Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Gardino miesto (Baltarusija) gyventojai sutuoktiniai Michailas (35 m.) ir Galina (30 m.) - dažni svečiai Lietuvoje, ir ypač - Utenoje. Mat automobilių perpardavinėjimo verslu jau bene penkerius metus užsiimanti porelė šiame pietryčių Lietuvos mieste tvirtina surandanti daugiausia perparduoti tinkamų automobilių. Kadangi pastarosiomis dienomis oras tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje buvo smarkiai atšalęs, Michailas į Lietuvą atvyko vienas. Tačiau patikino, kad tai tik atsitiktinė išimtis. Kitąkart jis sakė atvažiuosiąs kaip įprastai - su žmona.
Michailas sutiko "Akistatai" papasakoti, kaip sekasi verslas, tačiau baimindamasis plėšikų išpuolių nenorėjo pozuoti tiesiai į fotoaparato objektyvą...
Imtis verslo privertė gyvenimas
Michailas - Gardino geležinkelio bendrovės darbuotojas. Jo žmona - pradinių klasių mokytoja. Nors sutuoktiniai vaikų neturi, iš gaunamų atlyginimų (mūsų pinigais Michailas uždirba apie 150 litų per mėnesį, jo žmona - ne ką daugiau) pragyventi gana sunku. Tad energijos nestokojanti porelė nusprendė bent kartą per porą mėnesių, susiveikus kelias išeigines dienas, nulėkti į Lietuvą automobilių.
Pasak Michailo, šis verslas irgi nėra labai pelningas. Nuo vieno Lietuvoje nupirkto ir tėvynėje sėkmingai parduoto automobilio, jei viskas baigiasi laimingai (tai yra jei mašina "nesubyra" dar pakeliui į Gardiną ir greitai surandamas pirkėjas), lieka maždaug 200 JAV dolerių pelno. Tiesa, tik tuo atveju, jei kertant valstybinę Lietuvos - Baltarusijos sieną niekas nesuuos, jog vienerių metų laikotarpiu tas pats asmuo neįsigijo jau antrojo automobilio. Mat pagal Baltarusijoje veikiančius įstatymus už antrąjį ir paskesnius automobilius jau reikėtų mokėti maždaug 200 JAV dolerių dydžio muitą, vadinasi, visiškai neapsimokėtų tokiu verslu užsiimti.
Michailas šią problemą išsprendęs gana gudriai: artėdamas prie pasienio posto, telefonu susisiekia su čia jau laukiančiais draugais, kurių vardu automobilį įformina.
Į Lietuvą - maršrutiniu autobusu
Patyrę automobilių prekiautojai nuosavo automobilio neturi. Kam, girdi, jis reikalingas... Gavę mėnesį galiojančią 20 eurų kainuojančią vienkartinę vizą, sutuoktiniai vakare sėda į maršrutinį autobusą, vykstantį iš Gardino į Vilnių (bilieto kaina - 8 JAV doleriai, arba dvigubai pigiau, nei kainuoja bilietas į Vilnių traukiniu), ir maždaug po penkių valandų (mat daug laiko "suryja" muitinės procedūros) išlipa Vilniaus autobusų stotyje. Naktį tenka praleisti ant stoties suoliukų, nes autobusas iš Vilniaus į Uteną išvažiuoja tik apie šeštą ryto... Kodėl sutuoktiniai vyksta į Uteną, o ne, pavyzdžiui, į Kauną, Marijampolę? Michailo žodžiais, Marijampolėje parduodami automobiliai yra patys brangiausi Lietuvoje, o Kaune - ypač daug sukčių, melagių. Automobiliais prekiaujantieji Utenoje, girdi, bent "nekabina makaronų", ko nepasakysi apie kitų miestų prekeivius. Be to, uteniškiai, aukštaičiai, esą nesulyginami su apsukrumu liūdnai garsėjančiais kauniečiais ar paskutinį kailį bandančiais nulupti suvalkiečiais (mat vietoje prisieina ieškoti nakvynės bei pažįstamų, neretai iš anksto surandančių ar padedančių surasti pageidaujamų metų ir markės automobilių).
