Didelė dalis Lietuvos rinkėjų dar iki šiol tiki stebuklinėmis pasakomis, kurias noriai įvairiuose rajonuose seka naujieji pranašai. Tipiška tikinčiojo pasakomis nuostata - valdžioje esantys jokių stebuklų nepadarė, todėl laikas patikėti tais, kurie žada daugiau. Tokią išvadą galima padaryti, paanalizavus dalies rinkėjų palankumą vadinamosioms populistinėms partijoms.
Gūdžiais žiemos vakarais po rajonus važinėjantys pasakininkai buria nusivylusius, pavargusius nuo nepriteklių žmones. Paprastai tokie pasakininkai teigia žiną, kaip sumažinti mokesčius verslininkams ir kartu pakelti pensijas bei atlyginimus šių verslininkų samdomiems žmonėms. Ir žmonės jais tiki. Tiki, nes jie žino, kad turi nuopelną gyventi geriau. Tiesa, pranašai nepasako, kokios laumės visa tai padarys.
Gerėjančios gyvenimo sąlygos
Esantys valdžioje nežada. Jie daro. Europos Komisijos ataskaitoje pažymėta, kad Lietuva bene geriausiai pasirengusi stojimui į Europos Sąjungą. Įspūdingas Lietuvos ekonomikos augimas, kurį giria Europos šalių politikai ir ekonomistai, apčiuopiamai gerina šalies gyventojų gyvenimą. Po truputį, bet jau nuolat, laikas nuo laiko didinamos senatvės pensijos. Jau keletą kartų buvo didinamas neapmokestinamas pajamų minimumas, dirbantys žmonės “į rankas” ima gauti daugiau pajamų. Pakelti atlyginimai dėstytojams, bibliotekininkams. Nuo gegužės 1 d. atlyginimai padidės daugelio biudžetinių įstaigų darbuotojams. Žinoma, galima sakyti, kad šie tempai nėra įspūdingi. Dažnai primenama, kad 26 litai, kuriais vidutiniškai padidėjo pensijos, tėra tik mažas priedas. Atminkime, pensijos buvo didinamos pirmą kartą po kelerių metų pertraukos. Mažesnę pensiją gaunantiems pensijos augo sparčiau. To nedarė anksčiau valdžioje buvusieji, tarp kurių buvo ir naujieji pranašai.
Iki 2001 m. mokytojų atlyginimo vėlavimai buvo dažnas reiškinys. Dabar, įvedus moksleivio “krepšelio” apmokėjimo metodiką, to nebegali būti. Atlyginimai mokytojams bus didinami ir šiais metais, vidutiniškai beveik 100 Lt per mėnesį.
Iki 2002 metų daugeliui stojančiųjų į aukštąsias mokyklas reikėjo spręsti problemą - iš kur paimti pinigų mokslui. Daugiau kaip pusė stojančiųjų mokėjo už savo studijas. Daliai Lietuvos gyventojų mokslas aukštojoje mokykloje ėmė virsti prabanga. Įvedus fiksuotą 500 Lt per semestrą studijų įmoką bei daugiau kaip pusę dieninio skyriaus studentų priimant nemokamai, įstoti ir studijuoti aukštojoje mokykloje tapo daug lengviau. Beveik dvigubai padidėjo studentų studijų paskolų, gaunamų lengvatinėmis sąlygomis, fondas.
“Populistų” įkvėpimo šaltiniai
Negalima teigti, kad pavyko išspręsti visas problemas. Ypač daug jų susikaupė žemės ūkyje. Niekaip nerandama recepto, kaip pasiekti, kad žemės ūkio produktų supirkimo kainos nekristų. Deja, perdirbėjai, laikydamiesi kartelinių susitarimų, tiesiog tyčiojasi iš žemdirbio. Vyriausybės pastangos taikyti intervencines kainas, muitais reguliuoti įvežamos produkcijos kiekį, ne visada pasiekia rezultatą. Esame susaistyti Pasaulinės prekybos organizacijos įsipareigojimais, derėdamiesi dėl žemės ūkio, neišsiderėjome geresnių pereinamo laikotarpio sąlygų žemės ūkiui. To nepavyko ir kitoms šalims.
Ekonominius 1996-2000 m. valdžios “eksperimentus” jaučia visi gyventojai. Lietuva vienu metu buvo atsidūrusi ties nemokumo riba. Grėsė finansinis krachas. O lengvabūdiški konservatorių pažadai dėl indėlių kompensavimo, nepagrįsti finansinėmis valstybės galimybėmis tik apsunkino padėtį. Gaila, bet net iki 70 proc. Lietuvos gyventojų uždirba mažiau nei vidutinį atlyginimą. Lietuvoje per lėtai formuojasi vidutinis sluoksnis - gyvenančių ne prabangiai, bet pakankamai normaliai. Kitose šalyse jis sudaro didžiąją gyventojų dalį. Deja, net trečdalis gyventojų balansuoja ties skurdo riba. Yra mokyklų, kuriose 95 iš 100 vaikų maitinami nemokamai.
