Neseniai Vilniaus gatvėse pastatė stulpiukus su elektroninėmis lentelėmis, kuriose pakaitomis dega du žodžiai: raudona šviesa "Lėčiau!" ir žalia - "Ačiū!"
Vos jiems spėjus atsirasti, išgirdau pasakojimą, kaip į tokį stulpiuką atsitrenkė per greitai (ar šiaip ne pagal taisykles) važiavęs automobilis ir tuoj pat įsižiebė žalias "Ačiū!" Istorija labai paprasta, tačiau ją prisimenu kiekvieną kartą, kai matau tuos stulpiukus, ir suprantu - jei taip iš tiesų nebūtų įvykę, būtinai būtų išgalvota. Stulpiukai prašyte prašosi panašios istorijos.
Būtų klaida manyti, kad folkloras kuriamas tik kaime (dar didesnė klaida - manyti, kad folkloras buvo kuriamas neatmenamais laikais ir dabar jau yra visas sukurtas). Miestas turi savas istorijas, perduodamas iš lūpų į lūpas, savus herojus ir savas temas. Vilnius legendų turi nuo seno - jau pats jo įkūrimas yra legenda, o juk dar buvo grėsmingasis basiliskas, Subačiaus gatvėje gyvenęs budelis, kaulų ir kaukolių pilni bažnyčių bei vienuolynų požemiai. Barboros Radvilaitės požeminiai takai ar slapti įėjimai į mažai kam žinomus rūsius - tai vis miesto gyvenimo atributai, be kurių miestas taptų tik plytų, betono, stiklo ir neįsivaizduojamos gausybės kanalizacijos linijų sankaupa. Neišgelbėtų nė šviečiantys naujųjų dangoraižių langai.
Kelis kartus iš skirtingų žmonių teko girdėti istoriją apie "vieną pažįstamą", kuris (kuri) ėjęs vakare su draugais per Užupį ir garsiai piktinęsis, kad štai Zuokas išsigrindė gatves iki savo namų ir apskritai baigia viską čia susiglemžti, tik staiga iš tamsos išniręs greta nemačiomis ėjęs Zuokas ir taręs: "Nusiraminkite, visiems užteks" ar kitus raminamus bei drąsinamus žodžius. Čia kaip su tais stulpiukais - jei taip ir nebuvo, labai norisi įsivaizduoti, kad galėjo būti. Faktas, kad vilniečiai pasakoja istorijas apie merą, liudija miesto gyvybę ir jo sugebėjimą atsinaujinti. O aš Zuoko vietoje turbūt sprogčiau iš pasididžiavimo taip prilyginta kalifui Harūnui al Rašidui, kuris, kaip atsimenu iš kadaise skaitytos "Tūkstančio ir vienos nakties", mėgdavo naktimis persirengęs klaidžioti po miestą ir klausytis, ką šneka jo valdiniai.
Yra visai buitiškų istorijų, veikiausiai būdingų visiems miestams - apie keliaujančius iš butų į butus tarakonų būrius, apie atostogauti išvykusių piliečių užlietus kaimynus. Ar, pavyzdžiui, įsitikinimas, kad jei bute yra pelių, tai nebus tarakonų, arba jei yra didžiulių rudųjų tarakonų (tokius Raugyklos gatvės apylinkėse, kur teko gyventi ir jų turėti, vadina "kukaračiomis"), tai nebus mažųjų juodųjų. Abiem dalykais tikiu, nors neturiu jokių įrodymų nei paaiškinimų. Bet jų ir nereikia. Tai dalykai, kuriuos "žino visi".
Vilnius dar neturi legendų, būdingų didmiesčiui: apie žmones, visą gyvenimą pragyvenusius gretimuose namuose, tačiau susitikusius (lemtingai) kur nors kelionėje ar kitoje belaikėje, beveik bevietėje erdvėje. Tačiau netrukus jų turėtų atsirasti. Ne dėl to, kad Vilnius tampa didmiesčiu, o dėl to, kad nyksta bendravimas kiemuose: dabartiniai miesto vaikai retai pažįsta aplinkiniuose kiemuose gyvenančius bendraamžius taip gerai, kaip prieš kokius dvidešimt ar trisdešimt metų. Legendas apie didmiesčių vienišius mėgsta Holivudas; pamenu net keletą panašių filmų. Kitas, giminingas motyvas - žmonės, susipažįstantys po to, kai ilgai stebėjo vienas kitą pro apšviestus daugiabučių namų langus. Šis motyvas ypač intriguojantis, nes gali būti siejamas su dar viena didmiesčiams būdinga legenda: slaptai aukas stebinčiu ir nusikaltimus planuojančiu pamišėliu, apie kurio pamišimą niekas nė nenutuokia.
Miesto legendoms būtų galima priskirti ir išnykusius, tik žmonių atmintyje gyvus objektus. Ne vienam vilniečiui iki šiol lengviau pasakyti, kad tas ir tas yra prie Centrinės kulinarijos, Dzeržinskio turgaus, "Nemuno" gastronomo ar "Pionieriaus" kino teatro. Arba "prie Tėvynės": nemirtingas mano vaikystės posakis iš tų laikų, kai dar gyvavo "Tėvynės" kino teatras, dabar virtęs muzikos klubu su neoniniu užrašu "New York". Galima (nors nebūtina) čia įžiūrėti simbolius.
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai)
