Kalbėdami apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą specialistai pabrėžia, kad šalis nei praeityje, nei šiandien neturi tokio masto kultūros asmenybės, kurios pasaulyje išgarsintą vardą būtų galima naudoti valstybės logotipui sukurti. Žodžiu, neturime Ingmaro Bergmano, kaip švedai, Luciano Pavarotti, kaip italai, ar Catherine Deneuve, kaip prancūzai.
Tačiau galima žvelgti į tai iš kitos pusės: labiausiai mums trūksta tokių kultūros sklaidai užsienyje gelbėjančių fondų, kokius turi didesnės ir ekonomiškai stipresnės šalys. Akivaizdžiai stokojame lėšų, būtinų mūsų talentingų menininkų platesnės karjeros startui.
Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad lietuvių kultūrinis gyvenimas primena nykią dykvietę. Šalyje veikia 13 valstybinių teatrų (į šį skaičių nepatenka savivaldybių remiami bei menininkų iniciatyva suburti nepriklausomi kolektyvai, kurių sparčiai daugėja). Vien Vilniuje repetuoja trys simfoniniai orkestrai (Nacionalinis, Valstybinis bei Muzikos ir teatro akademijos). Dailės galerijos, nepaisant sudėtingos vietinės meno rinkos, miestuose dygsta kaip grybai po lietaus. Lietuvos koncertų afišose išvysite tas pačias atlikėjų pavardes, kurias skaitote ant plakatų vaikščiodami Vakarų Europos didmiesčių gatvėmis, o knygynuose ant viršelių matysite tas pačias bestselerių autorių pavardes, kaip ir vakariečių knygynuose.
Tad vadinti Lietuvą kultūros provincija - savikritiškų lietuvių itin mėgstamas, tačiau kasdien vis mažiau bendra su tikrove turintis stereotipas. Kaip ir tai, kad Lietuvos kultūra stokoja pasaulinio lygio menininkų.
Niekas nesiginčija, jog žymiausia šiuo metu lietuvių kultūros asmenybė yra operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. Padariusi svaiginamą karjerą garsiausiose pasaulio operos scenose paskutiniais antrojo tūkstantmečio metais būtent Violeta Urmana pirmoji po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. įrodė, jog mažos Europos valstybės vardą svetur sėkmingai gali garsinti ne tik sportininkai, bet ir menininkai. Skilus geležinei uždangai, niekam nežinoma, ką tik vokalo studijas Lietuvoje baigusi dainininkė nusiuntė savo atliekamų kūrinių įrašus Vokietijon ir buvo pakviesta tolesnėms studijoms. Gabiam mecosopranui greitai buvo atvertos prestižiškiausių Europos teatrų bei festivalių durys. Ji ne kartą sėkmingai pasirodė Wagnerių šeimos palikuonių globojamame Bairoito festivalyje, kur dainavo kartu su garsiuoju ispanų tenoru Placido Domingo. 2001-aisiais debiutavo Niujorko “Carnegie Hall” bei “Metropolitan Opera” teatre. Susidomėjimas V.Urmanos kūryba didžiulis, būsimų darbų grafikas - solidus ir įtemptas. Tarkim, šiandien V.Urmana jau žino, kad 2009-aisiais, kai Vilnius taps Europos kultūros sostine (kartu su Austrijos miestu Zalcburgu), ji pirmą kartą dainuos Richardo Wagnerio operoje “Tristanas ir Izolda” (spektakliui Vienoje diriguos Simonas Rattle`as).
V.Urmana - ryškiausia, tačiau anaiptol ne vienintelė užsienio teatruose dainuojanti lietuvių operos žvaigždė. Vienos iš jų (kaip Edgaras Montvidas-Prudkauskas, šiuo metu gyvenantis Frankfurte prie Maino) pasirašinėja sutartis su užsienio teatrais, kitos stengiasi derinti darbą vietos operoje su pasirodymais svetur. Žymiausiais Nacionalinio operos ir baleto teatro solistais šiandien laikomi sopranas Sigutė Stonytė ir baritonas Vytautas Juozapaitis, tačiau jiems ant kulnų lipa pajėgūs jaunesnės kartos dubleriai Joana Gedmintaitė bei Dainius Stumbras.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos sceną paliko ir karjerą užsienyje rinkosi ypač daug šalies baleto artistų. Mindaugas Baužys, Vilija Putriūtė šoka Bostono, Neli Beliakaitė - Los Andželo, Asta Bazevičiūtė ir Rūta Jezerskytė - Nyderlandų teatro trupėse, ir šį sąrašą galima būtų ilgokai tęsti. Tačiau visi sutinka, jog Vilniuje liko ryškiausia nūdienos lietuvių baleto žvaigždė - Eglė Špokaitė, kuriai mūsų teatre atitenka kone visi naujai statomų baletų pagrindiniai vaidmenys.
