Šį mėnesį režisierius Jonas Vaitkus - publikos dėmesio centre. Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į jo spektaklio - Gustave’o Flaubert’o “Madam Bovari” - premjerą. Šią savaitę Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks jo režisuotos Broniaus Kutavičiaus operos “Ugnis ir tikėjimas” teatrinė premjera, o netrukus Vilniuje rengiama ir J. Vaitkaus statyto naujausio Lietuvos kino studijos vaidybinio filmo “Vienui vieni (Daumantas)” oficiali premjera.

Tačiau su Jonu Vaitkumi kalbėsimės ne apie šventes, ne apie naujausias premjeras ar kūrybos planus, o apie jo iškentėtą, ištobulintą ir, regis, vis nepaklausesne tampančią profesiją - režisieriaus.

- Gerbiamasis režisieriau, jūs pastatėte daugiau nei 50 teatro spektaklių, operų ir kino filmų Lietuvoje bei užsienyje. Jūs esate ir kol kas vienintelės lietuvių teatro režisūros mokyklos vadovas. Jūsų mokiniai Oskaras Koršunovas ir Gintaras Varnas savo spektakliais didele dalimi įprasmina Lietuvos šiuolaikinį teatrinį gyvenimą. Teatruose sėkmingai darbuojasi ir daugiau jūsų išugdytų režisierių.

Tačiau tuo pačiu metu objektyviai pastebimas ir režisieriaus profesijos nuvertinimas. Dažnai režisieriais patys pasikrikštija ir tie, kas vargais negalais suduria bet kurio lėkštoko sceninio reginio galus, nejausdami deramos atsakomybės už savo spektaklio meninį vientisumą. Antai prabėgusios vasaros pradžioje žiniasklaidoje nuskambėjo jūsų ir nacionalinės operos vadovo Gintauto Kėvišo konfliktas prieš pirmąkart parodant Kutavičiaus operą “Ugnis ir tikėjimas” Trakų pilyje.

REKLAMA

Anąkart teatro vadovybė, regis, nesuteikė jums tokių darbo sąlygų, kokių reikalavote, rūpindamasis meniniu reginio lygiu. Telieka džiaugtis, kad minėtas nesusipratimas baigėsi geruoju ir kad spektaklis pavyko. Tačiau toks faktas, kad netgi nacionalinių teatrų vadovai ne visuomet suvokia profesionalios režisūros svarbą, kelia nerimą. O gal režisieriaus profesija, pasibaigus XX amžiui, kuris ją ir pagimdė, apskritai nebeaktuali?

- Mūsų “laukinis kapitalizmas”, įgaudamas pagreitį ir galią, atsispindi ir žmonių elgsenoje, jų santykiuose su pinigais ir su profesija. Atsiranda tam tikros sąvokų ir santykių “žirklės”, kurios savo ruožtu gimdo konfliktus - tokius kaip ir jūsų paminėtas. Viena vertus, yra žmonių, kurie moka subrandinti meninę viziją ir ją įgyvendinti, bet yra ir tokių, kurie siekia viską padaryti kuo greičiau, kuo pigiau ir kuo paviršutiniškiau. Turiu galvoje savo darbo sritį - sceninį dramos ir muzikinio teatro meną.

Mūsų teatrams nuo tam tikro laiko pradėjo vadovauti žmonės be jokių meninių ambicijų. Niekas nešneka apie meninius kriterijus, apie profesinį lygį. Visi nori tik “daryti” spektaklius, greitai ir pigiai. Tačiau tai kažkodėl nebūdinga kviestiniams statytojams ar atlikėjams iš užsienio. Matyt, jų sutartinės sąlygos sutvarkytos taip profesionaliai, kad nėra galimybių jų nevykdyti. Tą patį darbą galėtų padaryti mūsų šalies teatro menininkai ir daug pigiau. Tačiau prioritetai - užsieniečiams. Manau, taip yra todėl, kad prodiuseriai iš užsienio klientų turi daug daugiau materialios naudos nei iš vietinių.

Be abejonės, kiekvienam prodiuseriui, investuojančiam pinigus į kultūrinį projektą, reikia tvirtų garantijų, kad jis pavyks. Atrodytų, kad tokias garantijas gali suteikti tik prityrę, įgudę, profesionalūs statytojai. Mūsų honorarai, galvoje turint kelionės, viešbučių išlaidas ir kitką, yra 2-3 kartus mažesni nei kviestinių statytojų. Paradoksalu, bet pastaruoju metu būtent patirties neturėjimas, paviršutiniškumas, atmestinumas tapo garantijos sinonimu. Pirmiausia taip yra todėl, kad mūsų teatrų vadovai ir scenos renginių prodiuseriai visiškai nepasirengę juridiškai bendradarbiauti su profesionaliais režisieriais. Saviveikliškumas prasideda nuo organizavimo.

