Nusikaltimas, bausmė... Pasmerkiamas nuteistasis, pareiškiama užuojauta aukai. Praeina metai, kiti, ankstesnius nusikaltimus užgožia nauji, dar baisesni ir žiauresni, ir praeities įvykiai pamažu išblanksta iš atminties. Atlikus bausmę išnyksta ir teistumas.
O kas prisimena nukentėjusiuosius? Kam rūpi išniekintų, pažemintų, suluošintų, invalidais tapusių šiurpių nusikaltimų aukų likimai?
Gimtadienis - baisių prisiminimų diena
Šiemet Jūratei (vardas pakeistas) sukaks keturiasdešimt metų. Tačiau šis gražus jubiliejus moteriai nė kiek nerūpi. Nesiruošia jo nei šampanu aplaistyti, nei pasikviesti šeimos draugų. Priešingai - kuo jis arčiau, tuo Jūratei darosi sunkiau. Mat išaušus gimimo dienos rytui moteris negali rasti sau vietos - toks sunkumas užgula krūtinę, taip viduje ima kunkuliuoti, nors stauk... Jūratė užsidaro kambaryje, įsikniaubia į pagalvę ir ilgai ilgai verkia. Vyras ir sūnus žino - tokiu metu geriau jai netrukdyti, nepradėti guosti. Išsirauda moteris, išsikūkčioja, išsidejuoja, išgeria raminamųjų ir pamažu atlėgsta... Taip kartojasi jau dvidešimt metų...
Tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto studentė Jūratė per jubiliejinį gimtadienį buvo išprievartauta. Mergina iš sostinės sugrįžo į tėviškę Lazdijų rajone ir skubėjo pas kaimo siuvėją atsiimti naujos suknios - ja turėjo pasipuošti savo šventės vakarą. Darganotą popietę keliu ėjusią dailią panelę pasisiūlė pavėžėti pravažiuojančio automobilio vairuotojas. Nieko blogo neįtardama Jūratė įšoko vidun, nors iki siuvėjos namų tebuvo likęs vos kilometras...
Tąvakar Jūratė siuvėjos nepasiekė... Purvina, suplėšytais drabužiais ir sutinusiais paakiais ji vos ne vos paršliaužė į namus. Tasai vairuotojas ją nusivežė į mišką. Žiauriai sumušė ir išniekino. Jūratė įsitikinusi: jei žagintojui nebūtų sutrukdęs jos tėvų kaimynas, kaip tik tuo metu arklio traukiamu vežimu atriedėjęs į miškelį susikrauti likusią malkų ruošinių krūvelę, mergina netrukus būtų buvusi nužudyta... Išgirdęs merginos riksmą kaimietis atbėgo pasižiūrėti, kas darosi. Niekšui prisiėjo auką paleisti. Pats jis nuzvimbė automobiliu. Visa laimė, kad kaimynas įsidėmėjo žigulių valstybinį numerį. Jūratės skriaudikas buvo demaskuotas kitą dieną. Žmoną ir mažą vaikelį turėjęs kaunietis iškart prisipažino įvykdęs sunkų nusikaltimą. Vos jį pamačiusi Jūratė komisariate iš siaubo nualpo...
Nenorėdama aitrinti ir taip negyjančių sielos žaizdų, prieš keletą dienų susitikusi su "Akistatos" žurnaliste Jūratė atsisakė plačiau papasakoti, kiek purvo bei pažeminimo prisiėjo iškęsti per bylos tyrimą ir nagrinėjimą teisme. Sadistas, girdi, kaip įmanydamas gynėsi - visą kaltę vertė Jūratei, akis išvertęs melagingai tvirtino, neva ši sutikusi pasimylėti, pati jam ant kaklo kabinusis! Visa tai, anot nukentėjėlės, prilygo dar vienam išžaginimui...
O kiek buvo bandymų Jūratę perkalbėti, papirkti! Kiek kartų jos tėvų namuose lankėsi ir ašarojo žagintojo žmona su mažu vaiku ant rankų! Geri kaimo žmonės neišdrįso įkyriai miesčionei parodyti duris - atsiprašinėjo, kad dėl to, kas įvyko, nekalti nei jie, nei jų dukrelė...
