Neseniai atliktas sociologinis tyrimas (http://www.osf.lt/lt/main.htm), ką Lietuvos žmonės mano apie filantropiją, ne vienam Lietuvos verslo žmogui paaiškino, kodėl kartais tokie netikėti būna jo visuomeninių pastangų ir geranoriškos paramos vertinimai.
Tiesą sakant, nežinant visuomenės reakcijos pradžioje sunku įsitikinti, ar filantropinės pastangos davė tokį rezultatą, kokio tikėjaisi arba bent jau numanei. Svarbu ne tik, kaip tavo paramą vertina ją gaunantis, bet ir kaip tai priima visuomenė, t.y. vadinamasis vidutinis statistinis pilietis (VSP). Nūdienos politinės aktualijos patvirtina, kad labai dažnai VSP faktų neanalizuoja, o vadovaujasi emocijomis, refleksais bei instinktais. Taip teigiu remdamasis savo patirtimi. Ir galbūt mano išvados bus kiek subjektyvios. Tačiau man pačiam minėtasis tyrimas tarsi sudėliojo į vietas padrikas mano paties prielaidas.
Tyrimo išvada, kad “dauguma Lietuvos žmonių (88 proc.), jeigu būtų turtingi, nedvejodami skirtų pinigų labdarai ar paramai”, parodo, kad VSP mano, jog filantropine veikla turi užsiimti kiti, bet ne jis.
Sąvoka “turtingas” tarsi suprantama kaip tokia finansinė situacija, kai yra atliekamų, “nereikalingų” pinigų, bet vargu ar jų turi net ir pats Billas Gatesas. Kitaip tariant, bandoma pasislėpti už frazės: “Neturiu pakankamai pinigų, kad galėčiau padėti kitiems, tegu padeda tie, kurie turi daugiau už mane".
Tačiau vargu ar beveik 90 proc. žmonių Lietuvoje gyvena taip blogai, kad negalėtų padėti kitam, pradedant nuo paprasčiausių dalykų. Pavyzdžiui, nestatyti automobilio neįgaliesiems skirtose vietose nieko nekainuoja, tačiau jos visada užimtos ir toli gražu ne neįgaliųjų. Ką jau kalbėti apie tokius “kilnumo” žygdarbius, kaip paprasčiausias dėmesys silpnesniam ar labiau pažeidžiamam. Todėl tokia pozicija galėtų prilygti pasakymui: “Užleisčiau vietą autobuse nėščiai moteriai, tačiau tik tada, kai man reiks išlipti”.
Tačiau kita tyrimo išvada parodo, kad VSP norėtų nuspręsti, kaip kitų paaukoti pinigai turėtų būti panaudoti: “Dauguma respondentų abejoja tiek davėjų, tiek gavėjų sąžiningumu: daugiau nei trys ketvirtadaliai (76 proc.) apklausos dalyvių mano, kad labdara ar parama dažniausiai nepasiekia tų, kuriems jos reikia”.
Tačiau argi aukotojas skirtų paramą, nebūdamas tikras, kad jo uždirbti ir paaukoti pinigai nenueis vėjais. Tačiau jo veiklą vertinantis VSP mano ir vertina ne kaip aukotojas, bet kaip skirstytojas, o tai jau iš esmės skirtingi dalykai.
Aukotojas atiduoda savo turtą (pinigus, laiką, talentą ar pan.) veltui, tikėdamasis taip sukurti naujas gyvenimo ar veiklos galimybes jų stokojantiems. Ar tai atitenka tiems, kuriems labiausiai to reiktų? Pagal duodančiojo patirtis ir informaciją - be abejo, taip, antraip jisai atiduotų paramą kitam - vertesniam; pagal vertinančiojo - be abejo, ne, nes remiamasi kita patirtimi, kita informacija, o kartais ir kitais motyvais. Paramos “skirstymas” gana dažnai sukelia pagundą pasukti paramą asmeniškai naudingesne linkme.
Dar viena tyrimo išvada: “Dažniau nei kas trečias apklausos dalyvis (39 proc.) sutinka su teiginiu, kad labdara - tai pinigų plovimo būdas. Šiam teiginiui ypač pritaria nelinkę duoti labdaros (kas antras). Taigi akivaizdu, kad respondentams kyla abejonių ir dėl labdaringos veiklos skaidrumo”.
