Vida JANČIŪTĖ
Raudonkepuraitė smelkiasi į mūsų gyvenimą. Mes ją matome, girdime, mes valgome ją desertui, mes iš jos juokiamės, mes ją prisimename, apie ją dainuojame ir pasakojame. Kai kuriems "vilkams" ji net kursto aistrą. Štai jau 300 metų suaugusios tetos, o dažniau dėdės, mėgina paaiškinti mažos mergaitės, kuri šiaip jau niekuo nenusikalto, poelgius. Kiekvienoje pasakoje yra tikrovės elementų. Raudonkepuraitė užvaldė žmogaus sąmonę ir nė neketina pasitraukti.
Pamėginkime pasekti, kaip įvairiose interpretacijose keičiasi aštriausi pasakos elementai. Kuo labiau giliniesi į šią pasaką, tuo labiau nesupranti, kaip ją galima skaityti vaikams. Paanalizuokime.
Neregėto grožio mergaitė
Pasaką apie Raudonkepuraitę 1697 metais parašė prancūzas Šarlis Pero. Iki tol pasaka apie mergaitę, kuriai nutiko kažkokia istorija su vilku, po Prancūziją keliavo iš lūpų į lūpas. Tuose pasakojimuose daug kas kaitaliojasi - legendos charakteris nuo romantiško iki erotiško, vilko suėstų žmonių skaičius, Raudonkepuraitės kerštas - trumpai tariant, tamsi herojės praeitis.
1805 metais Rusijoje buvo išleista Š. Pero pasakų knygelė - originalo kalba ir išversta nežinomo, bet iškalbingo vertėjo. 1867 metais pasirodė leidinys "Stebuklingos Š. Pero pasakos". Čia padirbėjo Turgenevas. Apie Š. Pero pasakas jis atsiliepė taip: "Nors skrupulingas ir delikačiai prancūziškai gracingos, Š. Pero pasakos vertos garbingiausios vietos vaikų literatūroje".
Turgenevo Raudonkepuraitė - "neregėto grožio mergaitė". Vilkas suėdė senelę: "Jis puolė senelę ir ją surijo. Paskui tris dienas nieko neėdė". O kai Raudonkepuraitė atėjo į senelės namus - ką jai pasakė vilkas? "Padėk blynelius ir sviesto puodynėlę prie krosnies, ir atsigulk pas mane". Raudonkepuraitė pakluso: "Nusirengė ir atsigulė į lovą"! "Ją labai nustebino, jog be suknelės senelė tokia keista", - rašo Turgenevas. Atomazga senuosiuose leidiniuose tragiška: "Ir tai sakydamas puolė ją ir surijo".
Vynas seneliai
Broliai Grimai - Raudonkepuraitės "įtėviai" - paėmė mergaitę į savo stiprias vokiškas rankas. 1812 metų jų variantas: "Gyveno maža, žavi mergaitė". Brolių Grimų versijoje mama įspėja dukrelę apie galimus pavojus, tiesa, kažkaip keistokai: "Išeik iš namų labai anksti, ir kai išeisi, tai eik protingai, ir iš tako neišsuk. O tai dar gali parvirsti ir butelį sudaužyti. Tuomet senelei nieko neliks". Ar vyno neliks? O gal pieno? Bet kam bobutei pienas? Vynas geriau. Beje, skirtingose šalyse ir lauktuvės senelei kitokios: anūkė neša tai pyragą, tai pyragėlius, tai blynelius, sviestą, vyną, sūrį, žuvį...
O ką vilkas? "Ši maža, miela mergaitė - gardus man kąsnelis. Daug gardesnis nei senutė". Pasakos pabaiga - ateina medžiotojas. O toliau? "Raudonkepuraitė prinešė didelių akmenų, kuriuos jie ir sukrovė vilkui į pilvą, ir užsiuvo žaizdą, o kai vilkas pabudo - norėjo atsikelti, bet nepanešė akmenų naštos, krito ant žemės ir nusibaigė. Tai visus tris pradžiugino". Pasakos moralas toks: "Dabar tai jau niekada miške nesuksiu iš kelio, visuomet klausysiu mamos".
Sovietiniais laikais visuomenės sąmonėn įstrigo kino filmas "Apie Raudonkepuraitę. Senosios pasakos tęsinys". 1977 metais sukurtos juostos neprisiminti negalima. Filmo autorės Raudonkepuraitė - ne pagal metus protinga, teisinga, apdairi, nenuilsdama šokinėja visą kelią, išsisuka nuo vilkų. O iš tikrųjų - tokia pat padykusi, laisva mergaitė, mokanti juoktis, žaisti, pokštauti.
