų vaizduotėje mes susikuriam save. Dabar kuriame savo europinę vaizduotę. Nebegirdysime arklių Juodojoje jūroje, bet galim pasiekti Adriją ar Paryžių. Tik dabar Europa tapo mūsų namais. Lyg mes visą gyvenimą buvom be namų, o Europa yra vienas didelis komunalinis butas. Kaip visada - per daug karštligės, per mažai kritinio mąstymo masės, per daug optimizmo, per mažai aiškumo, per daug kategoriško skepsio, per mažai neutralių diskusijų. Emocijų politika, pagrįsta paramos milijonais. Juk niekas taip ir nepasakė aiškiai, kokių suverenių galių Lietuva neteks, ką gaus vietoj to. Tam reikalingos rimtos mokslinės studijos. Bet norisi tikėti, kad ne tik galimybė gyventi ne Lietuvoje gena mus į Europos Sąjungą, o žmonių atvirumas pasauliui ir smalsumas, geresnio gyvenimo Lietuvoje viltis.
Be abejo, kol kas klausimų yra daugiau negu atsakymų. Atėjom į socialistų, buvusių komunistų, katalikų, protestantų ir karalių Europą. Draskomą vidinių prieštaravimų pačiais įvairiausiais politikos aspektais, dažnai norinčią primesti vieną nuomonę visoms savo narėms. Turtingą ir skurdžią, su dvarais ir sugriautais kolchozais. Socialistinę ir nemažiau monarchinę. Liberalią ir nepaprastai konservatyvią. Proamerikietišką ir antiamerikietišką. Poimperialistinę, tik įžengusią į pokolonijinį laikotarpį, erdvę ir amžiais kolonizuotą kraštą. Norinčią galios, nenorinčią priespaudos ir neutralią... Stiprią ir silpną. Kultūringą ir necivilizuotą. Kaip ją įsivaizduoti? Kur bus mano namai? Ar bus tai multikultūrinis Amerikos prototipas su darkyta anglų kalba tarpusavio susišnekėjimui? Ar savitas multikultūrinis darinys, stulbinantis savo įvairove? Ar susidraskys iš vidaus dėl konfliktuojančių nacionalizmų ir didžiųjų valstybių pasipūtimo? Kas atsitiks su tuo mažyčiu gintaro lašeliu istorijos rankose?
Bet ar tam Lietuva atgavo laisvę, kad užsidarytų savyje ir kurtų savo lietuviškumą iš vakarietišku sąvokų atplaišų? Juk atgavom laisvę kaip individai: teisę sakyti, ką galvojam, ir teisę balsuoti, teisę steigti partijas ir duoti oponentus į teismą. Atgavom teisę eiti į valdžią ir išsirinkti valdžią. Susibūrę kaip tauta atgavom laisvę ir išsikovojom savo demokratišką vakarietiškais principais grindžiamą valstybę. Telieka dirbti jos labui, nebūtinai tikint viena Lietuvos ateities versija. Įgavom gerą šansą save išlaisvinti iš vidaus ir nebijoti, kad kitokia nuomonė atves į kalėjimą. Ir nenorėti, kad aplink nebūtu kitaip mąstančių individų.
Kai kas pasakytų, kad atsisakyti Vakarų neįmanoma, nes esam išmokyti mąstyti tik vakarietiškomis ir sovietiškomis (marksizmas irgi yra Vakarų produktas) sąvokomis... O gal vertėtų - atsisakykim elektros lempučių ir skutimosi priemonių, automobilių ir kompiuterių, populiarios bei klasikinės muzikos ir net savo kostiumų... Kad, ginkdie, Vakarai nepatektų į Lietuvą... O gal kiekvienas euroskeptikas turėtų išbraukti visus tarptautinius žodžius iš savo antientuziazmu pagrįstų kalbų? Ką gausim vietoj Europos? Žemaičių pasus ar bajorų pažymėjimus?