Su šiuo VSP vertinimu gal ir galima būtų sutikti, jei būtų skirstomos svetimos, o geriausiai biudžeto lėšos. Tačiau jei paramos davėjas disponuoja savomis, legaliomis, deklaruotomis lėšomis, tokia veikla tiesiog nenaudinga. Kam skalbti absoliučiai švarų drabužį? Ar verta kurti labdaros fondą, aukoti jam pinigus ir pasiekti, kad jisai apmokėtų tavo atžalos mokslą? Daug pigiau tiesiog apmokėti mokymąsi be jokių nereikalingų triukų.
Tačiau tai tik - paprasčiausia schema. Viskas kur kas sudėtingiau. Pavyzdžiui, privataus verslo saulėtekyje kiekvienas verslininkas norėjo būti absoliučiu savo verslo šeimininku: jisai buvo ir įmonės prezidentas, ir generalinis direktorius, ir valdybos pirmininkas. Tad ir spendimai, kam skirti paramą, priklausė tik no jo paties skonio, išsilavinimo ir kartais net nuotaikos. Vėliau keitėsi verslo sąlygos, atsirado samdomi direktoriai, tobulėjo įmonės vadyba. Dabar progresyviausi įmonių savininkai ir valdybas stengiasi formuoti ne iš “savų”, o iš kompetentingiausių specialistų strategų ir taip apsisaugo nuo neteisingų sprendimų, kuriuos galėtų padaryti patys.
Lygiai taip pat ir didžiausi filantropai stengiasi pasitelkti išmanančius žmones, kad jų aukojami resursai būtų panaudoti kuo skaidriau ir atneštų kuo didžiausią naudą visuomenei.
Į filantropinę veiklą VSP žiūri su dideliu įtarumu, mano nuomone, ir dėl dar vienos labai paprastos ir net šokiruojamai banalios priežasties: visa, kas vyksta visuomenėje, stengiamasi padalyti pagal principą - valgoma nevalgoma: į tai, kas naudinga ir kas ne. Kas nevalgoma - nepastebima, tiesiog neegzistuoja ir apie tai kalbėti neverta. Todėl filantropinis elgesys ir atsiduria už šio supratimo ribų ir jį ir bandoma vertinti valgoma nevalgoma matais.
VSP gali suprasti ir žavėtis pomėgiu kolekcionuoti brangiausias pasaulyje mašinas (apie tai byloja išsamūs ir žavūs reportažai žiniasklaidoje), bet jei daroma kažkas, kas nevalgoma (neduoda tiesioginės naudos), - tarkim, remiamas jaunas talentas, globojami ašlaičiai, per gatvę pervedama senutė, - tai kelia įtarimą. Kaip yra pasakiusi viena žurnalistė, jei Lietuvoje kas nors imasi filantropinės veiklos, geriau įsižiūrėjus - po tuo slypi nusikalstami kėslai.
Tačiau, jeigu nusipirksi motociklą su šešiais ratais, pagamintą specialiai kokiam nors šeichui, tai apie tave parašys bent po du kartus visi Lietuvos dienraščiai ir parodys visos madingiausios televizijos laidos. Taigi tapsi svarbiu VSP akyse.
Tačiau, jei tuos pinigus paaukosi našlaičių globai ir dar per neatsargumą aktyviai pats dalyvausi toje veikloje, gali atsirasti nuomonė, kad esi potencialus pedofilas, tik dar nedemaskuotas…
Dar viena tyrimo išvada: “Daugiau nei kas antras respondentas (57 proc.) mano, kad šiuo metu Lietuvoje dažniau yra remiamos tos sritys, socialinės grupės ir pavieniai asmenys, kurias yra naudinga ir malonu remti”.
Norėčiau pridurti - ir saugu remti. Duoti keliasdešimt tūkstančių valdiškų litų baikerių renginiui ar dizainerio kolekcijos pristatymui Paryžiuje ir saugu, ir naudinga. Spaudoje pasirodys nuotraukos, straipsniai, reportažai. VSP supranta - tu galingas ir reikšmingas. Tačiau pabandyk didelę dalį savo legalaus, deklaruoto, tikrinto ir pertikrinto turto paskirti žydus gelbėjusio Japonijos konsulo atminimo išsaugojimui ir tolerancijos Lietuvoje ugdymui, ne tik susilauksi įnirtingų pastangų išsiaiškinti, kokią šunybę rengi Lietuvai, bet ir teisėsaugos institucijos sulauks primygtinių siūlymų atlikti tyrimą… O gal kas nors už to slepiasi, neapsižiūrėk, ir kiti gali tuo užsikrėsti.
Tačiau tebūnie tai tik mano karčios patiries atšvaitai, o ne pesimistinės apibendrinančios išvados.
