Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Lietuva skaičiuoja trečiuosius narystės NATO metus. Iš esmės šalyje niekas nepasikeitė - mūsų kaip niekas nepuolė, taip ir nepuola. Atvirkščiai - Lietuvoje imta užpuldinėti NATO karius: Šiaulių Zoknių oro uoste dislokavus nedideles NATO oro policijos pajėgas, šio didmiesčio chuliganai pradėjo jas mušti. Už NATO karių pliekimą A.Valinsko pokštininkai Šiaulių chuliganams net buvo skyrę svogūną bei metų nominaciją. Dėl chuliganų Šiauliai virto nebe "miestu prie Kryžių kalno", o NATO skriaudikų miestu. Iki to laiko merdėjęs Zoknių oro uostas tapo žinomas ne tik visoje šalyje, bet net ir NATO būstinėje Briuselyje.
Didvyrių atminimas užmirštas
"Akistata" nutarė išsiaiškinti - gal kartais NATO nieko dėta, gal konfliktuoti su kariškiais - sena šiauliečių tradicija? Pasikapsčiusi 75 metų Zoknių istoriją, "Akistata" apibendrino Zoknius persekiojančias nelaimes bei nuostolius. Pasirodo, Zokniuose ir šalia jų būta visko - mirčių, žūčių, nusikaltimų, kruvinų incidentų ir tikrų susišaudymų.
Karinis Šiaulių Zoknių oro uostas atidarytas 1931 metų birželį ir šiomis dienomis kaip tik švenčia garbingą 75 metų jubiliejų. Prieš karą, pakilę iš Zoknių aerodromo, žuvo du nepriklausomos Lietuvos lakūnai: Antanas Kairaitis ir Pranas Tamošaitis. Pirmasis virš netoliese tyvuliuojančio Rėkyvos ežero treniravosi šaudyti į savo šešėlį, per žemai lėkė, lėktuvas ratais kliudė vandenį ir sudužo. P. Tamošaitis 1931 metais gyvybės neteko kone toje pačioje vietoje. Skirtumas tik toks, kad skrisdamas atviroje kabinoje lakūnas gal užkliudė parašiuto žiedą, o gal šis pats iššoko, ir - išsiskleidęs kupolas P. Tamošaitį su diržais išplėšė iš lėktuvo sėdynės. Vyras nusileido jau nebegyvas. Tačiau veltui Zokniuose ar prie ežero ieškotumėte paminklo šiems didvyriams - jų atminimas mūsų Krašto apsaugos ministerijai nerūpi.
Okupantų prispaustos merginos stenėjo
Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, 1940-ųjų birželį klastingai ultimatyviai okupavusi Lietuvą, Rusija užgrobė ir Zoknių oro uostą. Mes esame bailesni už suomius, mūsiškiai priešintis okupantams nedrįso, tad valdžia pasikeitė be kraujo. Neišvengta tik rimtų materialinių aukų - rusai Lietuvos karo aviacijos lėktuvus nutempė į gretimą pamiškę ir sušaudė kaip mokomuosius taikinius. Pasak liudytojų, Zokniuose stovėjo S. Dariaus ir S. Girėno legendinės "Lituanikos" antrininkė "Lituanika II", kurią buvo ruošiamasi atiduoti karo muziejui. Okupantai sentimentų legendoms nejautė - pavertę pigiu taikiniu, sunaikino ir "Lituaniką II". Be to, jie suėmė ir, apkaltinę šnipinėjimu vokiečiams, netrukus sušaudė Lietuvos karo aviacijos generolą Antaną Gustaitį.
Prasidėjus karui vokiečiai Zoknių oro uosto miškelyje šaudė žydus bei kitus neįtikusius šiauliečius. Naujieji įsibrovėliai gaudė ir jaunas šiaulietes, kurios nuo okupantų dejavo ir stenėjo. Tiesa, šias mergužėles derėtų išbraukti iš nukentėjusiųjų Zokniuose sąrašo, nes panelės į kambarėlius su vokiečiais (karo metu Zokniuose buvo restoranas "arijams", virš kurio - kambariukai pasimatymams) eidavo savo noru ir už meilę gaudavo užmokestį.
