Pirmosiomis dienomis mielai pasakojame norvegams apie savo šalį. Vėliau tai nusibosta. Pasakojant legendas vargu ar pavyks pasiekti tikslą - susirasti darbo. Blogiausia tai, kad norvegai darbdaviai vengė kategoriškai atsakyti "ne", visi lyg susitarę prašė užeiti po kelių dienų, net savaičių. Tai buvo tik diplomatinis triukas.
Trečią dieną pradedame pirkti norvegišką spaudą. Ji brangi. Pigiausias laikraštis - 10-12 kronų (apie 4-5 litus). Skelbimų daug. Norvegams nuolat reikia vadybininkų, finansininkų, bankininkų, marketingo specialistų, teisininkų, gydytojų, netgi lakūnų. Tik nereikia tokių kaip mes - juodadarbių. Tiesa, aptikome keletą skelbimų, kad reikia pardavėjų, laiškanešių, slaugių, vairuotojų. Ir viskas. Statybų ir kitų darbų tarsi nebūta. Nejaugi visos vietos užimtos? Pradedame suvokti, kad įsidarbinti mūsų galimybės nedidelės. Net nesinori pagalvoti, kad išvis jo galime negauti. Galų gale įsidrąsinome landžioti po statybvietes. Jos visos aptvertos, prie jų griežti užrašai: "Pašaliniams įeiti draudžiama". Norime pamatyti, kaip dirba patys norvegai. Ir liekame sužavėti. Statybvietėse daug įvairios technikos, mechanizmų, o patys statybininkai dirba sudėtingais įrankiais. Sunkaus fizinio darbo nedaug. Net vinis kala pneumatiniu plaktuku. Gyvenamieji namai beveik visi mediniai. Stebėjome, kaip jie šiltinami. Nei Osle, nei kitur neteko matyti šiluminių trasų. Pagrindinis šilumos šaltinis - elektra. Dominuoja elektriniai radiatoriai, šildomos grindys. Ir dar. Prie vieno namo dirba po tris keturis statybininkus, visi specialistai, pagalbinių darbininkų nėra. Didelis dėmesys skiriamas darbų saugai. Vienoje statybvietėje buvome prie pat tikslo gauti darbo - turėjome imtis namo apdailos. Darbo būtų užtekę trims mėnesiams, tačiau tokiems sudėtingiems darbams nebuvome pasirengę.
Pagaliau darbai
Ketvirtą dieną Oslą paliekame. Nuotaika subjurusi, visi pikti ir nekalbūs. Nutariame laimės ieškoti priemiesčiuose. Keičiame ir paieškų planą. Lilestriomo miestelyje, esančiame 20 kilometrų už Oslo, iškart patraukėme į skirtingas puses. Jau pirma diena buvo sėkminga. Darbdavį surado Rimas. Ir kainą suderėjo. Turėsime atlikti įvairius ūkio darbus už 50 kronų (maždaug 22 litai) valandinį atlyginimą Norvegijoje tai nedidelis atlyginimas. Man pasiseka. Viengungis norvegas prašo atlikti mūrinimo, tinkavimo darbus. Jam aiškinu, kad tai kvalifikuoti darbai, ir už juos reikalauju didesnio atlyginimo. Norvegas net nesidera. Man mokės 90 kronų už darbo valandą. Geriau ir būti negali!
Darbo užteko savaitei. Mūsų net nebando kontroliuoti. Aš neskubu. Dirbu kruopščiai, atidžiai, iš rankų neišleidžiu gulsčiuko. Po savaitės norvegas apžiūri mano darbą ir lieka patenkintas, apiberia komplimentais. Vėliau pareiškė turįs darbo dar mėnesiui. Džiaugsmui nėra ribų. Be to, dar ir kaimynai susidomi mano darbu. Deja, jau kitą dieną turime nusivilti - norvegas netikėtai atsisako mūsų paslaugų. Priežasties net neklausiame.
Riedame tolyn į šiaurę. Lilehameryje, kur 1992 metais vyko olimpinės žaidynės, atidžiau susipažįstame su sporto bazėmis, įrenginiais - nesinori praleisti dėkingos progos. Kuo gi pasireiškia norvegų fenomenas? Lilehameris, vos 18 000 gyventojų turintis miestelis, sugebėjo surengti pasaulinio masto sporto renginį. Išvydome daug sporto bazių, ypač stebėjomės tramplinais. Jų šiame regione suskaičiavome net šešis. Kuo toliau į šiaurę, tuo tramplinų matėme daugiau. Stebėjomės moderniais stadionais, vos ne kiekvienas regionas turi didelę dengtą futbolo aikštę.
Lilehameryje vėl pavyko susirasti darbo. Šįkart turėjome nudažyti dviejų aukštų medinį namą. Mus aprūpina inventoriumi, net specialiais rūbais. Kažkokia firma atgabena elektrinį bokštelį, supažindina, kaip juo naudotis. Pirmą dieną jis sugenda, tačiau netrukus pakeičiamas kitu.
