Žanas Klodas Lomonas ketvirtį amžiaus dirbo Žako Širako vairuotoju. Šeimininkas keitė postus: žemės ūkio ministras, partijos pirmininkas, Paryžiaus meras ir pagaliau Prancūzijos prezidentas. O Ž. K. Lomonas visada buvo prie vairo, šalia savo šeimininko. Per 25 metus jis nemažai prisižiūrėjo ir išgirdo. O kai prieš kelerius metus buvo atleistas iš darbo, pažadėjo papasakoti viską, ką žino. Galbūt ir ne viską, bet daug ką. Prancūzijoje neseniai išleista jo knyga "Dvidešimt penkeri metai su Juo". Ž. K. Lomonas spėja, kad jį atleido reikalaujant prezidento žmonai Bernadetai, todėl ši knyga - ne kerštas Ž. Širakui, kuriam jis iki šiol jaučia gilią pagarbą. Greičiau tai galimybė suteikti keletą ne visiškai malonių valandų Prancūzijos prezidentienei. Perskaitę žemiau spausdinamos knygos ištraukas jūs galėsite patys nuspręsti, kiek Ž. Lomonui pavyko atsiskaityti su pirmąja ledi.
Alutis - troškuliui po ilgų kalbų malšinti
Dar būdamas ministru pirmininku Ž. Širakas pamėgo šampaną, tačiau gėrė tik vieną jo rūšį - "Don Perinjon". Du butelius kasdien. Vėliau, jau tapęs prezidentu, šio įpročio turėjo atsisakyti, tad pakeitė šampaną alumi. Ž. Širakas liepė jo kabinete pastatyti alaus statinę, kad bet kuriuo momentu galėtų prisipildyti bokalą. Pradžioje jis gėrė tiktai "Tiuborgą", bet kartą sugrįžęs iš Meksikos pareiškė, kad nuo šiol jam pirktų tik "Koroną". Pasak prezidento, šis lengvas alus idealiai tinka politikams, kuriuos po ilgų kalbų kankina troškulys.
Žmonos veidą sunku įsiminti
Kai Žako Širako dukra Kloda tapo tėtušio įvaizdžio konsultante ir Eliziejaus rūmuose įgijo praktiškai neribotą įtaką, jos motina pasitraukė į antrąjį planą. Kai kas pamiršo, kad ji iš viso egzistuoja.
Kartą per iškilmingą Garbės legiono ordinų įteikimą Bernadeta įsimaišė į laureatų minią ir begaliniais laiptais bei praėjimais drauge su jais pateko į salę. Prezidentas, eidamas pro apdovanojamuosius, kiekvienam spaudė ranką ir sveikino. Kai atėjo Bernadetos eilė, Ž. Širakas automatiškai paspaudė žmonai ranką ir paklausė: "O koks jūsų vardas?" "O, Žakai, tai juk aš!"
Niekada nepamiršiu jos žvilgsnio tą momentą.
Pirmosios nakties teisė - Eliziejaus rūmų šeimininkui
Kai 1997 metų rugpjūčio pabaigoje princesė Diana ir Dodis al Fajedas žuvo baisioje autokatastrofoje, Ž. Širako padėjėjai nusprendė, kad įvykis nepaprastai svarbus ir, nepaisant ypač ankstyvo ryto, apie jį dera pranešti prezidentui. Tačiau į ligoninę atsisveikinti su Diana atvyko tik viena Bernadeta. Apie vyrą nebuvo jokių žinių. Pirmoji Prancūzijos ledi neliepė pakviesti manęs baimindamasi, kad aš galiu tiksliai nurodyti vietą, kur išvakarėse nuvežiau prezidentą. Ji suprato, kad spauda seks mane neatsilikdama.
Apie tai, kad Ž. Širakas neabejingas moteriškai lyčiai, buvo daug kalbama ir jis tų kalbų nė nebandė paneigti, nes viešoji nuomonė Prancūzijoje teigia: galima būti golistu (generolo De Golio pasekėju), bet likti galu. Ž. Širakas dažniausiai medžiodavo vienišas širdis, nors vyrai jam niekada nebūdavo kliūtis. Visai neseniai, kai oficialaus vizito atvyko jaunasis Sirijos prezidentas, jis tiesiog ryte rijo akimis jo žmoną, vadino ją vardu ir per oficialią vakarienę rodė neįprastus dėmesingumo ženklus.