Stambiausia Pabaltijo oro bazė
Išstūmę vokiečius, 1943 metais į Zoknius sugrįžo rusai. Sako, kurį laiką Zokniuose tarnavo tikras J.Stalino sūnus. Restoraną su kambariais rusai uždarė, išbetonavo pakilimo takus, pastatė betoninius, žeme apkastus angarus lėktuvams ir čia įrengė stambiausią Pabaltijyje karinę oro bazę bei didžiulę lėktuvų remonto gamyklą. Septintą - aštuntą dešimtmečiais kariškiai rusai sudarė penktadalį Šiaulių gyventojų. Dauguma karininkų įsikūrė mieste, kur gaudavo butus. Išėję į atsargą karininkai mielai likdavo Šiauliuose, nes Pabaltijį jie mėgo, o apsigyventi Maskvoje bei kituose milijoniniuose Sovietų Sąjungos miestuose jiems draudė suvaržymai. Karininkai po Šiaulius nuolat vaikščiojo uniformuoti, taip pasipuošę jie mėgo siausti Karininkų namų šokiuose, o Pergalės dieną ar per Spalio revoliucijos metines - ir restoranuose. Atsakyti, ar tada rusų kariškiams nekliūdavo nuo šiauliečių į kailį, "Akistata" paprašė vieno sovietinės milicijos veterano Algirdo Milašausko.
Šiuo metu A. Milašauskas dirba advokatu, o sovietmečiu jis daug metų tarnavo milicijoje, buvo pasiekęs net šio didmiesčio kriminalistų vadovo pareigas. Išklausius veterano paaiškėjo, kad sovietmečiu ne tik kariškiai kentėjo nuo chuliganų, bet ir pabėgę ginkluoti kariai ne kartą kėlė grėsmę šiauliečiams.
Draugovininkai aplenkė miliciją
"Negalėčiau pasakyti, kad sovietmečiu šiauliečiai tik ir tykojo prilupti kokį į tamsų skersgatvį atklydusį rusą karininką, bet incidentų būta. Vienas man smarkiai įstrigo į atmintį", - pamena kriminalistikos veteranas.
Kai kartą 1971 metais A.Milašauskas budėjo kartu su operatyvine grupe, vakare milicija gavo pranešimą, kad netoli Karininkų namų, prie centrinės turgavietės vartų, didelės muštynės - gauja šiauliečių talžo grupelę karininkų.
Milicininkai žaibu nulėkė gaudyti mušeikų. Prie turgaus vartų pareigūnai pamatė 4-5 sumuštus karininkus, greitosios pagalbos autobusiuką su medikais bei tuomet gatvėse patruliuodavusius savanorius milicijos pagalbininkus - draugovininkus. Pastarieji vaikštinėjo kažkur netoliese, todėl pirmieji pamatė muštynes ir atbėgo gelbėti karininkų. Juos pamatę chuliganai išsilakstė, nepavyko sulaikyti nė vieno.
Karininkai nukentėjo vidutiniškai - vyrai šluostėsi sugurintas nosis, sutinusius veidus, skaičiavo mėlynes ant kūnų, tačiau rimtesnės medikų pagalbos neprireikė, nes užpuolikai neturėjo peilių ar kitokių ginklų. Pasak rusų, jie iš Karininkų namų ramiai ėję turgaus link. Netikėtai kelią pastojo keliolika jaunų vyrukų ir ėmė kabinėtis. Kariškiai suprato, kad vaikinams niežti rankos, jų daugiau, todėl chuliganai ieško preteksto sukelti muštynes.
Slėpė net kosmonautę
Incidentas buvo pripažintas chuliganišku išpuoliu ne politiniu pagrindu, todėl nesukėlė rezonanso, juolab kad tuometinio vienintelio miesto laikraščio - komunistų partijos organo "Raudonoji vėliava" žurnalistus kontroliavo cenzorius, neleidęs publikuoti jokių aštresnių ar nemalonesnių kriminalinių žinių. Ne tik kriminalinių. Štai į Zoknius pabendrauti su lakūnais buvo atskridusi garsi Sovietų kosmonautė, generolo duktė T. Savickaja. Apie šį vizitą vietiniai žurnalistai taip pat sužinojo tik gandus. Sovietmečiu Šiauliai iš viso buvo uždaras miestas - "Raudonojoje vėliavoje" buvo draudžiama prasitarti apie kariškius ir spausdinti jų fotografijas.