Daug kartų Lietuvoje lankiusis porelė žino, jog per sieną leidžiama vežtis ne daugiau kaip 3 000 eurų (vienam asmeniui). Jei turi daugiau pinigų - deklaruok. Mat priešingu atveju, muitinės pareigūnams pričiupus, pinigai bus konfiskuoti, grės baudžiamoji byla. Pasak Michailo, 3 000 eurų visiškai pakanka turguje įsigyti gana gerą automobilį. Šiuo metu Baltarusijoje didžiausią paklausą turi maždaug septynerių metų senumo golfukai, hondos, tojotos bei pežuko... Keliais šimtais dolerių pigesni balti (apskritai visi šviesūs) automobiliai, o patys nepaklausiausi - raudoni. Michailas nesuvokia, kodėl raudona spalva baltarusiams taip nepatinka.
Dar viena svarbi detalė, anot Michailo, yra tai, jog Lietuvoje parduodamų automobilių kokybė vis prastėja, o kainos - kyla...
Lietuvoje - saugiausia
Michailas ir jo žmona anksčiau tokiais tikslais (pirkti automobilių) važinėdavo į Vokietiją. Po kurio laiko sutuoktiniai atkreipė dėmesį, jog verslas nė kiek nesumažėtų galutiniu maršrutu pasirenkant Lenkiją. Dar kiek vėliau buvo apsistota ties Lietuva. "Nes pas jus yra saugiausia, - paaiškino Michailas. - Lenkijoje ne kartą tik per plauką išsisukau nuo kelių policininkais apsimetusių plėšikų išpuolių, išvengiau sukčių "kabliukų". Nuo tol tą šalį stengiuosi aplenkti kuo didesniu lanku".
Nors, teisybė, kaip Michailas sakė girdėjęs, pastaruoju metu išpuolių prieš prekiautojus automobiliais Lenkijos keliuose ir turguose žymiai sumažėjo, nes policija išardė ne vieną tuo užsiiminėjusių nusikaltėlių grupę...
Nors Michailas lietuviais linkęs pasitikėti, į įtartinas situacijas stengiasi nepakliūti, nesivelia ir į abejotinus sandorius. Jam puikiai žinomos įvairiausios sukčių aferos (pradedant netikrų pinigų "lėlėmis" ir baigiant nugirdymu, į gėrimą įlašinus klofelino, bei apiplėšimu). Be to, jis vengia prasidėti su prekeiviais, šalia kurių sukiojasi kazachų tautybės piliečiai. Pasirodo, yra ne vienas automobilių perpardavinėtojo užpirktas kazachas, tyčia pasiūlantis didesnę automobilio kainą, taip už tam tikrą atlygį padedantis prekeiviui gauti didesnę pinigų sumą.
Visada su žmona keliaujantis baltarusis sako neturįs laiko pagalvoti ir apie pasilinksminimus įsigijus trokštamą automobilį, kurie, anot pašnekovo, ne vienam jo pažįstamam verslininkui yra baigęsi ligoninės reanimacijoje ar policijoje. "Aš važinėju dirbti, o ne pramogauti ar ieškoti nuotykių", - užsiminė Michailas, patikinęs nesąs toks kvailas, kad leistųsi apgaunamas, ir iškart tris kartus nusispjovė...
Baltarusiai abejingi Viktoro Lukašenkos režimui
Michailas trumpai papasakojo apie dabartinę savo šalies ekonominę, politinę bei kriminogeninę situaciją. Vidutinis atlyginimas esą nesiekia nė 200 JAV dolerių, tačiau dažniausiai mokamas maždaug 50 JAV dolerių dydžio atlygis. O štai kai kurių maisto produktų kainos esą vos ne tokios pačios kaip ir Lietuvoje. Tiesa, už komunalinius patarnavimus, šilumą, elektros energiją reikia mokėti keleriopai mažiau nei galingą atominę elektrinę turinčios Lietuvos gyventojams...