Jūratės skriaudikui teismas skyrė šešerius nelaisvės metus. Dėl prastos sveikatos nukentėjusioji paskutiniajame teismo posėdyje nedalyvavo.
Nežino, kas tikrasis sūnaus tėvas
Jūratė po kelių mėnesių pasijuto besilaukianti. Su toje pačioje grupėje kartu studentavusiu draugu rimtai draugavusiai, tuoktuvių datą jau planavusiai merginai ši naujiena buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus: o jei tai žagintojo "kūrinys"? Kiek dėl to buvo ašarų, isterijos... Nors Arūnas, Jūratės mylimasis, nudžiugo išgirdęs apie nėštumą bei pasiūlė nedelsiant susituokti, Jūratei iš galvos neišėjo vienintelė mintis... Vieną dieną ji susiruošdavo pas privatų ginekologą pasidaryti abortą (ketino mylimajam pasakyti, kad įvyko persileidimas), o kitą dieną jau kratėsi ankstesnių minčių. O jei daugiau išvis nebus lemta turėti vaikelių?
Po ilgų ir karštų svarstymų vyrui pavyko Jūratę perkalbėti viską palikti likimo valiai.
Jūratė susilaukė sūnaus, kuris, moters įsitikinimu, buvo panašesnis ne į "dokumentinį" tėtį, o į... jos žagintoją! Moteris iki šiol nėra šimtu procentų tuo įsitikinusi, tačiau nesibaigiančios abejonės, lyginimai, tapatinimai, savigrauža padarė savo - sunkios psichinės sveikatos ligonei prireikė specialistų pagalbos.
Nuo tol Jūratė - dažna specialios paskirties ligoninės pacientė. Atrodo, jau geriau, akyse pašviesėja - ir vėl tas pat... Nors Jūratės vyras visais įmanomais būdais stengdavosi išvengti žmoną žudančios temos, moteris pati vėl ir vėl pradėdavo tą pačią kalbą ir vėl, psichikai sutrikus, atsidurdavo ten...
Arūnas pasiūlė keisti gyvenamąją vietą. Iš sostinės šeima persikėlė gyventi į vieną Aukštaitijos rajoną, įsikūrė nuostabaus grožio paežerės sodyboje. Sūnus tuo laiku jau buvo paauglys. Tuomet tėtis jam dar nieko nepasakojo apie sukrečiantį motinos likimą, jos negalavimų priežastis. Tačiau kai jaunuolis sulaukė pilnametystės, buvo šiek tiek pasikalbėta. Ne, tėvai neužsiminė, kad jis gali būti kito - mamai gyvenimą sugadinusio niekšo - sūnus...
- Aš sūnų myliu, mane jis irgi labai myli, - patyliukais rinko žodžius Jūratė. - Kartais pagalvoju, kad pati prisikuriu nesąmonių ir save kankinu. Didelės vaistų dozės turi įtakos ir kitiems vidaus organams - šlubuoja kepenys, inkstai. Turiu rimtų moteriškų problemų... Kas iš manęs liko? Silpna, trapi, ligota skiedrelė... Jei ne kosmetika, kurią vyras dovanoja tik pačios geriausios kokybės, atrodyčiau kaip šešiasdešimtmetė močiutė - raukšlėta, suvytusi oda, žili plaukai... Kitas vyras tokią verksnę seniai būtų palikęs... Arūnas man - viskas... Žinoma, ir sūnus...
Jūratė staiga užsikniaubė veidą ir ėmė isteriškai, pasikūkčiodama raudoti. Matydama tokią jos būseną neįstengiau pratarti nė žodžio... Galop moteris nusišluostė ašaras, apsiramino ir tarė:
- Išsiverkus šiek tiek atlėgsta... Nors, kaip kažkur esu perskaičiusi Viljamo Šekspyro žodžius, "raudom negalima kančių pagydyt..." Jos "nuskausmina" tik trumpam...