Įsivaizduokite, ką aš jaučiau visus tuos 25 metus, kai jam kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą reikėjo kur nors išlieti energiją. Vienas apsaugos karininkas, gražuolis ir mergišius, dažnai lydėdavo mus kelionėse. Kartą per eilinę išvyką abiem į akį krito ta pati jauna bendradarbė. Tarp prezidento ir jo apsaugininko dėl šios moters kilo varžybos.
Tai pastebėjęs Ž. Širakas pasikvietė apsaugos viršininką ir griežtai pasakė: "Įspėkite savo kolegą, kad nedera medžioti mano teritorijoje".
O žmonai pasakysiu, kad dirbau naktinėje pamainoje
Bernadetai, be abejonės, kėlė įtarimą keista vyro darbotvarkė, tad ji dažnai klausinėdavo manęs, kur jis dingo. Aš perspėjau Ž. Širaką apie tokį žmonos domėjimąsi ir jis sugalvojo išradingą išeitį: kai važiuojame į jums žinomą sektorių, automobilį reikia statyti parlamento požeminėje parkavimo aikštelėje. Ten telefonai neveikia, o aš pasakysiu, kad buvo naktinis posėdis. Kartą rytą man reikėjo šeimininką nuvežti į oro uostą. Madam Širak įspėjo: "Atsargiau elkitės su lagaminais, nes aš atsikėliau penktą valandą ryto ir išlyginau marškinius. Tik aš moku juos taip išlyginti. Taigi priminkite apie juos". Kai mes atvažiavome į oro uostą, Ž. Širakas pats atsidarė bagažinę ir siekė pirmojo lagamino. Aš įspėjau jį apie marškinius, bet prezidentas tik nusijuokė: "Lomonai, man nusispjaut. Mes išvažiuojam!" Jis buvo puikiausios nuotaikos. Lėktuvo salone buvo madam F. ir mes skridome į salas, kur niekas nenešioja ne tik kaklaraiščių, bet ir marškinių.
Kai mes grįždavome iš kelionių po įvairias pasaulio šalis, man kiekvieną kartą pavesdavo nupirkti egzotiškų dovanų. Jų visuomet pirkdavau daugiau negu dvi. Dovanos turėjo būti visiškai vienodos: tarkim, brangakmenių vėriniai, dovanojami skirtingoms moterims. Tai kažkuo priminė valstybinius apdovanojimus ar atminimo medalius. Kartą viena prezidento favoritė buvo užmiršta, tad brendo skandalas. Ž. Širakas paprašė stiuardesės, dažnai skraidančios į tą šalį, nupirkti dar vieną vėrinį. Tai ji skubiai ir padarė.
Meilės pėdsakai: marškiniai, sukišti į apatines kelnaites
Gėtė teigė, kad vyrai privalo turėti keturių tipų meilužių: kasdienių arba atsitiktinių, įžymių, su kuriomis negėda pasirodyti visuomenėje, mūzų, kurių intelektas gerokai svarbesnis už visa kita, ir aistringų, be kurių poetas tiesiog negali egzistuoti. Ž. Širakas turėjo partijų aktyvysčių, sekretorių, aktorių, žurnalisčių, kurios vėliau darydavo neįtikėtiną karjerą, ir apskritai tų, kurios pakildavo iki šeštajame aukšte esančio jo kabineto. Po penkių minučių Ž. Širakas išeidavo iš ten degančiomis akimis, susisukusiomis kojinėmis ir į apatines kelnaites sukištais marškiniais. Bendradarbės paleido juokelį: "Širakas? Trys minutės, įskaitant dušą".
Mano duomenimis, Bernadeta į šį procesą įsikišo tik tris kartus. Kartą, kai Ž. Širaku susižavėjo "jauna vilkė", ministrė. Jos vyrui "geradariai" pateikė visus nepaneigiamus žmonos neištikimybės įrodymus, jį tiesiog pastūmėjo į skyrybas ir visą bylą pasuko taip, kad jam buvo palikti vaikai. Dar buvo Paryžiaus merijos patarėja, daugiavaikė motina. Bet šį kartą nuotykis vos nesibaigė pačių Širakų šeimos skyrybomis. "Jūs mane laikote idiote? - šaukė manęs nesivaržydama Bernadeta. - Jūs niekuomet nebūtumėte tapęs prezidentu, jei manęs nebūtų buvę šalia".
Šiuose reikaluose Ž. Širakas atkakliai varžėsi su F. Miteranu. Kiekvieną kartą, kai jam parodydavo eilinę buvusio prezidento pasiją, jis įniršdavo: "Ką, ir šita?" Man netgi atrodė, kad jis mėgino aplenkti F. Miteraną visuose frontuose - ne tik kelyje į Eliziejaus rūmus.
Pirmosios šeimos dosjė
Žakas Širakas gimė 1932 metų lapkričio 29 dieną Paryžiuje, valdytojo ir mokytojos šeimoje. Su būsima žmona susipažino besimokydamas prestižiniame Politinių mokslų institute, kuris atvėrė jam kelius į didžiąją politiką.
Prancūzijos prezidento žmona kilusi iš turtingos dvarininkų šeimos. Bernadeta Širon de Kursel gimė Paryžiuje 1933 metų gegužės 18 dieną. Jos šeima nesidžiaugė, jog dukters išrinktuoju tapo "prasčiokas iš liaudies", tačiau įsimylėjėliai 1953 metų kovo 16 dieną tapo vyru ir žmona.
Širakai turi dvi suaugusias dukras - Loransą ir Klodą.
Tarp kitko
Anuomet buvo daug kalbama apie buvusio Prancūzijos prezidento Fransua Miterano meilės nuotykius. F. Miterano valdymo pabaigoje paaiškėjo, kad jis turi nesantuokinę dukrą, o po jo mirties "išplaukė" dar vienas vaikas - nuo švedų žurnalistės.
Dar liūdniau baigėsi buvusio Prancūzijos užsienio reikalų ministro Diuma meilės žaidimai. Jo romanu su Kristina Dovjė Žonkur pasinaudojo prancūzų biznierius Alfredas Sirevenas. Padedant Diuma buvo sudarytas stambus kontraktas dėl prancūzų fregatų pardavimo Taivanui. Kai viskas paaiškėjo, Diuma gavo šešis mėnesius kalėjimo ir dvejus metus lygtinai, o jo meilužė nuteista kalėti trejus metus.
Pasaulis daug žinojo ir apie Urko Kekkoneno meilės romaną
76 metų Anita Chalama, buvusio Suomijos pasiuntinio SSRS žmona, išleido skandalingą atsiminimų apie savo meilės ryšius su Suomijos prezidentu S. Kekkonenu knygą. Didelis SSRS draugas U. Kekkonenas savo poste išbuvo 25 metus. Jis iki šiol labai gerbiamas Suomijoje, o kai buvo gyvas, susižavėjimas Suomijos lyderiu buvo toks milžiniškas, kad suomiai jam atleisdavo praktiškai viską, įskaitant neištikimybę teisėtai žmonai ir potraukį svaigalams.
Anita rašo, kad U. Kekkonenas įsimylėjo ją iš pirmo žvilgsnio. Tuomet jai buvo 38, jam - 63 metai. Romanas tęsėsi net 15 metų, per kuriuos Anita blaškėsi tarp Maskvos, kur dirbo jos vyras, ir Helsinkio, kur ilgėjosi aistringas įsimylėjėlis. Nei prezidentas, nei pasiuntinio žmona neišsiskyrė ir net draugavo šeimomis.
Anitos liudijimu, pirmasis su tokia padėtimi susitaikė jos vyras - jis net perduodavo žmonai prezidento meilės laiškus. U. Kekkonenas, kuriam įkyrėjo dviprasmiškumas, 1969 metais parašė pasiuntiniui: "Aš myliu Anitą ir lenkiuosi prieš ją". Patyręs dvariškis atsakė diplomato verta depeša: "Aš jus patikinu, kad neturėtumėte jausti jokio kaltės jausmo! Aš galiu tik palaiminti visa tai..." Garbingasis vyras net pamalonino senstantį prezidentą, kad pats jis serga ir negali uždrausti žmonai mylėti sveiką vyriškį.
Tačiau nuo visuomenės savo santykius meilužiai slėpė ir susitikdavo dažniausiai užsienyje. Pavyzdžiui, švedų princas Bertilis suteikė porelei prieglobstį savo vasaros rezidencijoje. Tik 1977 metais Anita "išleista į atsargą". "Greitai man labiau prireiks medicinos sesers, o ne meilužės", - atsakė U. Kekkonenas į buvusios pasijos pasiūlymą atnaujinti ryšį.