Dar vieną rimtą incidentą Šiauliuose buvo sukėlęs privalomosios tarnybos karys iš kažkurios Vidurinės Azijos respublikos. Pas šį Zokniuose tarnavusį kareivį atvyko artimieji ir mergina. Ji, matyt, pranešė, kad nebemyli ir nebelaukia, tad giminėms išvykus, karys sukvailiojo. Pastatytas su ginklu saugoti posto, jis kažkokiu būdu sugebėjo prisigerti. Tada metęs postą ir pagrobęs automatą "Kalašnikov AK-74" bei du ragelius šovinių, kareivis išpėdino į miesto centrą.
Siautėjo girti kariai
Dezertyro pasigesta labai greitai - jis surastas žingsniuojantis Šiaulių autobusų stoties link. Sulaikymo grupė nedrįso bėglio iškart pulti ir suimti bijodama, kad šis neimtų šaudyti. Eidamas per centrinį miesto viaduką dezertyras visai sukvailiojo, ėmė šaudyti į dangų, tačiau į žmones netaikė ir nieko nesužeidė. Toje vietoje, kur dabar laikinoji autobusų stotis, karį jo vadai pašaukė vardu, ėmė raminti ir pasiūlė pasiduoti geruoju. Matyt, jau prablaivėjęs bėglys protingai įvertino situaciją, nuo tilto numetė automatą ir pasidavė.
Panašų incidentą buvo sukėlęs ir girtas Zoknių karinio dalinio majoras, tačiau tąkart istorija baigėsi liūdniau. Sąjūdžio pakilimo metu, kai Lietuvos patriotai jau atvirai kalbėjo apie šalies nepriklausomybę bei skersakiavo rusakalbius atėjūnus, kažkoks majoras prisigėrė ir susiruošė nuvykęs pas V.Landsbergį asmeniškai su juo išsiaiškinti. Nežinia, kaip tas derybas įsivaizdavo majoras, nes prieš kelionę apsiginklavo pistoletu. Sėdęs į taksi automobilį, karininkas ėmė koneveikti Lietuvos politiką. Išsitraukęs pistoletą jis taksistui paliepė važiuoti į Vilnių ir sustoti prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos. Metęs mašiną taksistas spruko ir paskambino į policiją. Pareigūnai automobiliais užblokavo vis dar kažko laukiantį ir iš taksi nelipantį majorą. Susitarti su girtuoju nesisekė, jis elgėsi isteriškai. Kai jau atrodė, jog susišaudymo nepavyks išvengti, majoras netikėtai paleido kulką sau į smilkinį.
Žagintojai išsigando bausmės
Bene rimčiausią incidentą Zoknių kariai buvo sukėlę maždaug 1977 metais. Žinia, kai kuriems privalomosios tarnybos kariams sunkiausia būdavo dvejus metus ištverti be moterų.
Tyliai išsmukę iš karinio dalinio du bičiuliai kariai Šiauliuose pamylėjo kažkokią moterį, tačiau tai padarė labai negrabiai - milicijoje atsidūrė pareiškimas dėl išžaginimo.
Įtariamieji netrukus buvo suimti ir užrakinti miesto karinės komendantūros daboklėje, kurioje dabar veikia Šiaulių policijos patrulių štabas. Kažkuris iš karininkų padarė kvailystę - suimtuosius ėmė niekinti ir gąsdinti tirštindamas spalvas. Jis pribaugino, jog žagintojų laukia tribunolo bausmės po keliolika metų drausmės batalione, garsėjusiame nežmoniškomis neištveriamomis sąlygomis. Išsigandę tokios perspektyvos prisidirbėliai nusprendė dar daugiau prisidirbti - bet kuria kaina bėgti. Kvailiau nesugalvotum - kariai išmąstė pėsčiomis pasiekti vieno jų gimtinę - Smolensko sritį ir ten slapstytis pelkėtuose miškuose.
Į Smolenską per Radviliškį
Perlaužę šaukštą ir nusismailinę jo kotą, naktį bičiuliai nudūrė daboklės karininką ir sužeidė kareivį, pagrobė du automatus ir patraukė pėsčiomis į Smolenską... per Radviliškį.