- Prakeikiau tą niekšą visiems laikams! Klykdavau kaip beprotė, prašiau Dievo jį sunaikinti. Kas tokiam kalėjimas, nelaisvė, kurią jau seniai užmiršęs - reikia Aukščiausiojo bausmės! Kad ir kitame gyvenime neturėtų ramybės...
33 metų vyras nuskriaudė vaiką
Ukmergės rajone gyvenanti Regina (vardas pakeistas) visai neseniai išgirdo teismo nuosprendį žagintojui, kuris merginą nuskriaudė prieš... devynerius metus! Viskas nutiko 1993-iaisiais, gruodžio pradžios naktį. Iš vakaro tuomet dar nepilnametė Regina buvo nuėjusi pas netoliese gyvenančią draugę. Ten buvo ir Reginos jaunesnė sesutė, kitų kaimo vaikų. Susirinko nemaža jaunimo kompanija. Visi nusprendė apsilankyti bare. Ten, žinoma, šiek tiek pasivaišino, tačiau tuomet dar tik keturiolikmetė Regina negėrė nė lašo svaigalų. Bare prie jaunimo prisidėjo daugiau "chebros" - ir jaunesnių, ir vyresnių.
Vėlų vakarą vienas iš kompanijos dalyvių, gretimame kaime gyvenantis 33 metų Romas Giedraitis, Reginą pasisiūlė nuosavu golfu pavėžėti iki namų. Mergina jį iš matymo pažinojo, buvo girdėjusi, kad jis su pirmąja žmona išsiskyręs, neseniai susituokęs su antrąja, turįs mažą dukrytę... Naivi nepilnametė be galo apsidžiaugė Romo paslaugumu.
Tačiau vyriškis pasuko ne ten, kur reikėjo... Verksmas, šauksmas, ašaros, malda, įtikinėjimai, kad jai dar tik 14 metų, kad nėsyk iki tol ji "to" nepatyrusi - niekas nepadėjo Reginai išvengti niekšo prievartos...
Vėliau žagintojas prigrasė aukai niekam nesiskųsti ("Bus labai blogai!"). O jei ši, girdi, kam ir pasiguostų, nieko nelaimėtų. Nes "nėra liudytojų". Be to, jam "padės aukštas pareigas užimantys geri pažįstami". Regina tik verkė ir meldė Dievą, kad gyva pasiektų namus...
Mergaitė apie savo skriaudas pasisakė jaunėlei sesutei. Mamai neprasitarė nė žodžio - buvo labai gėda. Po kelių dienų motina pati suprato, kad dukrai atsitikę kažkas negero. Kai viską sužinojo policija, Romo Giedraičio kaime taip ir nepavyko surasti.
Po kurio laiko pasklido kalbos, kad jis, slapstydamasis nuo pareigūnų, paliko šeimą ir išvyko į užsienį. Vienu metu buvo gauta duomenų, kad jis slapstosi Rusijoje, kiek vėliau - kad jau gyvena Latvijoje. Tačiau tikslios jos buvimo vietos pareigūnams niekaip nepavyko nustatyti.
Nepilnametės išžaginimu kaltinamam Romui Giedraičiui puikiai sekėsi mėtyti pėdas, nors ir buvo paskelbta jo paieška. Nepavykstant bėglio sučiupti, bylos tyrimas buvo sustabdytas. Nežinia truko net devynerius metus!
Ledai pajudėjo tik pernai, gegužės pradžioje - kai nedorėlis pagaliau pateko pareigūnams į rankas. Nors teisme Romas Giedraitis bandė nuginčyti kadaise nepilnametei padarytas skriaudas, jo kaltė buvo patvirtinta tvirtais, konkrečiais, įtikinamais įrodymais.
Už nepilnametės išžaginimą teismas R. Giedraičiui paskyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau pritaikius LR įstatymą "Dėl amnestijos akto", skirtoji bausmė vieneriais metais sumažinta. Vilniaus apygardos teismas nuteistojo skundą, kuriame buvo prašoma nuosprendį sušvelninti, atmetė.