REKLAMA

Saviveiklinio lygio renginius nesunku išreklamuoti, sukviesti į juos pramogaujančią, lengva ranka pinigus žarstančią publiką. Nieko blogo, kai tokius renginius organizuoja privatūs asmenys ar fondai. Bet kai tuo pačiu keliu žengia valstybinės meno ir kultūros institucijos, tai jau yra lėšų kultūrai švaistymas ir publikos apgaudinėjimas.

Saviveiklininkai - neprofesionalūs organizatoriai, prodiuseriai ar nemokšos statytojai, pasivadinę režisieriais - daro žalą todėl, kad apgaudinėja publiką, brukdami jiems falsifikatą, netikrą produktą už tikro produkto kainą. Valstybės įpareigoti teatrų vadovai ar renginių prodiuseriai, prisidengdami tariamu liberalizmu, demokratiškumu ar humaniškumu, teatre leidžia įsigalėti skandalingai saviveiklai. Jie nedeklaruoja režisieriams jokių reikalavimų - nei meninių, nei moralinių, nei estetinių. Iš tikrųjų tokia pasyvi pozicija nėra jokia dorybė, tik paprasčiausia impotencija. Šito proceso rezultatas - per pastaruosius metus užaugusi jauna teatrų publika, kuri nesugeba atskirti saviveiklos nuo tikro meno, imitacijos - nuo tikro kūrinio.

- Jau seniai niekas nebekalba apie tai, kad valstybinis teatro menas turi atlikti kultūrinę - šviečiamąją, auklėjamąją funkciją. Kas tai pasakytų, tuoj būtų apšauktas atgyvena, atsilikėliu...

- Teatre nebūtina sąmoningai siekti šviečiamųjų, auklėjamųjų tikslų. Visaverčiame teatro mene vyksta nuolatiniai kūrybiniai ieškojimai. Teatro menininkui buitis ir kūryba yra neatsiejami, viena yra kito tąsa. Nieko nėra ramaus ir pastovaus, viskas yra sąveikoje ir konfliktiška. Taip tenka dirbti ir gyventi, jeigu nori dirbti profesionaliai, neapgaudinėdamas žmonių.

- Pažvelkime į mūsų teatrų repertuarus. Jie skandalingai banalūs. Naujų pavadinimų - vos vienas kitas. Dauguma pjesių pavadinimų - iš vidurinės mokyklos būtinosios literatūros sąrašo. Jau įprasta, kad tas pačias pjeses vienu metu stato keli kaimynystėje įsikūrę teatrai. Tarp jų vyksta “rungtyniavimas”, kurio rezultatai įdomūs tik patiems teatrams, o ne žiūrovams. Kodėl taip yra?

REKLAMA

- Bet kuris meno kūrinys - pjesė, romanas, novelė, eilėraštis, muzikos, dailės kūrinys - atsiranda sąveikoje su kitais kūriniais. Jeigu menininko biografijoje atsiranda vienas pavadinimas, jis tuoj pat gimdo kitą. Aš savo ruožtu nė vieno spektaklio nepastačiau atsitiktinai. Kiekvienas spektaklis - kaip žodis gyvenimo sakinyje, turi savo funkciją, logiką ir prasmę.

Gali skirtis tik seka, kurią pjesę statysiu pirmiau, kurią vėliau, bet rinkinys aiškus iš anksto. Štai ir dabar, statydamas “Bovari”, jau žinau, ką statysiu po to. O “Bovari” gimė iš ankstesnių mano spektaklių - iš “Golgotos”, iš “Svajonių piligrimo”, iš “Markizės de Sad”, iš “Personos”, iš “Pati pradžios pradžia”...

- Štai filosofas Krescencijus Stoškus ką tik labai griežtai pasisakė prieš “fejerverkinę kultūrą”, kai dešimtys ir šimtai tūkstančių litų išeikvojami vienadienėms minios pramogoms. Tačiau prisimename ir kitokių pavyzdžių, kai Eimunto Nekrošiaus statyta roko opera per festivalį LIFE su fejerverkais atrodė labai įspūdingai. Ar jums kartais nekyla noras pasireikšti tokiuose masiniuose renginiuose?