Baltarusijos prezidentas V. Lukašenka giriasi, kad šalyje - vos 5 procentai bedarbių. Tačiau baltarusiai iš tokios statistikos tik šaiposi. Mat, puikiai žinodami, jog darbo birža nesuteiks jokio darbo, neskirs jokių lengvatų, kursų, mokymų, o pašalpa bus vos keli JAV doleriai, žmonės esą išvis neina registruotis į biržą. Šioje šalyje vis dar labai populiarus nelegalus darbas, atsiskaitymas į vokelius.
Dauguma baltarusių, anot Michailo, nemėgsta "dėl valdžios pamišusio" diktatoriaus V. Lukašenkos, laiko jį psichikos sutrikimų turinčiu ligoniu. Per rinkimus už jį esą balsuoja vienetai, tačiau, kaip įprastai, paskelbiami vos ne šimtaprocentiniai rinkimų rezultatai. "Pakazucha", ir tiek, - atlaidžiai nusišaipė Michailas. - Štai tokia Baltarusijos "demokratija".
Kita vertus, girdi, žmonės labai pasyvūs valdžios atžvilgiu ir dėl to, jog puikiai žino, kad Lukašenką nuvertus, į valdžią ateis lygiai toks pat... Lukašenka...
Baltarusijoje, anot Michailo, irgi daugėja nusikaltimų. Dauguma jų - buitiniai, kilę per išgertuves (žmonės, ypač kaimuose, esą irgi geria "be išeiginių"). Nors kada ne kada laikraščiuose paskelbiama ir apie savižudybes, Michailas sakė dar niekada negirdėjęs, kad būtų nusižudęs nepilnametis vaikas ar, juo labiau, mažametis (kas Lietuvoje pastaraisiais metais jau pasitaikė ne kartą).
Baltarusijoje galioja mirties bausmė, o tai, Michailo nuomone, į nusikaltimus linkusius asmenis labai drausmina.
Viena, už ką baltarusiai esą gali pagirti prezidentą V. Lukašenką, yra tai, jog jis ėmėsi priemonių, kad būtų kuo griežčiau baudžiami kyšininkai pareigūnai (anksčiau ši problema esą buvo tikra Baltarusijos nelaimė), be to, labai griežtai imta bausti ir vairuotojus, prie vairo sėdusius neblaivius. Dabar tokiems gresia vairuotojo pažymėjimo praradimas iki 5 metų, o netolimoje ateityje planuojama (jau esą paruoštas įstatymo projektas) teisę vairuoti iš girtuoklių atimti visam likusiam gyvenimui.
Norėtų gyventi Lietuvoje
Michailas per tuos kelerius metus Lietuvą taip pamilo, jog, jei tik būtų galimybė, mielai su žmona keltųsi čion gyventi. Pasirodo, prieš aštuoniolika metų jis netoli Palangos, Nemirsetoje, atliko karinę tarnybą ir jau tada įsidėmėjo, kad lietuviai - gana draugiški, geri žmonės. Kelerius metus į Lietuvą važinėjantis vyriškis jau neblogai supranta lietuviškai, tačiau pats pasako tik vieną kitą lietuvišką žodį.
Išgirdęs, kad iš Baltarusijos į Vilnių jau vežami darbininkai legaliai dirbti statybose (Vilniuje statybininkų, kaip žinia, labai trūksta), Michailas sakė sieksiąs bet kokia kaina į tokią brigadą pakliūti. Tada, girdi, būtų galima pamiršti ir nemažai nervų kainuojantį automobilių perpardavinėjimo verslą...
Michailas, kaip ir jo žmona, nuoširdžiai pavydi Lietuvai, pernai įstojusiai į Europos Sąjungą, tačiau Baltarusiją šios sąjungos sudėtyje įsivaizduoja būsiančią dar labai negreit. Kol kas Baltarusijoje, anot Michailo, - kapitalistinis komunizmas (kai reikalaujama dirbti kaip pas kapitalistą, o už darbą sumokama kaip komunizme, tai yra praktiškai nieko). Taip tęsis tol, kol, pašnekovo žodžiais, Baltarusijos valdžia šalies laimėjimus lygins su Ukrainos, Mozambiko ar kokios atsilikusios Azijos šalies rodikliais, o ne su vakarinėmis kaimynėmis, ES šalimis...