Ilgi nežinios metai
- Man tie devyneri laukimo metai - laikas nuo nusikaltimo padarymo iki atpildo dienos - tarsi šimtmetis, - kalbėdamasi su "Akistatos" žurnaliste atviravo Regina. - Tačiau viskas, ką tuomet teko iškęsti, atmintyje įsirėžė nesunaikinamomis dėmėmis. Nežinia, baimė, skausmas, kaltės jausmas - tai tik dalis slogių išgyvenimų, kurie kankina nuo tos košmariškos dienos...
Pasak dabar jau ištekėjusios, mažą vaikelį auginančios moters, to, ką jai prieš tuos devynerius metus teko išgyventi, niekas niekada nesuvoks. Tai esą gali suprasti tik ta mergina ar moteris, kuri patyrė kažką panašaus.
- Kiek naktų prarymota be miego, kiek košmarų prisapnuota, - Reginos balsas trūkinėjo iš jaudulio... - Po nelaimės ilgai gydžiausi ligoninėje, negalėjau lankyti mokyklos, suvartojau galybę stiprių vaistų... Bėdų dėl sveikatos turiu iki šiol.
Reginai labai nepasisekė ir dėl to, kad jos skriaudikui pavyko ilgą laiką prasislapstyti. Jei jis iškart būtų buvęs sulaikytas, atsigauti, kaip dabar mano moteris, galbūt būtų buvę lengviau...
Netiesa, anot Reginos, kad laikas užtraukia sielos žaizdas. Moteris sakė iki šiol puikiai prisimenanti visas įvykio detales, smulkmenas, sužvėrėjusį niekšo žvilgsnį, šiurpius grasinimus...
Nors buvo labai skaudu, kad, užuot atlikęs bausmę, smurtautojas pasislėpė, ištekėjusi Regina kiek nusiramino, pasijautė stipresnė. Tačiau kai pernai gegužę sužinojo, kad Romas Giedraitis sulaikytas ir kad vėl iš naujo reikės duoti parodymus, pasijuto lyg ir vėl būtų panašiai nukentėjusi... Teko pradėti vartoti raminamuosius, ėmė kamuoti naktiniai košmarai...
- Kokie niekam tikę mūsų įstatymai, - atvirai svarstė Regina. - Nusikaltimo aukai ir taip nenusakoma trauma, o dar reikia galybę kartų - ir teisme, ir prokuratūroje - viską iš naujo dėstyti, pasakoti. Prisiminti ir vėl išgyventi kraupias akimirkas. Nejau nebūtų įmanoma bent teisme remtis nukentėjusiosios parodymais? Kam žagintojo auką vėl kviesti į posėdžius ir versti bendrauti su bjaurų nusikaltimą padariusiu niekšu? Kam leisti, suteikti galimybę jam toliau tyčiotis iš aukos!?
Jauną moterį be galo įskaudino žagintojo laikysena teisme: jis jautėsi taip tvirtai, tarsi anuomet nebūtų nieko blogo padaręs!
Posėdžiuose dalyvavo ir buvusi teisiamojo žmona. Ji, anot Reginos, Romo nė kiek negynė. Priešingai - griežtai pasmerkė jį už tokį nusikaltimą. Atvirame pokalbyje su Regina toji moteris esą užsiminė buvusiam vyrui niekada neatleisianti ir dėl to, kad pati auginanti paauglę dukrą, todėl puikiai suvokianti, kas dėtųsi jos širdyje, jei ši nukentėtų taip, kaip kadaise nukentėjo keturiolikmetė Regina...
- Aš kenčiu jau dešimti metai, - atsisveikindama ištarė Regina. - Ir kentėsiu dar labai ilgai - tokie dalykai, kad ir kaip to norėtum, nepamirštami... O jam, deja, teks pakentėti tik septynerius metus... Jei nemokamą išlaikymą, visapusišką aprūpinimą, šiltą ir ramų gyvenimą galima pavadinti kančia...
