Fukas kaput!
I
Alto sodyboje mūsų jau laukė. Trys skeltanagiai kupranugariai prišoko prie sustojusio automobilio. Nežinia kodėl jie buvo ginkluoti. Vienas laikė atstatęs netgi automatą "Kalašnikov".
- Ar pavyko?
Cinkas kažką riktelėjo čigoniškai verksmingu balsu.
- Visiškas fiasko, - pasakiau ropšdamasis iš mašinos. - Dinkit greičiau iš čia - mus vejasi policija.
- O Monkė su Altu? - klausinėjo kupranugaris su automatu.
- Avarija! Šiurpi avarija! - švokštė Cinkas. - Viskas dega!
- Jie meluoja! - šūktelėjo kažkuris iš vaikėzų.
- Užsičiaupk, pienburni! - nebeištvėriau. - Fuck you!
Ir tada jie pamatė mano kruviną veidą. Turėjau atrodyti kraupiai.
- Provokacija, šlykšti provokacija. Mūsų laukė ne piniguočiai, o policininkai, - bėriau paskubomis. - Jų buvo daug: visas paupys. Mums teko sprukti. Automobilis nusirito šlaitu, Altas ir Monkė žuvo vietoje, o mane Cinkas ištraukė iš liepsnojančio BMW. Galas, vyručiai: mus susekė policija. Greičiau dinkim iš čia. Išsirinkit naują skyriaus vadą. Ryšį palaikysit per Cinką. Aišku? Aš kontuzytas, turiu porai dienų pasitraukti.
Kupranugariai nepatenkinti šnarpštė, bet nedrįso prieštarauti. Policijos baimė buvo didesnė už įtarumą. Mostelėjau atsisveikindamas Cinkui, sėdau į hondą ir pasukau į Kauną. Keikiausi išsijuosęs: šitoks maištas, šitokie spąstai! Reikėjo juos visus išpleškinti! Be abejo, ir šitie žinojo, ką ketina daryti Altas su Monke. Laukė jų sugrįžtančių su aštuoniais gabalais "baksų". Apsiginklavo, jei kartais netyčiom Fukas liktų gyvas. Niekšai!
Prieš Sargėnus sustojau. Krauju aptekusiu veidu toliau negalėjau važiuoti. Man net kilo mintis Kaune užsukti į Raudonąjį Kryžių arba Universiteto klinikas. Bet tuoj pat suniekinau save - nori, Fukai, atsidurti areštinėje? Tikriausiai policija jau sukelta ant kojų: jeigu Algutis ir panelė Helena nepranešė apie išpirkos "išmušimą", tai vis tiek kas nors pamatė degantį automobilį su dviem lavonais ir iškvietė pareigūnus. Reikia tikėtis, kad jie ne iš karto pamatys kulkos skylutę Monkės makaulėje. Šį kartą, Edvardai Milkau, pasielgei neapdairiai. Kokio velnio reikėjo taip karščiuotis? Vilma? Ak taip, Vilma iš tiesų galėjo tave įsiutinti...
Atsukau butelį mineralinio ir nusiprausiau veidą. Tikriausiai žaizda ne tokia didelė, gal nėra reikalo siūti? Valandėlę sėdėjau nieko nedarydamas, kad bent kiek apsiraminčiau. Tačiau viduje viriau ir kunkuliavau. Tarsi barščių puodas. Ar galėjau tikėtis, kad, tapęs bosu, sutiksiu tokį pasipriešinimą, tokius žabangus? Pasirodo, ne taip paprasta, nukokošinus drakoną, pačiam tapti drakonu. Nes aplinkui pilna kupranugarių, krokodilų ir beždžionžmogių, kurie irgi norėtų tapti bosais. Niekas nebenori ištikimai tarnauti, paklusti, pripažinti stipresniojo teisės. Prakeikti debilai! Juk turėtų būti paklusnūs kaip gatvės šliundros. Tačiau aplinkui - klasta ir anarchija. Kaip pralaužti užburtą ratą, Edvardai Milkau?