- Galbūt susigundyčiau išeiti iš teatro dėžutės į platesnes, atviras erdves, kad galėčiau pastatyti, pavyzdžiui, “Eglę žalčių karalienę”. Tačiau tai būtų spektaklis, o ne pigi pramoga miniai. Tikrai negalėčiau eiti pigių paviršutiniškų efektų keliu, net ir už didelį honorarą. Mane apskritai gąsdina tokios audringos minios pramogos. Jose aš matau pavojingą mūsų visuomenės infantilumą, t.y. suvaikėjimą. O toks suvaikėjimas man siejasi su fašizmu, su masine prievarta atskiro žmogaus, individualybės atžvilgiu. Žmonės pradeda jaustis visaverčiai tik minioje, tarp tokių pat rėkiančių, skanduojančių ir maukiančių alų, kaip ir jie. Tokia tendencija yra labai pavojinga.

- Ypač pavojinga, kai tokį gaivališką minios siautėjimą pradeda savanaudiškai reguliuoti nematomi “režisieriai”, politiniai avantiūristai ir diktatoriai. Istorija mena tokių atvejų. Tačiau pakreipkime šią temą truputį kitaip. Juk visai neseniai teatrų režisieriai buvo kaltinami tuo, ką jūs dabar smerkiate: buvo kalbama, kad režisieriai - tai diktatoriai, fašistai ir t.t. Ar kūrybinis diktatas teatre jau tapo neaktualus?

REKLAMA

- Organizuotumas kolektyvinėje kūryboje, toks yra teatro menas, buvo ir yra būtina sąlyga. Jei tave supa profesionalūs, savo meną išmanantys žmonės, gebantys suvokti režisieriaus kūrybinės vizijos prigimtį, tuomet diktatūra nėra būtina. Tačiau taip būna labai retai ir toli gražu ne su visais. Jeigu nori pasiekti norimo lygio rezultatą, tam tikras diktatas yra būtinas. Pažiūrėkite, šokėjai, kad išmoktų vieną ar kitą šokio figūrą, dirba po 6-10 valandų per dieną. Tiek pat dirba muzikantai, sportininkai. Ar jie ne diktatoriai patys sau? Tikrą rezultatą galima pasiekti tik kolektyvinės disciplinos dėka. Tie, kurie teatre deklaruoja liberalizmą, pseudodemokratiją, iš tikrųjų yra šios sritis impotentai, žlugdantys kūrybinį darbą teatre. Ir klijuoja darbingiems režisieriams diktatorių, fašistų etiketes.

Prisiminkime, pavyzdžiui, NBA krepšininkų treniruotes, ne kartą rodytas per televiziją - kaip treneriai vaiko garsiausius sportininkus, kaip rėkia, kaip juos koneveikia… Todėl tie ir stengiasi, todėl ir būna tokia efektinga atrakcija žiūrovams per rungtynes!

Taip ir teatre - kiekvienas elementas turi būti sukurtas, išgrynintas, nušlifuotas kaip sporte. Reikia nuolatinio diktato pačiam sau ir visiems kartu, ir nuolatinio konflikto su savo paties silpnybėmis ir galimybių ribomis.

- Dabar režisieriais greiti pasivadinti kas tik nori - aktoriai, dailininkai, muzikantai. Dirba ramiai, patogiai, be rizikos, be stresų. Tokio darbo rezultatas dažniausia būna spektakliai, kurių patys teatrai nenori rodyti sostinėje, apie kuriuos vengia skelbti žiniasklaidoje. Regis, tokie “režisieriai” ir patys teatrai atvirai vengia, kad jų pastatyti spektakliai taptų reikšmingu įvykiu. Ar tai normalu?

- Atrodytų, spektaklį organizuoti visai nesunku. Tereikia pagaminti dekoracijas, pasiūti kostiumus, parinkti muzikėlę, išmokti tekstą, sustumdyti mizanscenas, pašviesti prožektoriais… Tačiau elementarus tų komponentų rinkinys dar negarantuoja tikro “žaidimo”, spektaklio gyvybės. Spektaklis - tai gyvas organizmas, turintis savo pradžią, vystymąsi ir pabaigą. Šią gyvybę stebintis žiūrovas privalo pamiršti save ir pasinerti į atgijusios teatrinės vizijos realybę.

REKLAMA

Tai padaryti tikrai nėra paprasta. Tam nepakanka vien kažką parinkti ir sustumdyti. Reikia jausti visumą, ją apčiuopti, numatyti rezultatą ir gerai išmanyti, kaip tai padaryti. Kitaip aktoriai nebeklausys tavęs arba dalyvaus paprasčiausiame žemo lygio balagane, kaip dabar pasitaiko. Kiekvienas tikras spektaklis nematomais saitais susijęs su tuo istoriniu momentu, kai yra kuriamas, su konkrečia erdve. Tai yra tarsi duonkubilis, kuriame noksta ir atgyja spektaklio gyvastis.