Jei Nacionalinis operos ir baleto teatras, daugumą spektaklių statytojų kviečiantis iš svetur (šiuo metu čia įvyko Anthony Minghellos režisuotos Giacomo Puccini operos “Madam Baterflai” premjera), pasirinkęs modernias rinkodaros strategijas, nuolat stiprina savo įtaką šalies kultūriniam gyvenimui, to negalima pasakyti apie reprezentacines šalies dramos scenas.
Susiklostė paradoksali padėtis: valstybiniuose teatruose, turinčiuose didžiausias trupes ir geriausias finansines sąlygas darbui, ėmė trūkti pajėgių režisierių, nes pajėgiausi amato meistrai pasitraukė į savo pačių suburtus teatrus. Tačiau norėdama šiuos teatrus išlaikyti “eksportinė” lietuvių režisierių trijulė (Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas) priversta nuolat priiminėti užsienio trupių kvietimus, ir Lietuvoje jų darbų matome palyginti nedaug. Labiausiai pasisekė Rimo Tumino įkurtam Vilniaus mažajam teatrui, jis po penkiolikos metų pastangų pernai vis dėlto sulaukė ne itin didelės, tačiau vien jam skirtos scenos. Naujose patalpose sostinės centre duris atvėręs Vilniaus mažasis tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės pastatytu nauju teatru. E.Nekrošiaus vadovaujamam “Meno fortui” sekasi prasčiau: jo turima scena iki šiol labiau primena repeticijų salę. O. Koršunovo teatrui pavyko tapti Vilniaus miesto savivaldybės globojamu kolektyvu, tačiau kol kas irgi nepasisekė gauti spektakliams rodyti tinkamos erdvės.
Lietuvoje tėra vienintelis profesionalus, Kauno miesto savivaldybės išlaikomas šokio teatras “Aura”, vadovaujamas Birutės Letukaitės, tačiau savo nepriklausomus kolektyvus turi įkūrę choreografai Anželika Cholina ir Jurijus Smoriginas.
Lietuvos publika ypač laukia tarptautinių scenos menų festivalių, kurie pastebimai sujudina ramius šalies kultūrinio gyvenimo vandenis. Prestižiškiausi iš jų - gegužės pradžioje Vilniuje vykstantis “Naujasis Baltijos šokis”, birželį muzikos mylėtojus sostinėn sutraukiantis “Vilniaus festivalis” bei rugsėjo pabaigoje rengiamas teatro festivalis “Sirenos”.
Dažniausiai bibliotekose pačių lietuvių skaitoma ir dažniausiai užsienyje verčiama šiuolaikinės lietuvių literatūros autorė Jurga Ivanauskaitė yra visapusiška asmenybė. Profesionali dailininkė, ji labiausiai išgarsėjo intriguojančiais romanais, tačiau yra išleidusi eseistikos, poezijos bei pasakų knygų, dailės darbų albumą, jos kūrybos motyvais kuriami teatro spektakliai bei kino filmai. Lietuvoje rašytoja dar žinoma kelionių į Tibetą aprašymais bei Tibeto nepriklausomybę remiančiais protesto mitingais prie Kinijos ambasados.
Geriausiai užsienio meno rinkoje kotiruojamu lietuvių dailininku tektų laikyti Varšuvoje gyvenantį grafiką Stasį Eidrigevičių, jau keletą dešimtmečių priklausantį Europos menininkų elitui. Namuose ir užsienyje paveikslų paklausa nesiskundžia tapytojai Sigitas Staniūnas, Arūnas Žilys, Sigitas Mickevičius.
Indėliu pasaulio kino istorijon Lietuvą seniai garsina JAV gyvenantis dokumentininkas Jonas Mekas, dabar tapęs pačiu populiariausiu lietuvių dokumentikos herojumi. Posovietinėje Lietuvoje kino menas dėl lėšų stokos ilgokai buvo laikomas merdinčiu, tačiau pernai po ilgos pertraukos nauja Algimanto Puipos juosta “Dievų miškas” tapo žiūrimiausiu metų filmu šalyje.
Išvardyti lietuvių muzikos atlikėjus, kuriems plojama užsienio koncertų salėse, būtų beveik neįmanoma. Tačiau paradoksas: garsėdami aukšta klasikinės muzikos bei džiazo atlikėjų kultūra, lietuviai niekaip nesugeba pasižymėti populiarios pramoginės muzikos fronte. Eurovizijos dainų konkursas jau tapęs tikra nacionalinės kultūros votimi, pratrūkstančia kaskart, kai šalies atlikėjams ir vėl nepasiseka pakilti iš autsaiderių. Tačiau ar tik laimėta Eurovizija mums ir kitiems įrodys, kad esame europinės kultūros dalis?
Daugiau straipsnių – „Euromitų“ (http://www.omni.lt/?i$9359_157477) rubrikoje