Dirbame po 12 valandų. Aš bokštelyje dažau viršutinį aukštą, Stasys grandikliu šalina senus dažus, keičia lentas, Rimas dažo apatinį aukštą. Mūsų niekas nekontroliuoja. Tuo pasinaudoja Rimas - vis simuliuoja, po dvi tris valandas užtrunka parduotuvėse.
Po dešimties dienų darbą baigėme, visi kartu uždirbome 30 000 kronų. Jau tą pačią dieną mus pasiima kitas darbdavys, veža į savo vasarnamį už 100 kilometrų. Nurodo darbus: per savaitę turime sutvarkyti aplinką, akmenimis iškloti upelio krantus, man reikės pastatyti didelį akmeninį židinį. Norvegas vėl nustebina. Nors vilą supa uolos, juodas granitas, tačiau kitą dieną mane veža net į Oslą pirkti akmenų. Tokių pačių, kokie guli prie pat vilos. Sunkiai įkalbinėju norvegą, kad akmenų pirkti neverta. Įtikinu. Taigi židiniui akmenis renkame patys.
Dirbame nekontroliuojami. Po savaitės, kai atvyksta norvegas, darbai dar nebaigti. Laukiame priekaištų, ruošiamės teisintis, tačiau to neprireikia. Norvegas lieka patenkintas ir darbų sparta, ir kokybe. Paprašome dar trijų dienų. Mūsų prašymas be žodžių patenkinamas.
Baigę darbus, neskubame palikti vasarnamių teritorijos. Norvegas neprieštarauja, kad jo valdose pasistatytume palapinę. Čia ganėtinai saugu, ramu. Galime netrukdomi, nejausdami įtampos grožėtis nuostabia gamta, žvejoti, maudytis skaidriame lediniame kalnų upelyje. Apžiūrime ir kitų norvegų vilas. Stebimės jų valdose neišvydę vaismedžių, jokių daržovių, braškių. Visur žalia veja, gėlės. Į akis krenta įvairūs sporto treniruokliai, atrakcionai vaikams. Kai kurie vasarnamiai netgi nerakinami, nors juose - įvairūs baldai, elektrinės viryklės, netgi televizoriai. Su Stasiu turime rūpesčių - saugome nuo pagundų Rimą.
Pagaliau norvegų policija
Rimas pėsčias patraukia į už dešimties kilometrų esantį nedidelį Odo miestelį. Vakarop grįžta su dviračiu. Moderniu, apynauju. Sakosi radęs pagriovy. Netikime, bet negalime nieko pakeisti. Rimas dažnai išvyksta į miestą. Grįžta vakarais, parsiveža įvairių maisto produktų. Atkreipiame dėmesį, kad brangių. Netikime, kad išlaidauja. Vagiliauja - nusprendėme. Stengiamės sugėdinti. Nesėkmingai. Anot Rimo, mes tokie patys. Nelegalus darbas taip pat sunkus nusikaltimas, gal net didesnis. Argumentų neturime.
Vieną vakarą Rimas prie palapinės negrįžta. Nejuokais susirūpiname - gal nelaimė?
Kitą dieną Stasys meškerioja. Per tris dienas nepavyko pagauti nė vienos žuvies. Jis vis keičia masalą, plūdės padėtį, vaikšto iš vienos vietos į kitą. Žuvys tarsi užkerėtos nekimba. Bet jų yra, ir daug. Aiškiai matome skaidriame vandenyje būriais plaukiojančias palei krantą.
Vartau šūsnį apysenės norvego darbdavio paliktos spaudos. Su žodynu bandau versti straipsnius. Ieškau straipsnių apie Lietuvą. Ir ne pirmą kartą nustembu. Apie mūsų kraštą - nė menkiausios informacijos. Daug rašoma apie Rusiją, Čečėniją, netgi Baltarusiją, turizmo firmos siūlo keliones į Taliną, Rygą, Minską. Lietuvos tarsi nebūta. Atidžiai seku sporto skyrelius. Čia dominuoja futbolas, ledo ritulys, NBA krepšinis. Dabar visai nesistebiu, kodėl norvegai taip mažai žino apie mūsų šalį.
Bevartydamas spaudą netoliese išgirstu automobilio burzgimą. Atsisuku ir nustėrstu - prie pat vilos sustoja norvegų policijos automobilis. Iš jo išlipa du uniformuoti pareigūnai, o su jais - ir Rimas. Nusmelkia negeras jausmas. Policininkai pasisveikina. Jų tonas ramus, draugiškas. Išvydę krūvą laikraščių ištaria: "Labai šaunu". Vienas policininkas, prie palapinės pamatęs futbolo kamuolį, ima žongliruoti. Matyti, kad gerai įvaldęs futbolo techniką. Norvegų pareigūnai atvyko kilniais tikslais. Policininkai pasiteiravo, kokie tolimesni mūsų kelionės planai, ar turime šių valdų savininkų leidimą apsistoti. Išgirdę mūsų atsakymą, mobiliuoju telefonu kažkur skambina. Netrukus jie išvyksta. Tokio lengvo susitikimo su norvegų policija net nesitikėjome. Tik dabar paaiškėja jų atvykimo priežastis. Pasirodo, Rimas Ode susitiko vieną lietuvaičių grupelę, jau įvykdžiusią nusikaltimą. Taigi kartu sulaikė ir mūsų bendrakeleivį. Tyrimo metu nustatė, kad Rimas su nusikaltėliais neturi nieko bendra, štai ir atvežė jį mums, o kartu įsitikino, kad jis padorioje draugijoje. Tokie norvegų pareigūnų veiksmai maloniai nustebino, netgi sujaudino. Vėl sugėdiname Rimą, raginame pamiršti juodus darbus. Šįkart jis nesipriešina.
Norvegė našlė
Vykstame tolyn į šiaurę, Tronheimo link. Pakelyje bandysime pas vietos ūkininkus įdarbinti Rimą. Netrukus įsitikiname, kad tai padaryti bus sunku - kuo toliau važiuojame, tuo mažiau kaimų, ūkininkų. Tik kur ne kur dirbama žemė, pakelėse stūkso nedideli norvegų kiemai su negausiais pastatais. Tai smulkūs ūkininkai. Jau žinome, kad jie savo ūkyje tvarkosi patys, be samdinių. Daugiausia augina arklius, avis, laiko nedideles karvių bandas. Gyvenantieji prie miškų masyvų užsiima miško, malkų ruoša, dar pastebime nedideles lentpjūves. Mes niekur nepageidaujami. Be to, tolyn į šiaurę norvegai ne tokie kalbūs, atsargesni atvykėlių atžvilgiu. Neretai tik įriedėjus į nedidelį miestelį mus jau pasitinka vietos policininkai - įprasta dokumentų kontrolė, mandagūs klausimai. Prie to spėjame įprasti.
Ilgokai trankomės, klaidžiojame miškais, siaurais kalnų takeliais. Tenka įveikti sudėtingas aukštumas, įkalnes. Vietomis kelio danga apklota sniegu, ledu. Dešimtis kilometrų neaptinkame nė vieno miestelio, net vienkiemio. Kartais atrodo, kad judame negyvenamu kraštu. Gal tokia ir yra tikroji Norvegija?
Pusiaukelyje tarp Opdalio ir Tingvolio pasiekiame žemumą. Vėl užeiname ūkininkų valdas. Dauguma jų smulkūs. Į pirmą stambesnį ūkį užsukame. Norvegui reikia samdinio, tačiau jo sąlygos mums neįkandamos - patys turime pasirūpinti leidimu įsidarbinti, bent minimaliai susikalbėti norvegų kalba. Atsikratyti mumis norvegas neskuba. Žino, kad keliauninkams dažnai reikalinga nakvynė, karštas maistas. Keletui dienų leidžia pasilikti. Apgyvendina ūkiniame pastate, aprūpina miegamaisiais maišais. Netrūksta šviežio pieno, rupios duonos, braškių uogienės, net medaus.
Po kelių dienų paliekame vaišingą norvegą. Nustembame, kai į mūsų automobilio baką jis pripila dyzelino. Atsisveikindamas pataria pakelyje užsukti pas vieną norvegę našlę. Ji kaip tik ieškanti samdinio.
Skubame nurodyta kryptimi.
Štai ir norvegės našlės ūkis. Iš tolo matome nedidelį, ryškiai geltonai dažytą namą, kiek toliau - du ūkinius pastatus, o atokiau, pamiškėje, ir aptvarus. Nėra abejonių - norvegė verčiasi arklininkyste.
Mus pasitinka gana jauna moteris. Ją lydi didelis aviganis. Šuo mus įtariai apuosto, o ant Rimo net suurzgia ir tuo nustebina norvegę.
Negaišdami laiko dėstome savo pageidavimus. Taip, ūkininkei tikrai reikia samdinio. Prieš porą savaičių pardavė visą arklių kaimenę, atleido seną paliegusį samdinį. Dabar laukianti atvežant kumeliukų, todėl reikėsią stipraus, energingo samdinio. Siūlome, nors to ir nenorime, priimti Rimą. Norvegė atsakyti neskuba. Ji turinti nuvykti į komuną, sutvarkyti kažkokius popierius. Su svetimšaliais daugiau formalumų, tačiau valdžia tolerantiška šiuo klausimu. Tai nuteikia optimistiškai.
Norvegė rodo kambarį, kur laikinai apsigyvensime. Tik įžengus į erdvią patalpą, dėmesį patraukia ant palangės nerūpestingai numesta kronų prikimšta piniginė. Stambios tūkstantinės kupiūros net kyšo iš jos. Keista, tačiau norvegė piniginės nepasiima. Vėl su Stasiu turime rūpesčių sergint ją nuo Rimo. Vakare, nutaikęs progą, kupiūras suskaičiuoju. Jau po pirmosios nakties pasigendu dviejų tūkstančių kronų. Savo įtarimu ruošiuosi pasidalyti su Stasiu, tačiau jis aplenkė mane. Griežtai reikalaujame Rimo padėti kronas į piniginę. Iš pradžių kaltės jis nesiruošė pripažinti, tačiau priremtas prie sienos turėjo paklusti. Kai į kambarį užėjo norvegė, parašiau, kad piniginę pasiimtų. Ji nustebo, tačiau prašymą įvykdė.
