Daiva NORKIENĖ
"Akistatos" žurnalistai ilgokai Vilniaus Vaidotų rajone ieškojo 40-ojo Kiaunių gatvės namo. Išvakarėse jame turėjo vykti "linksmybės": penki vaikinai mušė ir žagino buvusią prostitutę Marytę (vardas pakeistas). Tačiau kiek besidairėme, žvilgsnis krypo ne į spėjamą orgijų vietą, o į pajuodusį be langų mūrinuką su iš vidaus vinguriuojančiu lengvu dūmeliu.
- Mus sudegino! Iš keršto sudegino! - pamačiusi žurnalistus, ėmė guostis po degėsius vaikštinėjusi namų šeimininkė.
Ir tik tuomet supratome pataikę į pačių "prievartautojų" namus.
Dvi versijos
Vilnietė 27 metų Marytė tamsų sausio 16-osios vakarą sostinės Ukmergės gatvėje prie picerijos laukė atvykstančios draugės. Staiga pasirodė lengvasis automobilis. Jaunas malonus vairuotojas pasiūlė Marytei sėstis vidun ir "pasikalbėti". Nieko blogo nenujausdama, Marytė susirangė ant automobilio sėdynės. Staiga nežinia iš kur atsirado dar keturi vaikinai. Neleidę nė atsitokėti, jie sušoko automobilin ir nusivežė Marytę į Vaidotų gyvenvietę. Buvo beveik devinta valanda vakaro, tamsu, žmonių - vienas kitas. Niekas ir nepastebėjęs nelaimėlės, negelbėjęs. Tokią įvykių eigą bylą tiriantiems pareigūnams vėliau nupasakojo auka.
Tačiau yra ir kita versija. Kadangi Marytė - buvusi prostitutė, o Ukmergės gatvė yra kaip tik šalia "plaštakių" būriavimosi vietos, neatmestina galimybė, jog Marytė pati pasiryžo padirbėti su vaikinu. O kad toliau ne viskas vyko pagal jos scenarijų (pakeliui prisidėjo dar keturi "veidai") ir nesubrendę vyrai neturėjo iš ko mokėti, tai jau buvusi ne vargšės Marytės bėda ir kaltė.
Žodžiu, Vaidotų Kiaunių gatvės 40-ajame name penki bernai Marytę mušė ir žagino visą vakarą.
Išsigelbėjo
Atsidūrusi nepažįstamuose namuose, Marytė iš pradžių šiek tiek sutriko, tačiau vėliau nutarė savo skriaudėjams rimtai pasipriešinti. Kompanija užsidarė viename namo gale, o kitame bruzdėjo namo šeimininkai: Ivanas Janulevičius, Stanislava Janulevičienė, senas tėvukas ir ketvirtokė mergytė. Marytė, kurią prievartautojai ne tik žagino, bet ir žiauriai mušė, pro magnetofono griaudėjimą taip ir nesugebėjo prisišaukti pagalbos. Namų šeimininkas vienu metu buvo atvėręs kankinimų kambario duris, tačiau metęs abejingą žvilgsnį pasišalino. Nors merginą užtarti jam buvę vieni niekai: vienas iš penkių žagintojų buvo Janulevičių sūnus, aštuoniolikmetis Pavelas.
Marytė išsigelbėjo visiškai atsitiktinai. Ištrūkusi ji nuskuodė pagalbos pas artimiausius kaimynus, buvo iškviesta policija. Į Kiaunių 40- tąjį Marytė sugrįžo nebe viena, o su keliais tvirtais policijos kriminalistais. Netrukus šeimininkų sūnus Pavelas Janulevičius (18 m.), jo kaimynas Miroslavas Dzenovagis (22 m.) ir vilnietis Andrius Kieras (17 m.) buvo sulaikyti ir nuvežti į 2-ąjį policijos komisariatą.
Negirdėjo
Bedarbiai Ivanas ir Stanislava Janulevičiai kaimynų charakterizuojami kaip gana ramūs žmonės. Tik štai šeimininkė mėgstanti kilnoti stiklelį, o jos vyras iš principo neatsiliekąs. Jų vyresnėlis Pavelas mokslus metė dar septintoje klasėje, todėl dabar, sulaukęs pilnametystės, nesugalvoja nieko geresnio, kaip tik, anot kaimynų, patyliukais švarinti jų kiemus.