Grįžkime prie tyrimo, kuriame man buvo labai įdomi žmonių nuomonė apie pajamų mokesčio įstatymo pataisą, kuri suteikia galimybę nuolatiniams Lietuvos gyventojams nuo 2004 m. skirti iki 2 proc. pajamų mokesčio pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę gauti paramą.
Kelios tezės:
1. Žmogus nenori atsisakyti to, kas jam pakliuvo į rankas, net jei nežino, ką su tuo daiktu daryti: “Nors respondentai pakankamai skeptiškai vertina įstatymo pataisos teikiamas galimybes, tačiau tik kas dešimtas respondentas neskirtų savo 2 proc. pajamų mokesčio lėšų labdarai ar paramai”. T.y. jei lėšos pakliuvo jam į rankas, tik jisai ir spręs, ką su jomis daryti.
2. Šių lėšų negali išleisti asmeniškai sau, tačiau norisi turėti maksimalią naudą. Vadinasi, reikia išanalizuoti aplinką ir identifikuoti pačiam labdaros skyrėjui svarbiausią problemą: “Didesnė dalis apklausos dalyvių (70 proc.) negalėjo įvardyti priežasčių, kurios lemia ketinimus paremti vieną ar kitą sritį”.
3. Lėšos, kuriomis disponuoja vienas asmuo, yra labai mažos, todėl reikės arba prisidėti prie organizacijos, kuri tą problemą sprendžia, arba stengtis sutelkti daugiau žmonių.
4. Verslo žmones gerokai aktyviau bus bandoma įtraukti į visuomeninę veiklą ir sprendžiamų problemų ratas turėtų tapti daug artimesnis ir suprantamesnis aukotojui, be to, jisai bus jau ne tik davėjas, bet ir projekto dalyvis.
Filantropas dažnai įsivaizduojamas kaip žmogus, kasdien loterijoje laimintis po aukso puodą ir jam tiesiog reikia apsispręsti, kaip geriau tuos pinigus išleisti: ar pirkti naują “Ferrari”, ar skristi panardyti į Bahamas, o gal paremti jaunąjį talentą ar įkurti globos namus? Realybėje tai yra daug ir sunkiai dirbantis verslo žmogus, kuris praktiškai niekada neturi atliekamų pinigų, tačiau jis žino, kaip gauti lėšų vertingam projektui finansuoti. Jeigu jis manys, kad verslui gali padėti jo asmens išreklamavimas, tam jis samdys gerą viešųjų ryšių kompaniją ir gerai apsvarstys (nes už tai moka savais asmeniniais pinigais), kokių veiksmų imtis. Tačiau verslo žmogų galima sudominti projektu, iš kurio jis nors ir neturės tiesioginės greitos naudos, bet pati idėja jam pasirodys įdomi ir naudinga.
Todėl, jeigu siekiama iš tikrųjų įgyvendinti svarbų projektą, verslo žmogų reikia įtraukti į projekto įgyvendinimą, o ne vien prašyti - “duok pinigų”. Juk, kaip jau minėjau, jis niekada tarsi valstybinė organizacija nedalija pinigų, tačiau kasdien stengiasi rasti lėšų ir priemones jam svarbiam projektui įgyvendinti. Todėl visų pirma reikia padaryti taip, kad siūlomas paremti projektas taptų ir galimo rėmėjo projektu..
Jei šis įstatymas pradės veikti, jis gali tapti dar vienu rimtu stimulu bendruomenių formavimuisi, jau vien dėl labai paprastos ir netgi visai nefilantropinės priežasties - juk labai gaila atiduoti biudžetui pinigus, ne visada būdamas tikras, kad jie paskirstomi teisingai. Kita vertus, yra ir kita labai svarbi priežastis - mažinti biurokratinio aparato galią ir skatinti piliečių sąmoningumą.
Filantropijos pasauly galioja nerašyta taisyklė - ne milijardieriai skiria paramai didžiausius pinigus, jie atkeliauja iš korporatyvinių mecenatų, smulkių aukotojų, kurie asocijuodamiesi sujungia savo lėšas ir pajėgas. Pagaliau jei gali, turėtum ką nors padaryti ir dėl kitų. Toks paprastas ir svarbiausias filantropijos principas. Jo Lietuvoje dar tik pradedam mokytis.
Straipsnis parašytas pagal pranešimą, kuris buvo perskaitytas Atviros Lietuvos fondo (http://www.osf.lt/) organizuotoje konferencijoje "Filantropija Lietuvoje: situacijos analizė ir perspektyvos”.