Tuo pasinaudoja naujieji pranašai. Nežinia, kokios laumės suneš tuos pasakiškus turtus, kaip bus pasiekta, kad pieno supirkimo kainos pakils iki 1 Lt, pakils atlyginimai, o pensininkai gaus dvigubą pensiją. Tačiau žadantiems tai nesvarbu. Svarbu yra teigti, žadėti neįmanomus dalykus, galbūt kas patikės. Ir tiki. Nori tikėti. Turi viltį - “o gal?”. Niekas nekelia klausimo, kodėl grūdų perdirbėjas gali pirkti prabangų sportinį automobilį “Lamborgini”, kurio neįperka daugelis verslininkų. Kaip nutinka, kad “pranašas” vienoje Lietuvos vietoje pasakoja stebuklines pasakas, o tuo pačiu metu jo valdomos įmonės darbuotojai tegauna tik patį minimumą ir, gresiant nedarbui, tyli. Žinoma, kartkartėmis šių įmonių darbuotojai būna pamaloninami. Kartą per metus besistumdantiems sausakimšame stadione pagauti pačių pagamintą ledų porciją, krintančią iš malūnsparnio- įspūdingas dalykas, ar ne? Va, čia tai stebuklas.
Todėl nereikia stebėtis, kodėl “agurkų krašte” Kėdainiuose žmonės mieliau pardavinėja juos pakelėje, negu už 3-5 centus atiduoda “Gero vaizdelio” pasakininkui, kviečiančiam už kelis litus paskanauti jo stebuklo.
Europos Sąjungos parama ir “pranašų” kėslai
Pasakininkai jaučia, kad jų įkvėpimo šaltiniams netrukus gali ateiti galas. Europos Sąjungos tiesioginės išmokos žemdirbiui padidės. Milijardinės investicijos kurs naujas darbo vietas. Augs vartojimas, nes didės darbuotojų pajamos. Kils atlyginimai. Augs pensijos. Kol kas tai žino tik specialistai, žmonės to dar negalėjo pajusti. Be to, akivaizdu, kad gali atsiverti rinka kitiems žemės ūkio žaliavų supirkėjams - nelabai išlaikysi žemas supirkimo kainas, kai kitur už žaliavas duoda daugiau. Ar ne taip šiemet atsitiko su grūdais, kai Europoje jie neužderėjo, o Lietuvoje buvo derlingi metai? Jau svarstoma, kaip sustabdyti eksportą, nes grūdus noriai perka už sienos. Dar viena bėda - Europos darbo rinka privers kelti atlyginimą. Už vergišką išmaldą žmogus nedirbs: jis turės galimybę rinktis - dirbti Lietuvoje, ar legaliai įsidarbinti Europoje.
Todėl skubama kaip nors bandyti įtikinti nusivylusiuosius, kad štai viskas pagerės, kai mes ateisime. Kas ten vėliau supaisys, kad pamatai ekonominiam pagerėjimui jau pakloti dabar. Tų pačių, kuriuos pasakininkai vadina vagimis.
“Pranašus” domina visai kiti dalykai - galimybė valdyti valstybės turtą. Galimybė skirstyti Europos Sąjungos lėšas, kad jos patektų tiems, “kam reikia”. Neatmestina, kad jų tikslas - pagausinti savo pačių asmeninį turtą. Todėl į būsimuosius rinkimus žiūrima kaip į apsimokančią investiciją. Panagrinėkite pasakininkų pajamų ir turto deklaracijas - klausimų nebelieka. Ir investicijos jau daromos. Pradėjai supirkinėti laikraščius, televiziją, apmoki neigiamus straipsnius galimiems varžovams - va, biznis padarytas. Dabar pasėjai litą - pjausi milijonus.
Stabili visuomenė gali duoti atkirtį pranašautojų kėslams
Skandinavijoje jau daug dešimtmečių statoma gerovės valstybė. Tenykščiai rinkėjai užtikrintai balsuoja už socialiai orientuotą rinkos politiką. Skandinavų liberalai nesako to, ką dažnai kalba mūsiškiai vadinamieji rinkos “ekspertai”, bandydami perkelti XIX amžiaus klasikinį liberalizmą į XXI amžių. Antraip jie būtų nušluoti. Stabilios visuomenės vystymo idėjos yra suartėjusios, labiau skiriasi taktiniai keliai.
O populistų apskritai niekas neremia. Pasakų, apie tai, kad staiga, per metus, o juo labiau sumažinus mokesčius verslininkams bus pasiekta įspūdingų socialinių laimėjimų, mažai kas klauso. Nebent atitinkamose įstaigose, kurių duryse nėra rankenų. Skandinavijos šalyse nusivylusių savo valstybe, jos augimu, socialinėmis garantijomis tėra menka dalis. Tai pasiekta nelengvai. Didelė vidutines pajamas gaunančių, tačiau pakankamai gerai gyvenančių gyventojų dalis, sumani mokesčių sistema, protingos šalies investicijos į žinių ekonomikos kūrimą - štai tie sėkmės receptai, kurie atvedė racionalius skandinavus prie tikslo.
Tokį kelią reikės nueiti ir mūsų šaliai. Gerovės valstybės rūmas pradedamas statyti. Pamatas padėtas. Pastatysime, jei nebetrypčiosime, nebeeksperimentuosime, nebegriausime padėtų pamatų. Antraip beliks tik “tapšnoti” prie suskilusios geldos ir vėl klausytis stebuklinių pasakų… Ir klausti - o ką dabar anie žada? Nejaugi Lietuva visada bus garsi tik savo šalies padavimais?
Rimantas Vaitkus yra Švietimo ir mokslo viceministras.
“Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
