Lietuvos meno ir kultūros įvykiai bei jų vertinimai savaitraščiuose “Literatūra ir menas - Dienovidis”, “Šiaurės Atėnai”, “7 meno dienos”.
“Literatūroje ir mene - Dienovidyje” (01.24.) Eugenijus Ignatavičius publikuoja probleminį straipsnį “Absurdo spąstuose”, kuriame svarsto apie šiandieninę lietuviško teatro situaciją.
Straipsnio preambulėje E. Ignatavičius retoriškai klausia: “Kodėl aš, ruošęs gyvenimą sudėti ant teatro aukuro, šiandien nepasitikiu teatru? Kodėl viena iš atviriausių, lengviausiai prieinamų tribūnų, galinčių iškelti viešumon visuomenę labiausiai jaudinančias problemas, jas aptarti ir spręsti visų akivaizdoje - Lietuvos teatras - per 12 nepriklausomybės metų taip ir neišbrido iš laisvo pasirinkimo aklavietės ir nepasuko vaisingų ieškojimų, gilėjimo ir meninio brandumo keliu, spręsdamas visų pirma Lietuvai ir mums visiems svarbias, ore tvyrančias naujų grėsmių keliamas problemas, idant padėtų mūsų žmonėms susivokti, susiorientuoti naujame gyvenime, neprarandant nacionalinės savasties bruožų, per okupacijų metus sunkiai išsaugoto kultūros paveldo?”. Pasak straipsnio autoriaus, lietuvių teatras “susipainiojo atsivėrusios laisvės labirintuose, tapdamas įžūlių, nors ir gabių vien tiktai režisūrinės saviraiškos eksperimentų placdarmu ir lietuvių teatro kultūros paveldo naikinimo poligonu”.
Savaitraštyje publikuojamas Aldonos Žemaitytės pokalbis su 2002 metų Nacionalinės premijos laureatu dailininku Arvydu Každailiu (“Akistata su istorija ir savimi”).
Rasa Paukštytė savaitraštyje kritiškai vertina Vilniaus mažojo teatro premjerą - Samuelio Becketto tragikomediją “Belaukiant Godo”, režisuotą Rimo Tumino (“Kentėkime kartu”). Teatro kritikė teigia, jog “nebaigtu Vilniaus mažojo teatro remontu pateisinti nebaigtą, bet publikai parodytą spektaklį - tikrai sąmojinga. Išties viena papildo kita - pastatas, kuriame jau galų gale justi užuominos į būsimą teatrą, ir spektaklis, tiesiog įžūliai nepadarytas iki galo”. Pasak R. Paukštytės, “Rimo Tumino kone programinę “neinterpretaciją” būtų galima, - ir, beje, tai lengva padaryti, - interpretuoti kaip paties režisieriaus kaprizą-protestą prieš “Maskarado” blizgesį, “Revizoriaus” aktorinius ir atrakcinius etiudus, prieš visas tas slankiojančias ir, matyt, patį režisierių slegiančias, tarsi privaloma tvarka rengiamas (kad trupė turėtų ką veikti) masines mizanscenas”.
Savaitraštyje spausdinamas Alvydo Šlepiko pokalbis su šių metų Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatu rašytoju Petru Dirgėla, pelniusiu šį garbingą apdovanojimą už epą “Karalystė”. Paklaustas, ar jam neatrodo, kad Lietuvoj kuriasi panaši situacija kaip kokioj Prancūzijoj, kur gauta Goncourt’ų ar kita premija suaktyvina visuomenės domėjimąsi rašytoju, jo knyga, P. Dirgėla atsako: “Aš tikrai tikiu, kad LRS premijos įtaka leidėjams ir skaitytojams ateity tik augs ir galiausiai gal pasivys Goncourt’ų. O nejuokaujant galima pasakyti, kad kolegos rašytojai, vertindami kolegas, reikia tikėtis, kaip svarbiausią kriterijų visada kels literatūros vertę, o ne vienadienį konjunktūriškumą”.
Jurgita Ludavičienė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Žaidimai unitazo paunksmėje”, kuriame aptaria V. ir K.Mizgirių gintaro muziejaus-galerijos skelbto konkurso - gintaras šiuolaikiniame interjere - rezultatus. Anot J. Ludavičienės, “sunku suderinti gintarą ir interjerą dvidešimt pirmo amžiaus Lietuvoje. Sunku jau vien dėl to, kad postmodernus gintaras netinka jokiam interjerui, o ir interjero akcentas - tokia plati sąvoka, kad gali suvirškinti bet ką. Galiausiai interjero akcentais gali tapti ir patys interjero šeimininkai. V. ir K.Mizgirių gintaro muziejaus-galerijos skelbtas konkursas menininkams pateikė būtent tokią užduotį: surasti gintarui vietą šiuolaikiniame interjere. Gintaras, anot konkurso sąlygų, privalėjo tapti “ryškiu interjero akcentu”. Sąlyga, leidžianti elgtis pakankamai laisvai. Todėl tarptautiniu tituluojamo konkurso rezultatai, eksponuojami Gintaro muziejuje-galerijoje, iliustruoja labai įvairias autorių nuostatas tiek gintaro, tiek ir interjero atžvilgiu”.
“Šiaurės Atėnuose” (01.25) Gintaras Beresnevičius samprotauja apie rūkymo naudą, svarbą, būtinumą ir teikiamus malonumus (“Štai ką vadinu metimu”). Beresnevičiaus teigimu, “cigaretė liudija tavo vienovę su šiandiena, atvirumą, laisvą mąstymą. Rūkantis žmogus laisvas ir atlaidus, rūkantis žmogus negali sukelti karo, tarkime, Hitleris nerūkė. Stalinas blefavo - jis netraukdavo į plaučius, tai jo biografai pažymi. Nerūkantys agresyvūs. Iš jų gali laukti visokių keistų dalykų. Jie pikti ant visų, kad jie nerūko, ir praranda didelį malonumą. Tad tegu ir kiti nepatiria. Rūkymas taikus, rimtas ir ramdantis. “Rūkau, kad nekenkčiau kitiems”, - sakė Albertas Camus. Tai tikrojo rūkaliaus motto”.
Darius Klibavičius savaitraštyje publikuoja esė “Minkštumo ženklas - "i", kurioje kalba apie šiurkštumą, grubumą, minkštumą ir kietumą.
“7 meno dienose” (01.24) Beata Leščinska rašo apie sausio 17-19 d. vykusias Kauno muzikinio teatro gastroles Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, kurių metu buvo parodyti trys spektakliai - Giedriaus Kuprevičiaus opera “Karalienė Bona“, Johanno Strausso operetė “Naktis Venecijoje” ir Zitos Bružaitės operėlė-parodija “Grybų karas ir taika” (“Trys Kauno muzikinio teatro vakarai Vilniuje”). Straipsnio autorė pabrėžia, kad šios gastrolės sulaukė itin didelio publikos dėmesio, o trys spektakliai atskleidė skirtingus Kauno muzikinio teatro “veidus”: rimtąjį, pramoginį ir vaikišką.
Liudvikas Jakimavičius savaitraštyje recenzuoja Vidmanto Elmiškio eilėraščių knygą “Nuotraukos vietoj”, kurią išleido “Naujojo lanko” leidykla Kaune (“Kaimu apšapęs… ”). Recenzentas V. Elmiškio poeziją vertina teigiamai ir pabrėžia, jog autorius “labai turėtų padėkoti knygos redaktoriui Donaldui Kajokui, kurio įgudusią akį ir poetinę klausą išduoda ir knygos komponavimas, ir tekstų atranka, kartais net patys tekstai”.
Danutė Zovienė savaitraštyje rašo apie paskutinę praėjusių metų dieną, tiksliau - Gedimino aikštės varpinės laikrodžiui mušant dvyliką, o kartu skelbiant 2003-iųjų pradžią, netoliese įsikūrusioje “Lietuvos aido” galerijoje atidarytą Jūratės Stauskaitės piešinių paroda “Čia ir dabar” (“Piešinio atgimimas vyksta čia ir dabar”), o Austėja Čepauskaitė apžvelgia Alfonso Budvyčio fotografijų parodą, kuri eksponuojama “Prospekto” galerijoje (“Pritemdyta fotografija”).
Tomas Pabedinskas savaitraštyje rašo apie Kauno galerijoje eksponuojamą tarptautinę parodą “Ars longa vita brevis”, suvienijusią 23 labai skirtingus meno kūrinius iš Lietuvos ir užsienio (“Mįslės žiūrovams”), o Elena Černiauskaitė apžvelgia tapytojo Algirdo Petrulio darbų parodą “Lietuvos aido” galerijoje (“Trumpam sustojęs laikas”).
Audronis Liuga savaitraštyje publikuojamame straipsnyje “Teatras kaip dirbtuvė” aptaria dvi premjeras - Vilniaus mažajame teatre Rimo Tumino režisuotą Samuelio Becketto tragikomediją “Belaukiant Godo” ir Dalios Tamulevičiūtės Jaunimo teatro Salėje 99 pastatytą spektaklį “Bausti negalima pasigailėti”, sukurtą Aleksejaus Slapovskio “Pjesės Nr. 27” motyvais. Rašydamas apie pastarąjį vaidinimą teatro kritikas pažymi, jog “iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantys vodevilinis pjesės siužetas ir dramaturgija yra parankūs teatrui. Už supaprastintų kasdienių situacijų ir banalių tekstų slypi keturių išraiškingų charakterių užuomazgos. D. Tamulevičiūtė jas išplėtojo ir sukūrė jaunatviškai azartišką ir kartu senamadiškai paprastą spektaklį. Jokių papildomų priemonių - tik aktorių vaidyba. Atvira, nuoširdi ir su ryškiomis vaidmenų charakteristikomis. Aldona Bendoriūtė, Aušra Pukelytė, Nerijus Gadliauskas, Darius Gumauskas - puiki individualybių komanda. Režisierės ir pedagogės dėka jie ne tik su kaupu išnaudoja vaidybines situacijas, bet ir asistuoja vienas kitam, sukurdami mažą darnų ansamblį”.
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
