Prie Vilniaus antrosios griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos vartų Henriko Daktaro laukė šešių televizijų operatoriai ir redaktoriai, bent dešimties laikraščių reporteriai ir korespondentai. Prie vartų jo laukė blondinė žmona, dukra, sūnus, mama. Kaune kiek sunerimusios laukė "šeimos". Labai laukė policijos komisarai. Laukė su viltimi, kad jis sugrįš ir Kaune niekas nebevogs mašinų, nedaužys snukių, nesišvaistys peiliais. O jei ką ir darys, tai tik su jo žinia. O jis, ką reikia, paglostys, kas jam nepatinka, atneš ant lėkštutės komisarams. Atneš tiek, kad Kaunas būtų tarp nusikaltimų išaiškinimo lyderių ir komisarai galėtų ramiai miegoti. Miegoti žinodami, kad jų nepaaukštins, nepaskirs kur nors į ministeriją ar departamentą, ir gyventi iš algos. Tokių pavyzdžių būta. Kuo daugiau nusikaltimų, tuo į aukštesnį postą paskiria komisarą.
Laukė jo ir gimtųjų Užliedžių dvaro gyventojai. Kai kurie, žinodami, kad gyvenimas bus ramus, net spynas iš laukujų durų išmontavo.
Nelaukė tik prezidentas. Žinodamas, kad kolonijoje H. Daktaras svečiuosis iki 2003 metų rugpjūčio 3 dienos, prezidentas buvo ramus. Pagrindinis jo konkurentas į postą - už grotų. Kai sužinojo, kad Vilniaus miesto 3-iosios apylinkės teismas nusprendė išleisti Henriką Daktarą anksčiau laiko, labai nusiminė ir net viešai teisėjams pagūmojo. Sunerimti tikrai yra dėl ko. Prezidento, išeinančio iš prezidentūros, dar nė sykio nesutiko tiek korespondentų, kiek sutiko Henytę prie kolonijos ir net iki namų palydėjo. Laikraščiuose Henytės pavardė paminėta net 60 kartų, o jo - tik du. Tas pat ir televizojoj.
Dabar tik spėliojama: ar H. Daktaras taps kurios nors partijos pirmininku ir bus vieningai iškeltas vieninteliu dešiniųjų kandidatu, ar rinks tam tikslui parašus? Kauniečiai visi kaip vienas pasiruošę ir pasirašyti, ir balsuoti. Išrinko į Seimą Šustauską, išrinks prezidentu ir Daktarą.
