Šurmulingą vidurvasario vakarą centriniame Tokijuje įsikūrusiuose Japonijos architektų sąjungos rūmuose skambėjo lietuviški vardai. Į praėjusią vasarą Kaune vykusio Japonijos ir Lietuvos architektų renginio “Rytai - Rytai” paminėjimą dalyviai rinkosi ne vien prisiminti kelionės į tolimą Lietuvą akimirkas, bet ir pagalvoti apie tolesnes perspektyvas.
Neformalioje aplinkoje profesionalams gyvai šnekučiuojantis su kūrybinius ieškojimus dar tik pradedančiais architektūros studentais, nuoširdus jaunosios ir vyresniosios kartos entuziazmas bylojo, kad susidomėjimas “atrasta” Lietuva nebuvo tik diplomanio mandagumo formulės, būdingos tarptautinio pobūdžio priėmimams.
Vakaro lankytojai turėjo progos susipažinti su japonų architektų misiją į Lietuvą įamžinusiomis fotografijomis, o apie pagrindinį tuometinio renginio Lietuvoje veiksmą - dviejų dalių studentų kūrybinį seminarą-konkursą “Architektūrinis baldas visuomenei”, pasakojo kruopščiai paruošti stendai su projektų nuotraukomis, brėžiniais ir išsamiais paaiškinimais. Lietuvos ambasadorius Japonijoje habilituotas daktaras Algirdas Kudzys, per seminarą apžvelgęs Lietuvos architektūros raidą bei supažindinęs seminaro dalyvius su Vilniaus vystymosi perspektyvomis, priėmime nuolat buvo apsuptas klausimų nestokojusių japonų studentų.
Seminare japonų auditorijai buvo papasakota apie Sugiharos memorialinius namus Kaune, o architektų misijos vadovas Taro Ashihara pakvietė kolegas ir visuomenę finansiškai paremti Sugiharos fondą. Pasak misijos dalyvio Hidetoshi Ohno, abiejų šalių architektai turėtų jausti profesinę pareigą, kad memorialu tapęs pastatas ir architektūriniu požiūriu išpildytų savo istorinę funkciją. Tam, jo nuomone, nepakanka “trijų sakurų” prie namo fasado: reikalingi nauji sprendimai ir namo renovacija. Pasak jo, dabar pastatas liūdnai jiems priminė “šimtmečio senumo užmirštos Fudzijamos (Fujiyama) geležinkelio stoties vaizdą”.
Neabejotinai gyviausia renginio dalimi tapo diskusija apie Lietuvos ir Japonijos architektūros pagrindų švietimo sistemų ypatumus, kurios metu jaunosios ir vyresniosios japonų kartos nuomonės išsiskyrė. Profesorius Kengo Kuma, dėstantis architektūrą keliuose Japonijos universitetuose ir vadovaujantis tarptautinėms studentų apsikeitimo programoms, apkeliavo ne vieną Rytų ir Vidurio Europos šalį. Apsilankęs Lietuvoje, jis buvo nustebintas studentų aukštu architektūrinio pasirengimo lygiu. Pasak jo, lietuvių studentai lenkia jo sutiktus lenkų, vengrų ir čekų studentus teorinėmis žiniomis ir sugebėjimu perteikti idėjas kitų kultūrų atstovams. Šiuo atžvilgiu jis sulygino Lietuvą ir Japoniją: abi šalys yra pažangūs “Tolimieji Rytai” savo regione - Japonija - Azijoje, o Lietuva - Europoje. Tačiau profesorius nesutiko su vieno studento mintimis, kad Lietuvoje apsilankę ir save su lietuviais palyginę jauni japonai pasijuto daug supaprastiną daugelį dalykų. “Turėdami ekonomines sąlygas kurti savo kūrybiniam malonumui vardan eksperimentinės saviraiškos, mes dažnai supaprastiname galutinio rezultato svarbą”, - mąstė jaunas japonas. Atsakydamas į šias mintis, profesorius Kuma tvirtino, kad mąstymo ir sprendimų originalumu japonų studentai nė kiek nenusileidžia jauniesiems kolegoms užsienyje. Pasak jo, griežta industrinio pasaulio konkurencija moko japonus kritiškai įvertinti kiekvienos idėjos įgyvendinimo galimybes realioje situacijoje. Profesoriaus nuomone, japonams studentams trūksta ko kito - pozityvios agresijos. “Pasitikėjimas būtinas, jei nenorime savo pačių universitetuose galutinai užleisti pirmaujančias pozicijas kinų studentams”, - ragino jauną auditoriją profesorius.