Laimingai pralėkiau pro Kauną ir pasukau į Vilnių. Reikia surasti gražiąją klastūnę Vilmą Gitaną Juditą. Ką man su ja daryti? Likviduok ją! Būk ryžtingas, Milkau! Ar pirmąsyk ji tave išduoda? Ar pirmąsyk kėsinasi į tavo gyvybę? Jai visos priemonės geros: netgi susidėjo su vaikėzais, sužadino jų godumą ir valdžios troškimą. Kodėl visą laiką abejoji? Susirasi kitą moterį, ne prastesnę už ją. Kad ir Klaudiją Modę Šifer Alksnytę, neprakąstą obuoliuką. Dar geriau, kad ji policijos šefo sekretorė! Gundanti mergina, tiesiog syvais trykšta.
Netoli Vilniaus paskambinau poniai Vilmai Daugirdaitei. Tačiau nei namų, nei mobilusis telefonas neatsiliepė. Po velnių, kur ji dingusi ir ką veikia? Nejaugi turėsiu ieškoti po visą miestą, kad galėčiau nudobti? Neturėtų slapstytis, juk tikriausiai mano, kad esu pakeliui pas poną Dievą. Argi ji nelaukia Alto skambučio? O gal turi kitą mobiliuką?
Netrukus riedėjau Architektų gatve. Juditos CC langai penktajame aukšte buvo tamsūs. Nejaugi ramia sąžine miegotų, pavedusi savo parankiniams sudoroti Edvardą Milkų ir atvežti sumautus aštuonis tūkstančius žalsvių? O gal juos paliko kaip honorarą tiems nebrendiloms pienburniams? Argi gaila aštuonių gabalų, jeigu nukokošina didžiausią tavo priešą? Taip, priešą!
Tik dabar toptelėjo mintis, kad Gitana Judita norėjo padaryti mane bosu vien tik tam, kad galėtų svetimomis pavyduolių ir išdavikų rankomis pribaigti. Iškelti į viršūnes, o paskui vienu smūgiu nublokšti į pragarą. Tik jos gražioje juodaplaukėje galvoje galėjo gimti toks siaubingas sumanymas! O, klastūne, tu neišvengsi kulkos! Gana žaisti rusišką ruletę!
Ryžtingai nusiteikiau ir užkopiau į penktąjį aukštą. Nė kiek nedvejodamas paskambinau prie durų. Viduje, aišku, buvo mirtina tyla - tarsi ten niekas niekada nebūtų gyvenęs. Tačiau nuojauta šnibždėjo, kad gražioji gyvatė tyso lovoje. Jaučiau ją net per atstumą. Pridėjau ausį prie durų ir savo beveik absoliučia klausia išgirdau garsą, kurį sukelia basų kojų šiugždėjimas per grindis. Vadinasi, viduje kažkas yra. Bet ar norės išsiduoti? Valandėlę tylėjome abu. Pagaliau Vilma Gitana neištvėrė ir šnipštelėjo:
- Kas čia?
- Altas! Leisk greičiau! - pamėginau pamėgdžioti šuns pusbrolio balsą.
Tikriausiai man pavyko apgauti didžiąją klastūnę, nes pasigirdo grandinės skimbtelėjimas, paskui trakštelėjo viena po kitos spynos. Durys palengva vėrėsi į laiptinę. Holas buvo silpnai apšviestas. Ir tuščias. Kur, po velnių, Gitana Judita? Kodėl ji manęs nepasitinka? Nejaugi iš tiesų mano, kad tai - Altas? Įžengiau į vidų ir užtrenkiau duris. Visą laiką kairėje kišenėje spaudžiau CŽ-75. Bet kai kilstelėjau akis, ką nors daryti buvo vėlu: stovėjau tiesiai prieš nutaikytą vamzdį. Tai galėjo būti "Beretta", mėgstamiausias Lietuvos turtuolių ginklas.
