Nuo maldos - iki prakeiksmo
Vienkiemių gyventojai - nusikaltėlių masalas
Irena ZUBRICKIENĖ
Pernai beveik tuo pačiu metu keliuose Kalvarijos savivaldybės (Marijampolės apskritis) kaimuose, esančiuose Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, smurtavo plėšikai. Aukomis jie buvo pasirinkę garbaus amžiaus žmones, savo gyvenimus susikūrusius atokiuose vienkiemiuose, užaugintus vaikus išleidusius gyventi savarankiškai. "Akistatos" korespondentai lankėsi trijuose plėšikų nuskriaustuose kaimuose, po metų tikėdamiesi aptikti "iki dantų" apsiginklavusius žmones, kiekviename žingsnyje lydimus aršiai nusiteikusių keturkojų draugų.
Ne sodinti juos, o guldyti!
Pamiškėje esantis Užukalnių kaimas - tarsi paskutinė lietuviška stotelė, nes vos už kilometro - jau kaimynų lenkų žemės ir pastatai. Šio pasienio kaimo, kuriame tėra iki penkiolikos sodybų, gyventojai Anelė (74 m.) ir Juozas (78 m.) Akrangliai plėšikų sukeltą košmarą išgyveno praėjusių metų vasario 16 - osios naktį. Du kaukėti plėšikai senukus užpuolė gulinčius lovose. Į namo vidų jie pateko tyliai išėmę prieškambario durų stiklą ir atkabinę durų velkę. Įsibrovėliai reikalavo pinigų. Nusikabinę skalbinių virvę, ja smaugė senutę, laužė jos rankas, pirštus, daužė per galvą. Dabar moteris prisimena, kad per tas tris valandas, kai šeimininkavo plėšikai, ji labiau norėjo numirti, nei kęsti skausmą ir patyčias. Juozą nusikaltėliai "tvarkė" nusitempę į kitą kambarį. Jie pražiodino surištą savo auką ir nugirdė rasta trauktine. Sąmonę beveik praradęs senukas pasakė, kur pasidėjęs pinigų juodai dienai. Plėšikai vartė šventus paveikslus, plėšė patalynę, išnarstė net radijo aparatą, išvertė viską iš spintų. Išeidami jie moteriai paaiškino, kad "senį pakorė" - taip atsitiksią ir jai, jeigu "kam nors prasižiosianti".
Nežinioje paliktai sumuštai Anelei stiprybės, kaip ji dabar sako, tą naktį suteikė malda. Juozas atsigavo ir iš pančių išsinarpliojo negreitai. Tik tuomet senutė pradėjo dėkoti Dievui, kad jiedu liko gyvi. Tik tuomet buvo kreiptasi pagalbos į telefoną turinčius artimiausius kaimynus. Plėšikų sudaužytam Juozui prireikė rimtos medikų pagalbos - ligoninėje jis tuokart praleido daugiau nei mėnesį.
- Po namus, kuriuose iki to įvykio, taip miela buvo gyventi bene 50 metų, ir dabar dar vaikštinėju kaip po svetimus - visi kampai, rodos, kvėpuoja žiaurių žmogystų, po megztomis kaukėmis slėpusių savo veidus ir žvelgusių pro akims iškirptas skyles, smurtu, - apsiašarojo moteris. - Baisiausia buvo laukiant žinių apie vyrą - o jeigu numirs? Jis ir šiaip jau buvo ligotas, o nusikaltėliai dar sulaužė šonkaulius, sužalojo kepenis, žiauriai sudaužė visą kūną ir galvą. Tamsios slyvos spalvos kraujosruvos negreitai išnyko ir nuo mano kūno. Dabar dažnai skauda galvą, maudžia kaulus. Jau nekalbu apie patirtą išgąstį - juk prie galvos buvo prikištas revolveris!
Juozas prisipažino po patirtų traumų tapęs labai nervingas, prasčiau girdi ir mato. Jo žodžiais, sumuštas plėšikų tą naktį jis buvo "labiau negyvas nei gyvas". Senukui gaila pagrobtų 500 litų ir išneštų įvairių daiktų. Apmaudžiausia, kad nusikaltėliai užpuolė miegančius - šitaip užkluptam nė šautuvas nepadėtų. O ir ar šautų Juozas į žmogų?
- Dabar jau šaučiau! - ryžtingai atsakė jis. - Kam reikalingas toks brudas, kuriam terūpi svetimas geras? Ir ne sodinti tokius reikia, o guldyti, - ranka parodė įsivaizduojamą kapavietę. - Juk pasodinus juos dar reikia maitinti, šildyti, prausti.
Po įvykio anūkai Akrangliams atvežė kiemsargį. Bene visą gyvenimą neturėję šuns senukai ir dabar prie jo tik pratinasi - būtų apsiėję ir be jo, bet esą nenorėjo įžeisti anūkų. Didžiausias Akranglių "ginklas" - malda ir tikėjimas likimu: esą bus taip, kaip lemta. Kol abu dar kruta, plėšikų nusiaubtų gimtųjų namų palikti neketina.
Sutrumpintas gyvenimas
Dominiškių kaime rasti ir pakalbinti pernai pavasarį nuo plėšikų net du kartus nukentėjusią Janiną Mariją Gražulytę (59 m.) nepavyko - pasirodo, moteris mirė pernai, po įvykių praėjus vos mėnesiui. Plėšiko sužalota nelaimėlė buvo gydoma ligoninėje, iš kurios ji į namus nebesugrįžo. Kalvarijos teisėsaugininkų teigimu, J. M. Gražulytės mirtis tik sutapusi su plėšikų išpuoliais - moteris mirė nuo pleurito. Janinos Marijos kaimynų nuomone, moterėlė būtų ramiai sau gyvenusi gal ir šiandien, jeigu ne tie nusikaltėliai, per vieną savaitę net du kartus smurtavę jos namuose.
J. M. Gražulytė viena gyveno pamiškėje. Nuo mažens ji buvo invalidė, tačiau savarankiškai tvarkytis savo namuose sugebėdavo. Aplinkiniai gyventojai laikė ją keistesne - kuprota, nekalbi moteris, pasakojama, prieš kelis dešimtmečius nužudė savo pamotę. Esą anuomet Janina Marija buvusi labai agresyvi ir nesutardavusi su jos nemylėjusia pamote. Kartą, kai šeimos galva buvo išėjęs į fermas, mergina griebusi vežimo ašį ir ja taip tvatinusi lovoje gulėjusią pamotę, kad šioji iš lovos daugiau nebepakilusi. Įtariamosios kaltė buvo įrodyta, tačiau bausmė jai, pripažintai nepakaltinama, nebuvo paskirta. Kurį laiką Janina Marija buvo gydoma psichiatrijos ligoninėse. Grįžusi į namus ji nebuvo kaimynų siaubas - šiems moteris buvo draugiška, nepikta.
J. M. Gražulytė pastaruoju metu net ir dieną nepalikdavo atrakintų durų, o įsileisdavo tik pažįstamus žmones. Kambaryje ji visuomet žinodavo po ranka esant kirvį ir šakes. Moteris neturėjo telefono, laikė tik mažą šunelį. Apie tai, kad invalidė žiauriai sumušta ir apvogta, artimiausi kaimynai sužinojo tik po kelių dienų. Plėšiko auka tapusi senutė buvo taip įbauginta, kad bijojo kam nors pasiskųsti. Vėliau ji pareigūnams pasakojo, kad iš matymo pažįstamas nusikaltėlis į namą įsibrovė išdaužęs lango stiklą. Mušdamas savo auką jis atėmė pinigus. Išeidamas pažadėjo tupėti pamiškėje ir stebėti moteriškę, kad ji nė kojos iš namų nekeltų.
Kaip dabar jau žinoma, ši vieniša Dominiškių kaimo moteris per vieną savaitę nuo plėšiko (galbūt ne nuo to paties) nukentėjo du kartus - buvo sumušta ir neteko bene 1000 litų. Buvo sulaikytas vienas įtariamasis, tačiau įrodymų lyg ir pritrūko. Netrukus - dar vienas. Abu nusikaltimai ir apiplėštosios mirtis kaime iki šiol apipinti neatsakytais klausimais.
- Sutrumpino moteriai gyvenimą tie įvykiai, - įsitikinusi kaimynė Petronėlė Butanavičienė (65 m.). - Po tų plėšimų likome įbauginti, tapome atsargesni - seniai jau pasibaigusios "atvirų durų dienos", kaip būdavo kolūkių laikais. Tada pakakdavo duris šluota iš lauko pusės priremti, ir visiems buvo aišku, kad peržengti svetimo namo slenkstį nėra reikalo.
Dabar kaimiečiai įsivedę radijo telefonus - nusikaltėliai jau negalėtų nupjauti jų laidų. Tačiau dingus elektrai, žmonės vis tiek liktų be ryšio. Anot Petronėlės, apylinkės paštininkė visuomet visiems praneša, kai po kaimus važinėja dėvėtų drabužių ar ko nors kito siūlantys prekeiviai - tuomet kaimiečiai tampa budresni, mažiau patiklūs. Juos domina kiekvienas naujas automobilis, pralėkęs pro langus, kiekvienas naujas pasirodęs žmogus. Vienas kitas gyventojas įsigijo ginklą savigynai, turi ir medžioklinius. Jeigu reikėtų, pagelbėtų ir kaimynui. Kiek nelegalių ginklų slypi savo turtą pasiryžusių apginti kaimiečių trobose, istorija nutyli.
Močiutę saugoja ... proanūkė!
Būdviečių kaime gyvenanti pensininkė Marytė Barkevičienė (75 m.) kaukėtų ir žiaurių plėšikų auka tapo tomis pačiomis dienomis, kaip ir Akrangliai. Dabar jau aišku, kad ją nuskriaudė ta pati plėšikų grupė (kaip tik šiuo metu teismas ruošiasi įvertinti nusikaltėlių žygius).
Kol Marytė gyveno su vyru, itin atokiame jų vienkiemyje buvo ramu. Plėšikų akiratyje našlė atsidūrė praėjus penkiems mėnesiams po vyro laidotuvių. Du nusikaltėliai į moters namą vakare įsiveržė išėmę lango stiklą. Pirmiausia jie moteriai šaliku užrišo akis. Daužydami ir spardydami reikalavo pinigų. Po to pradėjo versti spintas ir iš jų krautis tvarkingai gyvenančios pensininkės turėtas gėrybes. Marytės vyro kaklaraiščiais, aptiktais spintoje, nusikaltėliai apraizgė moteriai rankas, jas pritraukė prie kojų ir dar kartą sumazgė. Šitaip moteris išbuvo apie tris valandas - plėšikai šeimininkavo netrukdomi. Išeidami jie moters namus užrakino, bet raktą paliko spynoje.
Dar dvi valandas Marytė laisvinosi iš pančių: parvirto ant lovos ir galvą brūžino į lovos kraštą tol, kur nuo akių nukrito šalikas. Paskui dantimis pavyko atsimazgyti kitus raiščius. Naktį Marytė išlipo per langą ir laukais patraukė pėsčiomis pas už trijų kilometrų gyvenantį sūnų. Dabar garbaus amžiaus moteriai visa tai labiau panašu į matytą kino filmą.
Daugiau nei mėnesį Marytė gyveno pas savo vaikus, ilgėdamasi savojo kampo. Į namus ji sugrįžo tik tuomet, kai šeima aptarė galimybę pas močiutę kraustytis anūkei Vilijai (26 m.). Jauna moteris čia gyvena ir dabar - jau sukūrusi šeimą, augina dukrelę. Močiutė Marytė, prisimindama košmaru virtusią naktį, juokauja, kad dabar ji saugi - trijų mėnesių proanūkė Gretutė atbaidysianti visus nusikaltėlius!
M. Barkevičienę apiplėšę asmenys buvo gana greitai išaiškinti. Nors daug gerų daiktų (buvo pagrobta siuvimo mašina, mikrobangų krosnelė, siurblys, bulvių tarkavimo mašina ir daugybė kitų daiktų) kažin ar bus grąžinta, Marytė džiaugiasi, kad pagrobtasis mobiliojo ryšio telefonas - jau namuose. Dabar namiškiai Marytės namų duris praveria tik po sutartinių ženklų. Sodybos ramybę saugo net trys dideli šunys - vienas jų, vilkšunis, nuolat palaidas. Šeima "ginkluota" dujiniu pistoletu, planuoja įsigyti ir rimtesnį ginklą. Marytės teigimu, kraustytis iš per visą gyvenimą puoselėtų vietų būtų per daug didelis nuolaidžiavimas sunkiai pažabojamiems nusikaltėliams. Esą jiems ir taip jau atiduota didelė duoklė - ne tik vertingi daiktai, bet ir turėta sveikata, drąsa, ramybė.
Nusikaltėlių reikia tikėtis
Kalvarijos policijos komisariato pareigūnų, kuriems teko aiškinti ir tirti rezonansiniais tapusius apiplėšimus, teigimu, nuraminti žmones ir jiems pažadėti, kad nuo šiol vienkiemiuose bus ramu, tolygu melui. Komisariato vadovas komisaras Romualdas Kubilius svarsto: nors sugaudytieji plėšikai suimti, miegoti nėra kada, nes iš įkalinimo įstaigų grįžta kiti asmenys, nemokantys gyventi laisvėje, neturintys darbo, praradę artimus ryšius su savo šeimos nariais, bet norintys ne tik valgyti. Pas sveikus, darbingus žmones plėšikai neina - jie renkasi silpnesnius už save, negalinčius apsiginti. Apie tokius jie sužino iš anksto - apsimetę prekeiviais, praeiviais ir panašiai. Komisaro nuomone, turėti telefoną ir didelį šunį kieme - jau žingsnis saugios kasdienybės link. Anot komisaro - inspektoriaus Dainiaus Gaižausko, atokiau gyvenantys žmonės turi draugauti, matytis su kaimynais, vieni su kitais dalintis informacija apie pasirodžiusius nepažįstamuosius, užsirašinėti įtartinų automobilių numerius. Prie kiekvieno vienkiemio pastatyti po policininką - kol kas neįsivaizduojama prabanga. Net ir apylinkių inspektoriai toliau gyvenančius kaimiečius aplanko tik atsitikus nelaimei - jiems gyventi šalia nėra galimybės. R. Kubilius pašmaikštavo, kad tik raitas inspektorius kasdien apjotų visą savo apylinkę. Pareigūnai ragina žmones būti policijos rėmėjais, palaikyti sambūrį "Saugi bendruomenė" ir viltis, kad netrukus Baudžiamasis kodeksas švelniau apibrėš būtinosios ginties sąvoką - kiek daugiau atriš rankas ginantiems savo turtą, garbę ir orumą.
Romualdo VILČINSKO nuotraukos:
- A. ir J. Akrangliai po plėšikų smurto raminasi maldomis
- M. Barkevičienė saugi - kartu gyvena anūkės šeima
- Komisaras R. Kubilius (dešinėje) ir komisaras - inspektorius D. Gaižauskas ragina žmones būti budrius ir atsargius
2002 03 27