Diskusija tęsėsi, kai vienas studentų, kūrybinio seminaro Kaune dalyvis ir “Lotoso” projekto autorius, pasidalijo savo įspūdžiais apie darbą su lietuvių kolegomis. Trijų parų kūrybiniame seminare 6 mišrios studentų komandos bandė sujungti Kauno miesto atgręžimo į upę temą ir avangardinį “architektūrinio baldo” žanrą. Studentams buvo pateikta urbanistinė Kauno problema - prie dviejų didžiausių Lietuvos upių esantis miestas pramoninėmis teritorijomis ir transporto magistralėmis yra atsiribojęs nuo jų, tad užduotis - “atgręžti” miestą į upes. Minėto “Lotoso” projekto autoriai pasiūlė intensyviausią upių išnaudojimo visuomeninei paskirčiai sprendimą. Sumanymo autoriai tiesiai ant vandens iš apvalių įvairiai sujungiamų platformų suformavo ištisą rekreacinį ir pramogų parką, kuris žiemą persikeltų ant kranto. Projekto autorius tvirtino, kad didžiausias barjeras, dirbant su lietuviais komandoje, buvo ne kalba, bet skirtingas architektūrinės koncepcijos traktavimas. Pasak jo, japonų pusė didelę reikšmę skyrė koncepcijos sumanymui, kūrimui ir vystymui. Koncepciją jie mato kaip darbo turinį, procesą, šaltinį. Dirbdamas komandoje kiekvienas narys turi išanalizuoti ir papildyti idėją, tuomet sprendimui duodamas bendras konsensusas. Japonų studento įspūdžiu, lietuviai linkę centrinę reikšmę skirti techniniam turiniui: gimusiai architektūrinei idėjai iš karto suteikiama forma skečo pavidalu.
Kam turėtų būti skirta pirmenybė architektūrinių įgūdžių lavinimo procese - koncepcijos brandinimui ar techniniam sprendimui - buvo palikta spręsti švietimo programų planuotojams. Svarbu, kad skirtingų tradicijų jaunimas sugebėjo sukurti komandas ir įrodyti, kad bendrų projektų kūrimo idėja pavyko.
Vienas iš Tokijuje architektūrą studijuojančių studentų, užklaustas, kaip jis mato tolesnį dialogą su kolegomis iš Lietuvos, entuziastingai tvirtino “jaučiąs pareigą” daug ką jiems patarti architektūros temomis. Kas tai: metropolio jaunuolio pernelyg drąsus pasitikėjimas ar pripažintina tiesa? Viename iš didžiausių pasaulio sostinių studijuojantys architektai mano, kad megapolio informacijos srautas leidžia jiems susidaryti modernaus architektūros poligono vaizdą tarsi iš paukščio skrydžio, aprėpiant kontekstą už nacionalinių ir tradicinių ribų.
Jaunesnės kartos išdėstytas mintis tęsė vyresnieji pamąstymais apie nacionalizmo ir internacionalizmo dilemos sprendimą šiuolaikinėje architektūroje. Japonų architektus domino, kaip su šia problema susiduria architektai Lietuvoje. Ambasadorius Algirdas Kudzys savo pranešime ne kartą pažymėjo, kad paskutinius keletą dešimtmečių Lietuvos urbanistika buvo vystoma didelį dėmesį skiriant natūralaus ir istorinio landšafto išsaugojimui. Tai buvo priežastis, dėl kurios Lietuvos sostinėje Vilniuje buvo atsisakyta kelių daugiaaukščių pastatų projektų. Pastatai galbūt būtų sėkmingai atstovavę kosmopolitiniam modernizmui, bet, deja, nebūtų pritapę prie bendro miesto konteksto, pažeistų landšaftą ir urbanistikos vientisumą, užstotų neįkainojamą Senamiesčio panoramą. Ambasadorius apgailestavo, kad Tokijas nepasižymi per epochų kaitą išsilaikiusia vientisa architektūrine panorama: norėdamas rasti senovinę šventyklą, pažymėtą žemėlapyje, turistas turi gerokai paklaidžioti siaurais skersgatviais ir praėjimais, kol atras ko ieškojo tarp neplaniškai sugrūstų daugiaaukščių blokų-dėžučių.