- Liaukis, Gitana, - suurzgiau ir atsargiai apsižvalgiau: stovėjau visiškai atviroje vietoje, tad jokios priedangos nebuvo ir negalėjo būti. Pro duris nespėsiu išvirsti. Nebent nuplėščiau nuo sienos kažkokio sumauto šiuolaikinio dailininko drobę. Nors, tiesą sakant, tai menka priedanga.
- Ak tai tu, Edvardai Milkau! - pasigirdo gyvatiškas šnypštimas. - Stebiuosi tave matydama, šlykštus apsimetėli! Juk turėjai gulėti pagriovy su kulka smegeninėje!
- Viskas buvo ne taip, brangioji, - pamėginau meilikauti ir kartu nepastebimai žengtelėjau į priekį.
- Stovėk vietoje! - metaliniu balsu riktelėjo ponia Daugirdaitė CC. - Aš tuoj ištaisysiu klaidą. Mirk, šunie!
Mane išgelbėjo Vilmos Gitanos Juditos grynai moteriškas noras išlieti savo jausmus. Tą akimirką, kai ji spūstelėjo nuleistuką, griuvau kiek ilgas ant grindų, ištiesiau rankas ir nutvėriau ją už kojų. Kulka pralėkė pusantro metro viršum manęs. Žavioji klastūnė taikė į širdį. Kaip sentimentalu! Norėjo, kad krisčiau perverta krūtine. Kai suprato, kad parpuoliau ne nuo šūvio, buvo jau vėlu: mano įniršusi ranka vos nesutraiškė jos dailaus riešo. "Beretta" brinktelėjo ant grindų, ir aš prispaudžiau ją alkūne. Dar pora staigių judesių, ir jau buvau užsiropštęs ant patogaus ponios Daugirdaitės CC kūno, svaigiai kvepiančio prancūziškais kvepalais. Be abejo, dieviškoji ištvirkėlė laukė Alto ir trynėsi visokiu šlamštu.
- Galas tau, Judita, - pasakiau bejausmiu balsu, o netrukus pridūriau: - Nagi atsimerk, po velnių! Noriu paskutinį kartą pamatyti tavo išdavikiškas akis.
Tačiau Klaudija Kardinalė gulėjo kietai užsimerkusi. Regis, mažumą išblyškusi. Gal iš baimės, o gal iš įsiūčio arba gyvatiško susikrimtimo. Nesusilaikiau ir spūstelėjau pirštu nosį. Ramiausiai galėjau jaustis katinu, nes supratau, kad šį kartą pelė nebeišsprūs man iš nagų.
- Kur Altas? - prasivėrė godžios bučinių gražiosios klastūnės lūpos.
- Kad tave kur devyniolika! - nusistebėjau. - Netgi mirties akimirką tavo galvoje tas neiškepėlis pienburnis? Moterie, nukreipk akis į mūsų Kūrėją, jei nenori išvysti pragaro vartų. Melskis ir atgailauk!
- Kur jis? - beveik vylingai krustelėjo ponios Daugirdaitės lūpos.
- Velnio šiknoj! - riktelėjau piktai. - Jūsų sąmokslas žlugo, Altas ir Monkė sudegė kartu su sukruštu BMW. Bet prieš mirtį spėjo pasakyti, kad visa tai organizavai tu. Kelintą kartą išdavei mane, Judita?
Vilma Gitana pamažu atmerkė akis. Jos buvo kupinos nuostabos ir nusivylimo. Ji, matyt, vis dar tikėjosi, kad ir šį kartą jos niekinga išdavystė liks paslaptyje.
- Nežinau, - sąžiningai prisipažino ponia Daugirdaitė CC. - O pinigai?
- Kokie pinigai? - įniršęs trinktelėjau kumščiu į grindis prie pat Juditos ausies. - Norėjai, kad mane nudaigotų, ir dar reikalauji pinigų! Gana! Rinkis mirties būdą, koks tau labiausiai patinka, - ir ėmiau palengva vardinti: - Galiu nušauti "Beretta" arba CŽ-75. Malonumas turbūt vienodas. Galiu pasmaugti. Galiu sulaužyti skydliaukę, ir tu paspringsi gerklėn kliūstelėjusiu krauju. Galiu vienu judesiu nusukti sprandą, ir tu mirsi nuo baisių skausmų. Galiu delnu tvoti į miego arteriją, ir tu numirsi nieko nejausdama. Nagi!