Pasaka apie Raudonkepuraitę turi ir savitą seksualinį charakterį. Apie šią "nematyto grožio mergelę" sukurta tiek anekdotų ir, žinoma, beveik visi jie - nešvankūs.
- Senele, kodėl tavo tokios didelės ausys? - Kad tave geriau girdėčiau, anūkėle. - Senele, kodėl tavo tokios didelės akys? - Kad tave geriau matyčiau, anūkėle. - Senele, o kodėl tavo tokia didelė uodega? - Čia visai ne uodega, - atšovė vilkas ir nuraudo. - Ir išvis, Raudonkepuraite, tau to žinoti nereikia, tau dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo. - O čia visai ne pienas, - atsakė Raudonkepuraitė ir taip pat nuraudo.
Svetimais nepasitikėk!
Be siaubingų dalykų Raudonkepuraitės istorija neapsiėjo. Išskirtinio dėmesio sulaukė Nilo Džordano filmas "Vilkų kompanijoje". Veiksmas vyksta tarsi sapne, tarsi tikrovėje. Senelė, iki skausmo primenanti ponią Marpl, nuolat pasakoja baisias pasakas, o pačią Raudonkepuraitę traukia prie vilkų: "Gal jie visai nekalti?" Finalas siaubingas - dešimtys didžiulių vilkų įsiveržia į kambarį, kuriame Raudonkepuraitė visą tą laiką miegojo. Bėgant titrams paslaptingas moteriškas balsas skaito moralą: "Pasaka - melas, bet joje užuomina. Jaunoms panelėms tebus pamoka - svetimais nepasitikėk, nes bus tikra bėda..."
Dar vieną šedevrą - Gario Bardino animacinį filmą "Pilkas vilkas ir Raudonkepuraitė" - verta pažiūrėti net jei jums absoliučiai neįdomios visos nelaimingos mergaitės peripetijos. Putliakrūtė mama Raudonkepuraitę išsiunčia į... Paryžių! Mylima senelė gyvena Paryžiuje. Mergaitė, nešina lauktuvėmis, keliauja per pasaulį. Vilkas ją persekioja, pakeliui surydamas visus, kas tik pakliūva. O senelė guli lovoje, pasidariusi makiažą, ir niūniuoja populiarią melodiją. Galiausiai vilkas priėdęs sprogsta, o senelė su anūke žvalios keliauja po pasaulį.
Garis Bardinas apie tokį "Raudonkepuraitės" variantą: "Tai buvo "perestroikos" pradžia, kai Gorbačiovas kalbėjo, jog Europa - visų namai. Todėl Raudonkepuraitės senelė gyvena Paryžiuje. Yra pasaulinis blogis, kliudantis tautoms susijungti - vilkas. Jis ryja viską, kas tik papuola". Ir išėjo pabrėžtinai sovietinis Raudonkepuraitės charakteris. Raudona - todėl, kad sovietinė. Vaikams iki 16 metų nerekomenduojama.
Žodis "Raudonkepuraitė" dažnas: ir saldainiai pavadinti šiuo vardu, ir ant saldaus glazūruoto sūrelio pakuotės pavaizduota ši pasakos herojė. Įdomu, kodėl? O gal tai instinktas - suvalgyti Raudonkepuraitę? Net akvariuminė žuvelė yra - Raudonkepuraitė. Apie Raudonkepuraitę kuria žaidimus kompiuteriams ir mobiliesiems telefonams.
O jau anekdotų gausa!
Naktis. Miškas. Tamsu. Šlamesiai aplink. Po krūmu tupi vilas ir mato: eina Raudonkepuraitė. Mini sijonėlis, persišviečianti palaidinė, dekoltė. Vilkas drebėdamas išlenda iš po krūmų ir sako: - Raudonkepuraite, ar tau nebaisu miške vienai? Paklysti gali, arba dar kas užpuls! - O ko man bijoti? Kelią žinau, seksą mėgstu!
* * *
Eina mišku Raudonkepuraitė. Sutinka vilką. Šis ir sako: - Raudonkepuraite, nori, pabučiuosiu tau tą vietą, kurios dar niekas nebučiavo? - Kraitelę, ar ką?