Kad ir kur dirbtų architektai, Japonijoje ar Lietuvoje, vertėtų prisiminti lietuvių architekto Lino Tuleikio, per renginį Kaune skaičiusio pranešimą apie globalizaciją Lietuvos architektūroje, mintį, jog “šiandienos neoregionizmas atsiskleidžia per architekto sugebėjimą dirbti kontekste nesureikšminant regionizmo, bet ir nesupaprastinant komplikuotos aplinkos”.
Komentuodami lietuvių pareikštas mintis, japonų architektai pripažino, kad, nepaisant bendros tendencijos grįžti prie “va-fu”, tradicinės japonų estetikos, šiandienos architektai turi stengtis kurti naują miesto įvaizdį ir paisyti modernistikos diktuojamų sąlygų. Šią nuomonę tarsi patvirtina šiuo metu Tokijuje vykstanti urbanistinio projektavimo paroda “Globalinis miestas: Naujas vertikalus landšaftas” (“The Global City: A New Vertical Landscape”). Paroda atidaryta moderniausio urbanistinio sumanymo naujame komerciniame megakomplekse “Roppongi Hills”, kuris tik prieš keletą mėnesių atvėrė duris konferencijoms, biurams ir parduotuvėms. Parodoje demonstruojami aštuonių pasaulio didmiesčių maketai. Vien Niujorko miesto 4x10 metrų 1:1000 mastelio maketą beveik pusmetį kūrė daugiau kaip 30 meistrų.
Visuomeninėse diskusijose, kaip pakelti Japonijos sostinę iš bendros šalį apėmusios stagnacijos, reiškiama nuomonė, kad miestą reikia plėtoti strategiškai išdėstytų urbanistinių “vertikalių salų” principu. Tik taip modernios urbanistikos poligone Tokijas galėtų konkuruoti su šią kryptį jau pasirinkusiais septyniais pasaulio didmiesčiais: Londonu, Berlynu, Paryžiumi, Frankfurtu, Čikaga, Niujorku ir Šanchajumi. Pasak Masakatsu Yamamoto, “Mori Building” dangoraižio Tokijuje valdybos atstovo ryšiams su visuomene, žvelgiant į skrupulingą 8x10 metrų dydžio Tokijo maketą ir lyginant jį su kitais miestais, susidaro suploto miesto su siauromis gatvelėmis ir žemais namukais įvaizdis. Yamamoto tvirtinimu, Tokijas praranda daugybę užsieniečių studentų ir tarptautinių korporacijų, kurios pasirenka modernesnius miestus Pietų Korėjoje, Singapūre, Malaizijoje ar Honkonge. “Neabejotinai Tokijas turi tapti patrauklesniu miestu”, - sakė valdytojas.
Japonų verslo galiūnai ir didžiulių visuomeninės paskirties pastatų savininkai bene labiausiai susirūpinę šia nepalankia tendencija ir suvokia, kad, norėdami išsaugoti savo ekonomines pozicijas, žūtbūt turi paisyti modernizmo diktuojamų sąlygų ir tempų. Jų poreikių jau nebeatitinka 6-7 dešimtmečio ekonominio bumo laikų statiniai, šiuolaikinio intensyvaus transporto eismo netenkina ir 2-3 lygiais išsidėsčiusio kelių tinklo pralaidumas. Kai šio straipsnio autorė pabandė susitikti su renginio Tokijuje “Rytai - Rytai” iniciatoriais vienos iš didžiausių centrinių metro stoties Šibujos (Shibuya) rajone esančioje populiarioje vokiško stiliaus kavinėje, susitikimas nepavyko, nes pavėlavome tik valandą. Kaip paaiškino vokiškas tautines prijuostes ir kepuraites dėvinčios simpatiškos japonų padavėjos, viduriniosios japonų kartos taip pamėgta kavinukė uždaroma, o visas dešimtaukštis pastatas su kino salėmis, biurais ir parduotuvėmis žadamas nugriauti.
“Mes japonai, deja, nesistengiame išsaugoti atskirus istorinius etapus reprezentuojančių statininių, jei tik laikmetis diktuoja kitaip”, - į žinią reagavo architektas George Kunihiro. Tačiau minėtą šurmulingą vidurvasario vakarą Tokijo prabangios Aoyamos rajono nuošalioje gatvelėje įsikūrusiuose Architektų rūmuose pabendravus su japonų architektais, nebuvo abejonės, kad jie kūrybinės išeities ieško kitur: autentiškame originalume, nepaliestame triukšmingos globalizacijos, tokiame, kokį prieš metus jie tikisi radę ramiame Lietuvos mieste prie dviejų upių slėnių - Kaune.
"Statybų pilotas"