Bet ar mes tikrai taip nekenčiam Vakarų? Toli gražu ne. Iš Lietuvos iki Pirmojo pasaulinio karo emigravo maždaug 400 tūkst. žmonių. Po komunistinio režimo žlugimo emigravo dar per 100 tūkstančių... Gal 200 tūkstančių. Kokie tikrieji skaičiai? Penktadalis? Ketvirtadalis visų gyventojų? Kiek iš jų svajojo apie Vakarus? Nežinia, kiek iš jų sugrįžo, kiek sugrįš. Žmonės renkasi laisvę būti atvirame pasaulyje, pasirinkti, kur būti ir kuo būti. Ar uždarysim Lietuvą tiems, kurie panorės į ją atvažiuoti gyventi, savuosius su malonumu išlydėdami? Ar slėpsimės nuo kitų šalių ir kultūrų po savo nacionaline kauke?
Jau nebe. Vakarų Europa pati atsivėrė Lietuvai. Bet ar tam, kad ją prarytų, ar kad padėtų atkurti komunizmo nualintą kraštą? Ar begali labiau praryti negu savo technologijomis ir ideologijomis (modernus nacionalizmas, kuri euroskeptikai bando puoselėti, irgi yra Vakarų išradimas, kaip ir susirūpinimas mažytėmis etnokultūromis ir jų žiauria tautosaka) jau yra prarijusi? Gal mes tiesiog nežinom, kaip reikės su ta naująja tėvyne elgtis? Gal manom, kad teks kasdien žiūrėti “Time” laidą vietoj rusiškos “Vremia” po “Panoramos”? Ar vežti į Briuselį degtinę ir lašinius, kad galėtume pastatyti naująją Ignalinos atominę elektrinę? Pabandę nufotografuoti save iš palydovo kaip apsišvietusią šalį, nė trupučio nesutrikom dėl slegiančios fotografijos tamsybės...
Tie, kuriuos ima liūdesys dėl Lietuvos laisvės, turėtų suprasti, kad didžiausia laisvė yra ne valstybės, o individo laisvė. Laisvė pasirinkti, laisvė atsisakyti. Valstybė, užgožianti individą ir ribojanti jo teises, falsifikuojanti jo vaizduotę, yra totalitarinė. Ypač jei ji nesiremia visų piliečių susitarimu ir bendromis moralės normomis. Valstybė negali būti laisva, nes jos funkcija yra riboti, kontroliuoti ir brėžti ribas, nustatyti ir kontroliuoti santykius. Apsibrėžti teritorijas, saugoti sienas, rinkti mokesčius, suteikti daugiau teisių piliečiams ir riboti ne piliečių teises. Moderniame pasaulyje civilizuota ir patraukli valstybė niekada nebus uždara, neapsaugos savo tautiškumo nuo būsimųjų imigrantų svajonių ar politiškai patrauklių sąjungų, neuždarys piliečių savyje, apsitverusi sienomis teritoriją ir pristačiusi koncentracijos lagerių kitaminčiams. Lietuvos valstybė pasirinko Europos Sąjungą referendumu, taigi daugumos jos laisvų piliečių valia apribojo kitaip mąstančių piliečių teisę nebūti Europos Sąjungoje. Kažkam tai didelis pralaimėjimas - sienų ir apribojimų sugriovimas, galios išleidimas iš rankų, savarankiškumo iliuzijos sugriovimas. Europos Sąjunga, atsiverdama Lietuvai, atvėrė ir Lietuvą sau. Ar išsigandom, kad jie pamatys mūsų nuogus kūnus? Kad privers mus puoselėti demokratines tradicijas? Ar kad jie atgabens svetimus, bet mūsų taip pamėgtus dievus?
Tiesą sakant, nebėra nieko nauja, ką galėtume importuoti iš Vakarų į savo nacionalinį pasaulį. Kol kas dar niekas jo ir nesugriovė. Globalizacija jau seniai įvyko. Mūsų pasaulis ir jo žaislai jau seniai gaminami Kinijoje.
