Ką rasite šio savaitgalio Lietuvos kultūros savaitraščiuose - “Šiaurės Atėnuose”, “Literatūroje ir mene-Dienovidyje”, “7 meno dienose”?
“Šiaurės Atėnuose” (01.18) Vygantas Vareikis publikuoja straipsnį “Kelionės per sienas”, kuriame dalijasi įspūdžiais apie įvairiausių valstybių muitininkus ir muitines bei pasienio kontrolės postus. Straipsnio autorius pažymi, jog “kelionės per sienas nėra pačios maloniausios istorinio patyrimo paveiktiems žmonėms. Po Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai - lenkai, lietuviai, estai, ukrainiečiai, vokiečiai, keletą šimtmečių gyvenę Rytų ir Šiaurės Europoje įsimetę keletą rakandų į palaikius vežimus, per sugriuvusių valstybių sieną pasuko Vakarų link. Kai kurie amžinai”.
Saulius Šaltenis savaitraštyje publikuojamame straipsnyje “Rinkimų pagauti ir pakylėti” svarsto apie Lietuvos Prezidento rinkimus. Straipsnio autorius pabrėžia, jog “norisi doram lietuviui permainų, tegu niekas iki galo ir neišaiškino, kokios jos užgrius ant galvos - geros ar blogos, bet siela nerimsta, nusistovėjo lyg kumelaitė, pririšta neišmėžtose arklidėse. O naujai išrinktas jaunas prezidentas žada iškuopti arklides. Iš Lietuvos gilumos į televiziją skambinantys nesugadinti balsai žino, kad jis “neis į sandorius su partijom”, lyg partijos būtų negeri infekcijos židiniai demokratinėje valstybėje...”. Straipsnio pabaigoje S. Šaltenis akcentuoja, kad R. Paksas “vis plasnoja kaip lengvabūdis drugelis kvaitulingą vasarą ir stropiai sėja būsimų vidaus įtampų, visuomenės susiskaldymo, tarptautinių konfliktų kiaušinėlius”.
Laimantas Jonušys savaitraštyje publikuoja straipsnį “Apie “mažąjį draugužį” ir kitus žvėrelius”, kurio įžangoje rašo: “Kompiuterinėje “Word” programoje, kuria mes daugelis rašome, šalia visokių kitų darbą lengvinančių triukų yra ir toks, kad sakinys automatiškai pradedamas didžiąja raide. Didžioji iš mažosios pasidaro pabaigus pirmąjį sakinio žodį. Mane visada žavi, kaip, po to žodžio paspaudus tarpą arba skyrybos ženklą, pirmąją raidę ištinka žaibiška erekcija. Tas organas, kurį erekcija ištinka kūne, laisvėjant normoms, lietuviškuose raštuose vis dažniau pavadinamas taip kaip liaudyje, beje, įvairiais pavadinimais. Anglų kalba, turinti senesnę tokio rašymo tradiciją (grožinėje literatūroje plačiai išplitusią nuo XX a. septinto dešimtmečio vidurio), pavadinimų šiam organui taip pat turi įvairių”. Taigi straipsnio autorius analizuoja “mažojo draugužio” ir erekcijos santykius kultūros istorijoje.
Savaitraštyje spausdinami Romualdo Ozolo praėjusių metų gruodžio mėnesio užrašai (“Gruodis”) ir amerikiečių poeto Wiliamo Stanley Merwino eilėraščiai, kuriuos išvertė Alfonsas Andriuškevičius.
“7 meno dienose” (01.17) Skirmantas Valiulis rašo apie tarptautinę parodą “Gamta - visų namai” šiuo metu eksponuojamą Vilniuje, Fotografijos meno galerijoje (“Adresas - visa planeta). S. Valiulis teigia, jog parodoje “neblogai pristatomi vokiečiai, lenkai, latviai. Mažoka fotografijų iš kitų Europos kraštų. Darbų į parodą suplaukia daug, bet visgi ar jie nusipelno tiek apdovanojimų? Linkę čia pasivaržyti ir lietuviai, tačiau ne tiek darbų kokybe, kiek pretenzijomis į diplomus ir prizus. Vis vien paroda įdomi, nes čia ne šiaip sau eksponuojamos fotografijos iš artimų ir tolimų šalių, bet susitinka skirtingi stiliai ir idėjos, kurios mūsų skonį tobulina, o gyvenimą - laisvina”.Austėja Čepauskaitė savaitraštyje rašo apie jau trečiąsias “Paralelines progresijas”, vykstančias Šiuolaikinio meno centre (“Ir taip toliau”). Pasak straipsnio autorės, tai, “ko gero, keisčiausias projektas ŠMC erdvėje ir laike” […]. “Paralelinėse progresijose” visi išsilaisvina nuo visko - reprezentatyvumo, didelių temų, tvarkingo tvarkaraščio, meno, žiūrovo, minčių, uždavinių, įsipareigojimų ir taip toliau. Lieka tik didelis ratu judantis kūrinių srautas, neatnešantis nei nieko naujo, nei nunešantis ką nors seno, kaip didelis kokios nors meno motinos gamtinis ciklas. Tačiau, žinoma, didžiausias parodos paradoksas, jog atsisakiusi reikšmių ir patoso, išgrūdusi lauk žiūrovą, nelaimei, ji yra labai mielas ir jaukus įvykis. Atrodo, jog neįpareigojančios jo savybės lėmė nemažą dalyvių kiekį. Kartu, žinoma, ir darbų, kurių (nors dauguma jų, žinoma, niekuo neypatingi) gal ir nepamatytum, jei jie neatsidurtų ŠMC. Netvirtinu, jog darbai verti pamatymo, bet besivystanti demokratiška renginio-sandėlio forma atrodo visai įdomi”.
Živilė Ambrasaitė savaitraštyje rašo apie Algirdo Steponavičiaus grafikos, iliustracijų ir tapybos darbų parodą, eksponuojamą Vilniaus miesto Rotušėje (“Susitikimai”). Recenzentė pabrėžia, kad “žvelgdamas į A. Steponavičiaus darbus - knygų iliustracijas, grafiką, tapybą - susiduri su archetipinių (bent Lietuvos gyventojo akims) pavidalų ir kolorito erdve, kurioje kisarauskiška abstrakcija, sujungta su tautodailės formomis, bandoma įstatyti į tradicijos rėmus. Daugialypis, keliaprasmis žvilgsnis į pasaulį leidžia dailininko kūrinius lyginti su simbolistų ar siurrealistų pamėgtais meninės plokštumos pasaulio konstravimo principais, kuriais neretai pasinaudoja ir mūsiškiai menininkai, pradedant Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Vincu Kisarausku, Valentinu Antanavičiumi, baigiant kitais, kiek jaunesniais dailininkais”.
Rasa Vasinauskaitė savaitraštyje rašo apie aktorę Viktoriją Kuodytę, Gintaro Varno režisuotoje Marinos Carr pjesėje “Portija Koglen” suvaidinusią pagrindinį vaidmenį (“Tarsi dvynio šauksmas”). Teatro kritikė tvirtina, jog V. Kuodytė nepriklauso “jokiam teatrui, trupei, scenai. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių ir pačių geriausių vaidmenų brandinta aktorė, regis, iki šiol nepriklauso ir jokiam sceniniam tipui, laisva nuo bet kokio įvaizdžio, vaidybos mokyklos. Aktorystė jai - tarsi tas dvynio šauksmas, stumiantis į savęs kitos ir giliausių savo prigimties gelmių paieškas. Tarsi apsėdimas, kuris valdo scenoje jos kurtas herojes tol, kol šios patiria tikrąjį išsilaisvinimą”.
“Literatūroje ir mene-Dienovidyje” (01.17) Rasa Paukštytė informuoja apie sausio 17-19 d. Vilniaus “Skalvijos” kino centre įvyksiančią 2002 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, kino režisieriaus Audriaus Stonio filmų, sukurtų 1989-2002 metais retrospektyvą (Vilniaus “Skalvijoje” - A. Stonio retrospektyva ir praeities bei dabarties Art House’as”). Kino kritikės teigimu, “A. Stonio kinematografas nėra reveransų standartiniams žiūrovų poreikiams rinkinys. Režisieriaus filmų, kaip ir kiekvieno autorinio kino, pasaulis turi savo gerbėjų, bet ir abejingų dokumentinės gyvenimo medžiagos modeliavimui pagal vaidybinio kino principus netrūksta. Neginčytina yra jo filmuose gal tik viena - aukšta vizualinė kino kultūra, dažnai esanti net savaiminė vertybė, nepriklausanti nuo filmo temos ar problematikos. Režisierius bendraminčių daugiausia suranda tarptautiniuose festivaliuose. Jų organizatoriai laukia kiekvieno naujo jo kūrinio. Tikėtina, kad retrospektyva padės A. Stoniui išplėsti savo žiūrovų ratą”.
Violeta Tapinienė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Mokinys ir mokytojas žinių visuomenės (?!) prieangyje”, kuriame svarsto apie informacinių technologijų plėtros grėsmę Lietuvos švietimo sistemai. Straipsnio autorė rašo: “Puikiai suprantu naujų technologijų svarbą, žinau, kad jas ignoruojantis mokytojas labai greitai gali tapti “pedagoginiu anachronizmu”, bet žinau ir tai, kad naujo paieška - tai klaidų, praradimų ir bandymų kelias. Nauja reikia patikrinti praktika. Ir tai taps rimtu mūsų išminties išbandymu, juolab kad informacinių technologijų suabsoliutinimas, jų įtaka švietimui pasaulyje (ypač JAV), UNESCO duomenimis, daugeliu atvejų nepasiteisino”.
Savaitraštis spausdina latvių poeto, eseisto, leidėjo, vertėjo Leono Briedžio kalbą, pasakytą 2002 metų rudenį Rygoje, prie Rainio paminklo, per Poezijos dienas (“Būti”). Šioje kalboje poetas ieško atsakymų į amžinuosius klausimus, netrafaretiškai samprotauja apie poezijos ir filosofijos ryšius.
Savaitraštyje surasite itin kritišką Silvestro Gaižiūno mokslinės studijos “Baltų Faustas ir Europos literatūra” recenziją (“Vagneriška faustiškų variacijų knyga”); pokalbį su akcinės bendrovės “Vilniaus vingis” generaliniu direktoriumi Vaclovu Šleinota (“Švietimo problema - mes patys”), Juliaus Kelero eilėraščių ir Dainos Opolskaitės novelę "Smėly".
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