Tą vėlų vakarą Stanislava su Ivanu savo namuose "nieko įtartino nematė ir negirdėjo".
- Na, parsivedė vaikinai mergaitę, užsikabino Pavelo kambaryje, muziką leido... Argi kišiesi į jaunų gyvenimą, be reikalo landžiosi? - "Akistatos" žurnalistams bei pareigūnams aiškino abu šeimininkai.
Jokių pagalbos klyksmų jie "negirdėjo". Kaip ir kada iš namų pabėgo auka, nematė. Tuo labiau "nepastebėjo, kad ji būtų buvusi sutaršyta ar sumušta". Todėl "net nesuprato", kodėl staiga naktį į jų namus atsibeldė policija.
Gaisras
Marytę kankino sausio 16-ąją, o po dviejų dienų jau degė Janulevičių namai. Kai "Akistatos" žurnalistai nuvažiavo įvykio vieton, vėjas tebenešiojo "laužo" kvapą, o po pajuodusiais išdužusiais mūrinuko langais mėtėsi peršlapusių ir apanglėjusių baldų, namo vidinių sienų liekanos, drabužių kalnai. Ivanas, pasitelkęs kaimynus, visa tai graibė ir kažkur vilko, o viduje pašiurpusi Stanislava patyliukais krypinėjo tarp naujų "dekoracijų".
- Kokia ji jums "laba"? - liūdnai atsakė į mūsų "laba diena". - Nebėr namų. Viską supleškino iš keršto. Viską.
Moteriškė žurnalistams rodė, kur buvęs josios kambarys, kur - tėvuko, o kur - mergaitės. Dabar čia nebebuvo nei baldų, nei pertvarų, nei durų.
- Buvo diena, pasižiūrėjau televizorių ir užsnūdau, - prisiminė Stanislava. - Namie buvom tiktai mudu su senu tėvuku, tačiau jis irgi snūduriavo savo kambaryje. Namai - nerakinti. Staiga įlekia iš gatvės toksai žmogus ir purto mane: "Taigi degate!"
Pasirodo, aplink langus besiraitančius dūmus iš gatvės pastebėjo kaimynai. Žiūri Stasė - tuščiame, niekieno negyvenamame kambaryje iš už sofos nuo grindų kyla dūmelis. Šliūst kibirą vandens - ir šoko ugnis. Šliūst antrą, o liepsnos pasidariusios dar didesnės. Ir kambary pasklidęs kažkokių chemikalų kvapas.
- Dar nemačiau, kad liepsna nuo vandens didėtų. Mus padegė, pripylę kažin kokių chemikalų, - rypavo už galvos susiėmusi šeimininkė.
Jai pritarė visi susirinkusieji: tie, kas matė paslaptingojo gaisro pradžią, tuo net neabejojo. Šeimininkai griežtai atmetė numestos nuorūkos, netvarkingų laidų ar krosnies versiją: minėtame kambaryje niekas negulėjo ir juo labiau nerūkė, o laidų ir krosnių tenai iš viso nėra. Nors ugniagesiai atskubėjo labai operatyviai, išdegė visas namo vidus. Laimė, kad šeimininkai, kurie, kaip pamename, miegojo, neužduso dūmuose, išsigelbėjo.
- Kažkas mums atkeršijo "už tą mergaitę", - aimanavo namų šeimininkai. - Arba prievartautojai norėjo paslėpti įkalčius. Tik kas jiems iš to, juk tas namo galas, kur viskas įvyko, nenukentėjo. Ir pareigūnai jau seniai iš ten išnešė surastą tos panelės liemenėlę, prezervatyvą.
Didžioji dalis kalbintų vaidotiškių labiausiai tikėjo keršto versija. Mat kai namų šeimininkai kietai įmigę, po jų nerakinamus namus gali vaikščioti kas tik nori - neprižadinsi ir su patranka.