- Edi, negi tu toks sadistas? - kvėptelėjo tiesiai man į veidą Vilma Gitana. - Kas gi taip elgiasi su mylinčia moterimi? Prievartauk, niekink, jei taip nori...
- Prievartauk, - nusišaipiau. - Mielu noru man atsiduotum, kad tik išvengtum mirties. Bet aš nenoriu tavęs: tu dvoki svetimais vyrais! Kur, po velnių, tiek laiko buvai prapuolusi?
Staiga Judita Daugirdaitė smarkiai nustebino mane: iš jos kairės akies kampučio išsiveržė ašara ir pasišokinėdama nuriedėjo per skruostą.
- Tėvą palaidojau, - sušnibždėjo gražioji klastūnė. - Juk sakiau, kad turiu surengti jam krikščioniškas apeigas.
- Meluoji! - nepatikėjau. - Kur tu jį palaidojai?
- Karveliškių kapinėse. Greta motinos. Oi kaip skauda širdį. Kokia aš, Edi, nelaiminga. Kad tu žinotum...
Ir ūmai apsivijo rankomis man aplink kaklą. Akimirką vos neįveikė staiga plūstelėjęs silpnumas: nuogos moteriškos rankos buvo beprotiškai švelnios, nuo jų sklido alpinantis nakties kvapas.
- Liaukis! - šūktelėjau ir šiaip taip atplėšiau Gitanos Juditos rankas.
Bet tuo metu tyčia ar netyčia iš po naktinių išsprūdo įspūdingosios ponios CC krūtys. Tai buvo nė kiek ne mažesnė pagunda. Vis dėlto trūktelėjau baltinius ir paslėpiau jas. Tačiau gražioji klastūnė, be abejo, pajuto mano susijaudinimą ir gal net abejojimą.
- Edi, - sušnibždėjo ji. - Turiu paskutinį priešmirtinį norą. Ar tu jį įvykdysi?
- Sakyk! - murmtelėjau nieko gero nežadančiu balsu, nes nujaučiau klastą: Vilma Judita iki paskutinės akimirkos mėgins ištrūkti iš mirties glėbio.
- Bet tu prisiek, - spyriojosi ji.
- Sakyk arba bus vėlu! - grėsmingai iškošiau pro dantis. - Tu man velniškai nusibodai!
- Pamylėk mane ilgai ilgai... iki pat aušros... - raudonuodama paprašė gražioji klastūnė ir susigėdusi mergaitiškai sudėjo lūpas nekaltam bučiniui.
- Ne, ne! - riktelėjau pašokdamas. - To niekada nebus! Pamiršk. Kelkis, po velnių! - ir spyriau į tobulai išlenktą šlaunį.
Vilma Gitana apdujusiomis nuo skausmo akimis žiūrėjo į mane.
- Aš verksiu, - pagrasino. - Tu elgiesi visiškai nedžentelmeniškai.
- Greičiau renkis ir važiuojam, - pradėjau iš tikrųjų nekantrauti.
- Kur? - nustebo Judita Daugirdaitė.
- Į egzekucijos vietą.
Gražioji klastūnė suprato, kad nebeketinu tuoj pat jos nušauti, ir tai, be abejo, suteikė jai vilties. Ji pakilo nuo grindų ir nutipeno į miegamąjį. Nusekiau jai iš paskos, nes ten ponia Vilma CC galėjo turėti ginklą. Gitana Judita nusimetė prašmatniuosius naktinius, atstūmė spintos duris ir valandėlę trypčiojo, žiūrėdama į savo garderobą. Aišku, leido mano akims pasigrožėti savo kūno formomis. Tik gundantis kūnas galėjo išgelbėti ją nuo mano rūstybės. Tačiau pajutusi, kad nė per milimetrą neartėju prie jos, Vilma Judita atsisuko ir koketiškai paklausė:
- Edvardai, kuo man apsirengti? Noriu būti tau graži...
Vargšė Daugirdaitė apsiriko manydama, kad pasakysiu, jog nuoga ji man gražiausia. Su kokiu malonumu būtų išsitiesusi plačioje rumuniškoje lovoje, kad tik įsikiščiau į kišenę pistoletą.
- Tau labiausiai šią naktį tiks juoda gedulinga suknelė, su gipiūro rankovėmis, - pasakiau nelinkusiu juokauti tonu.
Gitanos Juditos veidas šiek tiek ištįso, bet ji vis tiek nenorėjo pasiduoti:
- Argi mes ne į restoraną, ne į naktinį barą važiuosime? - paklausė tankiai mirksėdama ilgomis blakstienomis.
- Į Karveliškių kapines, ponia Vilma! - pareiškiau kraugerišku tonu. - Paskubėk!
Mechaniškais judesiais ponia Daugirdaitė CC ištraukė iš spintos gedulingąją suknelę, su kuria vilkėdama neseniai palaidojo savo sugyventinį Arkadijų Gaidarą ir valandėlę laikė prispaudusi prie krūtinės, tarsi ją būtų užplūdę prisiminimai.
- Nusisuk, - paprašė kukliai nuleidusi akis. - Man reikia apsirengti.
- Nė velnio! - nusišaipiau. - Man patinka žiūrėti, kaip tu rengiesi.
- Tau labiau patikdavo žiūrėti, kaip aš nusirengiu, - priminė žavioji klastūnė.
Šį kartą nesiteikiau jai atsakyti ir žvilgsniu paraginau, kad nedelstų, nebandytų mano senkančios kantrybės. Mačiau, kad ji tyčia čiupinėjasi, apsimeta, kad pirštais nesugraibo liemenėlės sagučių. Priekaištingomis akimis dėbtelėjo, kad nesusiprantu padėti. Tačiau užuot atėjęs Vilmai Juditai į pagalbą, kelis sykius grėsmingai apsukau ant smiliaus pistoletą. Kai pagaliau ponia CC apsirengė, ištraukiau iš chalato diržą ir paprašiau ištiesti rankas.
- Kam? Tu nori mane surišti? - papūtė lūpas Judita CC.
- Taip! O jei bandysi šaukti, užklijuosiu nibrę. Todėl patariu būti tylesnei už žuvį.
Kieme įsodinau žaviąją klastūnę į hondą ir pareikalavau rodyti kelią į Karveliškių kapines. Ponia Daugirdaitė turbūt vis dar manė, kad žaidžiu, tad visiškai nerimtai leptelėjo:
- Norėčiau atgulti Petrašiūnuose, šalia savo vyro Arkadijaus, jei jau tokia lemtis...
- Petrašiūnų kapinės tau pernelyg garbinga vieta, - atkirtau piktai. - Ištiesi savo gyvatiškus kaulus Karveliškėse. Kur dabar sukti?
Vilma Gitana nenoromis, puse lūpų pasakinėjo kelią. Vienu metu man pasirodė, kad ji nusiteikusi važinėti su manimi po Vilnių visą naktį. Nedžentelmeniškai stuktelėjau alkūne jai į paširdžius ir, regis, žaviosios klastūnės protas tuoj pat nušvito. Pagaliau mes privažiavome kažkokias kapines. Gal ir Karveliškių. Juk visos šiuolaikinės kapinės velniškai panašios. Ypač naktį.
- Rodyk savo tėvo kapą, - pasakiau ištempęs iš automobilio Gitaną Juditą.
Daugirdaitė CC gūžčiojo pečiais, apsimesdama nieko nesuprantanti, tačiau vis dėlto apsidairydama nužingsniavo asfaltuotu taku. Ėjome, kol pasiklydome.
- Neprisimenu, - gailiai sumykė ponia Vilma Judita.
- Gerai bus ir čia, - pasakiau smarkiai sudirgęs, išsitraukiau pistoletą ir iš tiesų buvau pasiryžęs baigti šią nusibodusią melodramą.
Tik vienas smiliaus spūstelėjimas, ir tu atsikratysi šios pikta lemiančios moters. Nagi, Edvardai Milkau! Bet tą akimirką pelkių rainoji šūktelėjo:
- Prisiminiau! Visai netoli.
Palengva nuleidau CŽ-75. Bosas taip nesielgia, papriekaištavau pats sau. Šita moteris tave užkerėjo. Nejaugi nori, kad ji tave valdytų? Argi nesupranti, kad vedžioja tave už nosies?
Tačiau mes vėl žingsniavome geras penkias minutes. Kryžiai, paminklai, tvorelės, baltas angelas, suklupęs tamsoje, vandens cisternos lyg prieštvaniniai gyvūnai. Galiausiai priėjome neseniai supiltą kapą, apdėtą vainikais su juostomis. Aitrus eglišakių kvapas.
- Čia, - sušnibždėjo didžioji klastūnė. - Atrišk mane, Edvardai, noriu pasimelsti.
Nieko nesakydamas, sukandęs dantis, nutempiau ją prie pušies ir pririšau prie kamieno. Žengtelėjau kelis metrus atgal, apsisukau ir ištiesiau ranką su pistoletu. Dar akimirka ir tu lengviau atsikvėpsi. Baigta, atlikta, padaryta. Bet kodėl nejuda šizofreniškas pirštas? Tarsi būtų sustingęs... Po velnių, po velnių, po velnių, kartojau nelyg užkeikimą.
- Edi, nešauk! - staiga riktelėjo Daugirdaitė CC, o jos žodžiai atsikartojo kitame kapinių pakraštyje, ir, regis, apalpo, nes galva bejėgiškai nusviro ant peties.
Kodėl man taip sunku? Beveik neįmanoma. Priėjau prie Vilmos Gitanos ir pliaukštelėjau pirštais per skruostą. Žavioji klastūnė pamažu atsimerkė. Bet jos akys... jos akys...
- Aš tave myliu.
Galiu prisiekti, kad niekas taip kraupiai, taip beprotiškai atvirai nebuvo prisipažinęs, jog myli mane. Ir dar kur - kapinėse! Valandėlę stovėjau lyg nutirpęs. "Fuck you, bestija, - šnypščiau sau panosėje, - tu verta kulkos". Bet vis tiek žinojau, kad ši moteris myli mane kaip niekas kitas. Jos meilė šią akimirką buvo didesnė už neapykantą. Už neapykantą žmogui, kuris ruošiasi ją nušauti. Beprotiška Juditos meilė buvo tarsi toreadoras, parklupdęs ant kelių bulių. Mykiau bejėgiškai ir piktai, šnarpščiau per nosį. Tačiau vis tiek turėjau prisipažinti pralaimėjęs. Ar gali kas labiau pažeminti išdidų, puikybėn pasikėlusį vyriškį? Nuleidau galvą, sugriežiau dantimis, apsisukau ir nukėblinau į šalį.
- Edvardai, nepalik manęs! - šūktelėjo Vilma Gitana, supratusi, ką rengiuosi daryti. - Aš bijau viena!
Kūprinau asfaltuotu taku, nieko jai neatsakydamas. Buvau žiauriai nusivylęs savimi. Gal net pajutau, kad tai pirmasis didelis mano pralaimėjimas. Palengva švito, tad netrukus vaiduokliai, šmėklos ir vampyrai turės sugrįžti į savo kapus, įlįsti į karstus, užsidengti antvožus ir užmigti ilgu dienos miegu. Nėra ko tau bijoti, bjaurybe, bestija, padraika, mano meile Vilma Gitana Judita Daugirdaite CC. Tikiuosi, mes daugiau nebepasimatysime.