Kiekvienas spektaklis tikram kūrėjui yra reikšmingas jo biografijos tarpsnis, svarbus poelgis. Todėl jam visuomet norisi, kad tai būtų įvykis, kuris turėtų platų atgarsį. Tai įrodo, kad esi dar gyvas ir reikalingas, suteikia pretekstą kitam žingsniui. Jei viso to nėra, spektaklis ar teatras yra mirę. Taip jau yra mūsų teatruose, kuriems vadovauja ne profesionalūs teatrų vadovai, o saviveiklininkai - aktoriai, kritikai, muzikantai, apskritai nežinia kas…

- Šį rudenį, regis, galų gale bus priimtas Teatro įstatymas. Prisimename, kaip prieš 12 metų teatrinė visuomenė žiauriai kritikavo pirmąjį šio įstatymo projekto variantą. Jame buvo įžvelgtas režisierių sąmokslas prieš aktorius ir netgi jūsų pikti kėslai, nors tikrai nė piršto nebuvote prikišęs prie jo rengimo.

Ir štai prabėgo ištisa epocha. Daugelio iš ano projekto kritikų jau nėra gyvų, kita dalis jau seniai nebemoka vaidinti. Veikiančio Teatro įstatymo vis dar nėra, tačiau režisieriai yra atskirti nuo teatrų kaip bažnyčia nuo valstybės. Teatruose karaliauja aktorių saviveikla. Ar tai, jūsų manymu, yra dėsninga?

- O ar buvo dėsningi tokie istoriniai periodai, kaip socializmas ar fašizmas? Pastarąjį teatrinį laikotarpį vertinčiau kaip klaidą. Taip, pasitaiko atskirų tikrai reikšmingų spektaklių, tačiau jie gimsta arba už mūsų teatrinės sistemos rėmų, arba aštriame konflikte su ja. Pastarasis saviveiklinis teatro periodas demonstruoja ne tik mūsų teatrinės, bet ir visos visuomenės žemą sąmoningumo, brandos, profesionalumo lygį. Saviveikliškumas - ne vien tik teatro, bet ir visuomenės, kurią teatras atspindi, infantilumo, nebrandumo išraiška. Saviveikliškumas gimdo socialinę antisanitariją, šarlatanizmą visose gyvenimo srityse. Profanacija yra apėmusi visus mūsų gyvenimo sluoksnius, nuo kultūros vadybos institucijų iki ministerijų ir Seimo.

REKLAMA

O grįžtant prie teatro, pastarojo laikotarpio didžiausia bėda ta, kad katastrofiškai smukęs mūsų aktorinio meno lygis. Dauguma aktorių nejaučia jokių reikalavimų, jų kriterijai yra nusmukę iki televizinio komikavimo lygio. Daug labai gerų aktorių, nesulaukdami reikšmingų vaidmenų, praranda kūrybinę formą. Įsivaizduokite, kas atsitiktų sportininkui, kuris nesportuotų ir nesitreniruotų keletą metų. Tai neįmanoma. O teatruose dirba dešimtys aktorių, kurie metų metus nieko rimto nevaidina scenoje. Argi toks teatro menas nėra publikos mulkinimas? Ir kodėl valstybė turėtų išlaikyti tokias atvirai saviveiklines įstaigas, kokios dabar yra dauguma teatrų?

- Iš jūsų kalbos peršasi išvada, kad jokios kitos alternatyvos, išskyrus grįžimo prie režisūrinio teatro, mūsų teatras neturi?

- Jeigu teatro meną kurtų vien atskiri artistai, kurie rengtų monospektaklius ribotai žiūrovų auditorijai, galėtų būti taip, kaip yra. Tačiau teatro mene esama stambių kūrybinių užduočių, didelių pastatymų, kuriuose dalyvauja daugybė įvairiausio plauko, lygio ir įvairių profesijų kūrėjai. Tam, kad visą tą kolektyvinį kūrybinį darbą sujungtume į organišką visumą, nepakanka būti vien teatro žmogumi. Reikia turėti ir specialų pasirengimą, ir ypatingų gebėjimų. Reikia žmogaus, kuris yra atsakingas už spektaklio meninę visumą ir sugeba ją realizuoti, sugeba garantuoti aukštą meninį ir profesinį lygį. Kad publika nebūtų apgaudinėjama ir kad jai būtų pateiktas aukštos kokybės kūrinys, o ne falsifikatas. Tai garantuoti teatre gali tik profesionalūs režisieriai.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų