Albertas ONIŪNAS
Redakcija gauna daug laiškų iš bausmę atliekančių kalinių. Daugelyje tokių laiškų skundžiamasi sufabrikuotomis bylomis bei neteisėtais teismo nuosprendžiais. Natūralu, kad menkiausias proceso pažeidimas tardymo ar teismo metu kaliniui atrodo be galo reikšmingas ir leidžia jaustis nekaltai nuteistam. Tačiau iš tiesų dažniausiai tie pažeidimai nėra esminiai, abejonių gali kelti nebent bausmės griežtumas. Dar nemažai žmonių atlieka kelerių metų laisvės atėmimo bausmes už pavogtas kelias vištas ar kitokį menkavertį turtą. Mūsuose vis dar teisiama "už biografiją". Jei jau turi solidų kalėjimų "stažą", tai ir už vienos vištos vagystę būsi nuteistas tokia bausmė, kokia nė karto neteistam piliečiui gresia už reketą ar sunkų žmogaus sužalojimą.
Strasbūras
Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje 9 metų bausmę už plėšimą ir pasikėsinimą pavogti automobilį atlieka Vidmantas Urbonas (41 m.). Jau 7 kartus už įvairias vagystes teisto vyruko, 1994 metais pripažinto itin pavojingu recidyvistu paskutiniosios bausmės laikas prasidėjo dar 1997 metais, iškart po įvykdytų nusikaltimų. Tačiau teismų maratonas dar nesibaigė. Išnaudojęs visas galimybes Lietuvoje, V. Urbonas kreipėsi į Strasbūro tarptautinį žmogaus teisių teismą. Jo pareiškimas buvo priimtas, suteiktas bylos numeris. Tikėtina, kad jau šiemet byla bus išnagrinėta.
Moskvičius
1997 metų liepos 18-osios ankstyvą rytą Marijampolėje į pravažiuojančius policijos patrulius kreipėsi Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities gyventojai Andrejus ir Svetlana Ščenikovai. Rusai papasakojo, kad važiuojant miesto gatvėmis užgeso jų moskvičiaus variklis. Prie rusų privažiavo žiguliai, iš kurių išlipę du vyrai pasisiūlė nutempti sugedusį moskvičių į kaimą, pas vieno iš jų pažįstamą automobilių meistrą. Kadangi kitos išeities kaip ir nebuvo, o tie vyrai neatrodė įtartini, rusai sutiko. Tačiau kai A. Ščenikovas pamatė, kad žiguliai įsuko į mišką, nuspaudė stabdžius ir virvė trūko. Žiguliai tuojau sustojo, abu vyrai prisiartino. Šįkart jie kalbėjo kitaip - paliepė išlipti, o A. Ščenikovui - dar ir klauptis ant žemės. Vienas vyrų grasino pistoletu. Plėšikai pagrobė ant rusų automobilio galinės sėdynės buvusį garso magnetofoną "Philips" bei pluoštą rusiškų rublių, kurių vertė - apie 300 litų. Po to vyrukai sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo. Rusams po kurio laiko vis dėlto pavyko užvesti variklį ir jie sugrįžo į miestą ieškoti pagalbos.
Atpažino
Policininkai, išklausę Ščenikovus, paprašė likti toje pačioje vietoje, o patys nuvažiavo į Ambrazevičiaus-Brazaičio gatvę, mat iš vieno namo gyventojos buvo gautas pranešimas, kad du vyrai kėsinasi pagrobti automobilį "Ford Sierra". Tame kieme pareigūnai išvydo žigulius, labai panašius į tą, apie kurį kalbėjo rusai. Automobilyje buvo rastas magnetofonas "Philips", jame sėdėjo Antanas Lileikis, šalia stovėjo Vidmantas Urbonas. Abu iškart buvo sulaikyti. Tame pačiame kieme stovėjusio "Ford Sierra" šoninis langelis buvo išdaužtas, variklio užvedimo spynelė - išdraskyta. Šalia sulaikytųjų automobilio rastas numestas plaktukas. Paaiškėjo, kad vagys nuo fordo pasitraukė, kai į balkoną išėjo automobilio savininkė ir ėmė šaukti. Netrukus į tą patį kiemą buvo atvežti nukentėję rusai. Jie atpažino A. Lileikį ir V. Urboną kaip juos apiplėšusius vyrus.
Maratonas
Tardymo skyriuje prie Marijampolės PK buvo iškelta baudžiamoji byla dėl pasikėsinimo pavogti automobilį ir plėšimo. A. Lileikis iškart prisipažino ir parodė, kaip viskas vyko, todėl iki teismo nebuvo suimtas. V. Urbonas nuo pat pradžių teigė esąs nekaltas, tad laisvės daugiau nebeišvydo. Laikoma, kad jo kaltė plėšimo epizode įrodyta nukentėjusiųjų bei A. Lileikio parodymais. Rusų magnetofonas A. Lileikio automobilyje taip pat tapo kaltės įrodymu. Byla buvo nagrinėjama Kauno apygardos teisme, kuris abu vyrukus pripažino esant kaltus. A. Lileikiui buvo skirta ketveri, o V. Urbonui, kaip recidyvistui - 9 metai laisvės atėmimo. Toliau šią bylą nagrinėjo Apeliacinis teismas, grąžinus tardymui papildyti - vėl Kauno apygardos ir Apeliacinis teismai. Tašką teismų maratone padėjo Aukščiausiasis Teismas. Rezultatas - A. Lileikiui bausmė sumažėjo metais, o V. Urbonui liko tokia pati. Jis reikalavo, kad bylą dar kartą nagrinėtų AT išplėstinė 7 teisėjų kolegija, tačiau prašymas buvo atmestas.
Klaustukai
Atrodytų, viskas paprasta ir aišku. Nusikaltėliai sulaikyti beveik įvykio vietoje, nukentėjėliai juos atpažino, penki teismai V. Urboną ir A. Lileikį pripažino esant kaltus. Tačiau skaitant baudžiamąją bylą kyla nemažai klausimų. Pirmiausia - laikoma, kad V. Urbonas buvo ginkluotas dujiniu pistoletu. Tačiau jo rasti nepavyko. A. Lileikis teigia, kad V. Urbonas pistoletą išmetė važiuojant iš miško į miestą. Bet nurodytoje vietoje pistoleto nebuvo. Tuo metu niekas žigulių nesivijo, pavojaus nebuvo, o vyrukai dar planavo pavogti automobilį. Kam tokiomis aplinkybėmis atsikratyti šiokią tokią vertę turinčio ir dar galinčio prireikti daikto? Vėliau A. Lileikis pakeitė parodymus ir sakė, kad V. Urbonas per mašinos langą išmetė ne pistoletą, o polietileninį maišelį su šiukšlėmis. Toliau - laikoma, kad po pirmojo nusikaltimo prie miško nedelsiant buvo įvykdytas ir antrasis. Kur dingo iš rusų pagrobti pinigai? Nejau ir juos V. Urbonas išmetė per mašinos langą? Atsakymo į šiuos klausimus neieškojo nė vienas teismas. V. Urbonas tardymo metu prašė apklausti dvi liudytojas, kurios galėtų patvirtinti jo alibi rusų apiplėšimo metu. Jos nebuvo apklaustos. V. Urbonas prašė, kad būtų atlikta ekspertizė, kuri nustatytų, ar jo kelnių kišenėje yra metalizacijos liekanų, nes pistoletas buvęs kelnių kišenėje. Ekspertizė nepaskirta.
Nukentėjėliai
Andrejus ir Svetlana Ščenikovai po pirmosios apklausos iškart išvyko namo ir nedalyvavo nė viename teismo posėdyje. Tačiau byloje yra keli jų pareiškimai, kur sakoma, kad atvykti negali dėl pinigų stygiaus ir kitų aplinkybių. 1999-aisiais buvo gautas ir prie bylos prijungtas naujas Ščenikovų pareiškimas - V. Urbonas yra nekaltas, apklausose nedalyvavo vertėjas, todėl esą Ščenikovai pasirašę velniai žino po kokiais parodymais. Taip pat rašoma, kad jokio nusikaltimo apskritai nebuvo ir rusai jokių pretenzijų niekam neturi. Šis skandalingas pareiškimas adresuotas Lietuvos VRM. Tuo tarpu į lietuvių kalbą jis išverstas su akivaizdžia klaida - vertime rašoma, kad adresatas - Lietuvos teisingumo ministerija. Ir ši klaida nieko nesudomino. Tuo tarpu teismai pareiškimą apskritai ignoravo, nes "neaiškios jo atsiradimo aplinkybės byloje". Niekam neįdomu buvo aiškintis, kokios gi tos aplinkybės, kaip apskritai nežinia iš kur baudžiamojoje byloje atsiranda nauji dokumentai. Matyt, recidyvisto išteisinimas būtų pernelyg skaudus smūgis visai šalies teisėtvarkos sistemai, todėl nukentėjėlių prisipažinimą, kad jie atpažino ne tą žmogų, geriau atmesti ir pamiršti.
Klaidos
Akis bado ir tokia klaida - Kauno apygardos teismas V. Urbonui skyrė bausmę sustiprinto režimo kolonijoje. Tačiau šioje kolonijoje bausmes atlieka tiktai pirmą kartą nuteisti asmenys. Tuo tarpu V. Urbonas anksčiau teistas jau šešis kartus. Šios klaidos nepastebėjo nei Apeliacinis, nei Aukščiausiasis teismai. Taigi dabar V. Urbonas gali reikalauti, kad, remiantis paskutiniu ir neskundžiamu įsigaliojusiu Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu, būtų pervežtas į Pravieniškių sustiprinto režimo koloniją. Ir būtų teisus.
Kadangi teisėjai pagal įstatymą savo sprendimų žiniasklaidai neprivalo komentuoti, beliko kreiptis į tardymą V. Urbono ir A. Lileikio byloje atlikusį Tardymo poskyrio prie Marijampolės PK viršininką Valdą Vinciūną. Jis sutiko atsakyti į "Akistatos" klausimus.
- Kodėl nebuvo byloje atlikta oficiali atpažinimo procedūra, kai nusikaltėlį nukentėjusieji atpažįsta iš trijų žmonių? V. Urbonas ir A. Lileikis rusams buvo parodyti kieme, surakinti antrankiais. Tuo tarpu tiek apiplėšimo, tiek "atpažinimo" metu buvo naktis.
- To daryti nebuvo būtina, nes abu vyrai buvo sulaikyti kito nusikaltimo padarymo vietoje, be to, A. Lileikio automobilyje rastas Ščenikovų magnetofonas. Visa tai - akivaizdūs dalykai.
- Dabar Ščenikovai teigia, kad atpažino ne tą žmogų, o juos apklausiant nedalyvavo vertėjas...
- Vertėjas tikrai dalyvavo, protokoluose yra jo parašas. Dėl parodymų pakeitimo. Man vargais negalais pavyko Ščenikovus pasikviesti, kai byla iš teismo buvo grąžinta tardymui papildyti. A. Ščenikovas papasakojo, kad gavo kelis V. Urbono laiškus, kuriuose šis bando nukentėjėlį graudinti, įteigti, kad nusikaltimo vietoje buvo kitas žmogus. Galbūt tie laiškai ir pasiekė savo tikslą. Be to, negalima atmesti galimybės, kad kažkas iš V. Urbono artimųjų nuvyko pas Ščenikovus, kompensavo nuostolius. Taip gimė ir V. Urboną teisinantis pareiškimas.
- V. Urbonas teigia, kad nebuvo iškviestos jo nurodytos liudytojos, nepaskirta kelnių mikrodalelių ekspertizė...
- Kaip galima iškviesti liudytoją, jei jis nurodo, kad tai Rima, gyvenanti Mokolų mikrorajone. Nei pavardės, nei adreso. O po kurio laiko V. Urbonas jau prašo iškviesti nebe Rimą, o kažkokią Bronę. Ekspertizes skirti Ščenikovų apiplėšimo epizode nebuvo tikslinga.
- Vienu Urbono kaltės įrodymų laikomas jo iš kalėjimo rašytas laiškas A. Lileikiui, kuriame prašoma prisiimti visą kaltę. Dabar V. Urbonas teigia, kad laiško nerašė, o rašysenos ekspertizė nebuvo atlikta.
- Buvo toks laiškas. Jį V. Urbonas įdėjo į sugyventinei skirtą laišką, o toji įteikė adresatui. A. Lileikis iškart atnešė laišką mums ir jis buvo prijungtas prie bylos. Rašysenos ekspertizės skirti nebuvo reikalo, nes V. Urbonas iš pradžių ir pats neneigė rašęs.
- Nerastas ginklas, kuriuo buvo grasinama Ščenikovams, pagrobtieji pinigai. Ginklo išmetimo per automobilio langą aplinkybės atrodo keistos ir nelogiškos...
- Taip, sunku paneigti, kad ginklo išmesti nebuvo jokio reikalo, nežinome ir kur dingo pinigai. Tačiau nereikia pamiršti, kad V. Urbonas ir A. Lileikis prisipažino tą naktį buvę girti, todėl galbūt ne visuose jų veiksmuose galima įžvelgti aiškius motyvus ir logiką.
Reziumuojant reikia pasakyti, kad šiuo straipsniu nesiekiama ginti nuteistojo. Tačiau negalima nepastebėti, kad tiek tardytojams, tiek teismams pagrindinis, nors oficialiai ir neįvardintas, kaltės įrodymas šiuo atveju buvo recidyvisto titulas ir 6 ankstesni teistumai. Kitaip sunku paaiškinti, kodėl byloje palikta tiek klaidų ir nepašalintų prieštaravimų. Jei V. Urbonas būtų buvęs teisiamas pirmą kartą ir būtų pajėgęs nusisamdyti garsų advokatą, rezultatas veikiausiai būtų buvęs kitoks. O dabar į paprastos plėšimo bylos peripetijas bus priversti gilintis Strasbūro teisėjai.