* * *
Eina Raudonkepuraitė mišku, neša senelei kraitelę pyragėlių. Girdi - iš paskos žingsniai! Atsisuka ir mato - būrys jaunuolių, gal dešimt žmonių. "Na - galvoja - dabar išprievartaus". Ir, kad nesikankintų, nusiavė kelnaites, atsigulė, užsimerkė ir laukia. Žingsniai pratrepsėjo pro šalį. Atsimerkė - nėra nei kelnaičių, nei kraitelės su pyragėliais. Eina toliau. Mato priešais vėl tuos pačius jaunuolius beateinančius... "dabar tai jau tikrai prievartaus" - galvoja Raudonkepuraitė ir gulasi ant žemės.
Būrys pražingsniavo pro šalį. Atsimerkė Raudonkepuraitė - tuščias krepšelis šalia. O jame tik kelnaitės ir raštelis: "Senelei pyragėlius nunešėme, kelnaites išskalbėme. Timūras ir jo būrys".
Kas ta Raudonkepuraitė?
Kiekviena epocha Raudonkepuraitę aiškino savaip. Liaudies istorijos buvo kuriamos laisvai, o klasicizmas - griežtas. Š. Pero laikais visi suprato - įžūli mergiotė užsidėjo raudoną kepuraitę ir atsigulė lovon su nepažįstamu vilku! Už tai ir nukentėjo.
Broliai Grimai buvo artimesni liaudžiai. Čia ir kenčianti, imperializmo "graužiama" vokiečių tauta, ir besotis priešas - vilkas, ir medžiotojas - išlaisvintojas.
Katalikai merginą apkaltino ištvirkimu. "Naujieji pagonys" senelę laikė mirties deive, o vilką - didvyriu, vaduojančiu pasaulį nuo blogio. Romantizmo epochoje Raudonkepuraitė tampa tyru, nekaltu idealu.
O štai XX amžius pasiūlė froidišką koncepsiją. Aišku, medžiai miške simbolizuoja penius, vilkas - transvestitas, o kepuraitės spalva signalizuoja apie slaptus troškimus.
Gydytojų psichoterapeutų ir seksologų aiškinimu, Raudonkepuraitė patraukli tuo, kad tai amžina vyrų svajonė. Kiekvienas vyras svajoja apie gražią, žavingą, naivią ir seksualią moterį. Ši liaudies kūrybos išraiška - Raudonkepuraitė - ir yra nekaltumo, švelnumo, meilumo ir seksualumo derinys. Tai jau nebe vaikas, bet dar ir nesubrendusi moteris - pereinamasis amžius, 16 - 17 metų. Tai neišsipildanti svajonė, todėl, kad atvirai seksualios moterys retai būna naivios.
Vyrus stimuliuoja raudona spalva. Suprantama: jei nurengi moterį, o ji raudonais apatiniais - vadinasi, ji apie kažką galvoja. Pirmieji pornografiniai vaizdai, kurių herojė - Raudonkepuraitė, Prancūzijoje datuojami 1880 metais. Buvo žurnalų su paveikslėliais, kuriuose Raudonkepuraitė vienu metu mylisi su būriu plėšikų, arba visus raudonus rūbelius sudėjusi ant akmenų, nuoga maudosi upelyje. Beje, ji vaizduojama smulkutė, nedidelė, užtat krūtys - ohoho! Pornografijos mėgėjai renka medžiagą apie Raudonkepuraitę.
Yra mokslinės ir psichoanalitinės literatūros, keliami ir svarstomi klausimai, kodėl mama išsiuntė dukrą į mišką. Tikrai, kodėl? Psichoanalitikų idėja tokia: mamą jaudino mintis, kad jos dukrą prievartaus. Vilko persirengimo motyvas - tai vyrų svajonė nepastebimai užvaldyti moterį.
O kokios gi Raudonkepuraitės egzistavimo mūsų seksualiniame gyvenime prognozės?
Spėjama, kad ji niekad nenukeliaus užmarštin, kadangi tai amžinas naivios ir seksualios mergaitės, kuri neva neša senelei pyragėlius, o iš tiesų leidžiasi ieškoti nuotykių, paveikslas. Tokių raudonkepuraičių apstu ir mūsų aplinkoje: mergaitė sakosi einanti pasivaikščioti su drauge, tačiau taip išsidabina, kad dažnai neišvengia nuotykių - tiek gerų, tiek ir blogų.