Žinoma, toli nenuėjo. Kitą rytą ieškoti nusikaltėlių išvyko didžiulės karių bei milicijos pajėgos, skraidė sraigtasparniai. Bėgliai buvo pastebėti Pakruojo rajone, netrukus netoli tos vietos ir apsupti palaukėje. Bičiuliai rėkė gyvi nepasiduosią, sukritę dauboje ėmė į persekiotojus šaudyti. Užvirė mūšis, bet jėgos buvo nelygios. Abu bėgliai gavo galą vietoje. Žinoma, ir apie šį rimtą incidentą nei "Raudonoji vėliava", nei "Tiesa" neparašė nė eilutės.
Aerodromą plėšė vietiniai
Nebuvo rašoma ir apie lėktuvų katastrofas. Pasak senų šiauliečių, kas 3-5 metai Zokniuose kilę lėktuvai krisdavo. Vienas naikintuvas nudribo pačiame Šiaulių pakraštyje, vos keliolika metrų nuo namų, bet avarija apsiėjo be aukų. Lėktuvą po nesėkmingo remonto skraidinęs lakūnas bandytojas sėkmingai katapultavosi ir liko gyvas, tik buvo išvarytas iš tarnybos.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 metais Zokniai ištuštėjo - rusai savo bazę perkėlė į Orenburgą. Sakoma, kad gamta nemėgsta tuštumos, o va žmonės dievina nesaugomą turtą. Dykviete virtusį Zoknių oro uostą ėmė siaubti vietiniai. Jie iš žemės iškrapštė ir pavogė kone visus komunikacijų kabelius, lupdami plytas suniokojo rusų paliktus pastatus. Kadangi sovietmečiu aviatoriai netaupė aviacinio žibalo ir jį tonomis pylė į žemę, net kelerius metus zokniškai oro uosto pakraštyje rausė gilias plačias duobes, į kurias kartu su gruntiniu vandeniu sunkėsi žibalas.
Investicijos neatsipirko
Miesto valdininkai irgi pasišildė rankas. Neturėdami jokios vizijos bei verslo plano, jie įtikino Lietuvos vyriausybę skirti 20 milijonų Zoknių oro uosto atstatymui. Sukišus pinigus, pastačius skrydžių valdymo bokštą, terminalus, komunikacijas, Zoknių oro uostas gavo aukščiausią civilinės aviacijos kategoriją. Tačiau tada išaiškėjo, kad Zoknių oro uostas niekam nereikalingas ir kone dešimtmetį stovėjo merdintis bei nuostolingas, kaip tikras akmuo Šiaulių savivaldybei po kaklu.
Tiesa, į Zoknius buvo įleisti Lietuvos karinių oro pajėgų lakūnai. Daugiau vadų nei lėktuvų turintys mūsų šalies kariškiai jei kuo ir pasižymėjo, tai lakimu. Beveik visi Lietuvos karinių oro pajėgų vadai yra baigę Rusijos karo aukštąsias mokyklas, todėl šiai šaliai iki šiol ne tik jaučia sentimentus, bet ir ne vienas yra užsikrėtęs kai kuriais blogais jų nacionaliniais įpročiais.
1997 metais Zoknių bazės vadas J. Marcinkus girtas automobiliu "Opel Senator" "lėkė per žemai" ir tėškėsi į medį. Atvykusius policininkus majoras iškoneveikė paskutiniais žodžiais. Už tokį poelgį, išsigydęs įskilusį nugarkaulį, J. Marcinkus buvo... paaukštintas į pulkininkus ir paskirtas vadovauti visoms Lietuvos karinėms oro pajėgoms. Būtų vadovavęs iki šiol, tačiau praėjusį rudenį nukritus rusų naikintuvui pulkininkas perdaug atviravo su bičiuliais rusais, išdavė karines paslaptis ir buvo gėdingai išmestas be teisės į pensiją.
Muša ir muš?
Nuo antrojo Zoknių bankroto išgelbėjo NATO, Zokniuose panorusi dislokuoti Pabaltijo oro erdvę saugančią oro policiją. Nuo to laiko Zokniuose budi NATO šalių lakūnai, kurie keičiasi kas keli mėnesiai.
Tačiau atskridus užsieniečiams Zokniuose prasidėjo naujos bėdos. NATO kariai, naiviai pamanę, jog atvyko tarnauti į civilizuotą NATO šalį, vakarais ėmė linksmintis Šiaulių kavinėse. Vietos chuliganams tai nepatiko - jie karius ėmė užpuldinėti. Jokios politikos čia nėra - Šiaulių bukagalvius vilioja storos užsieniečių piniginės. Pirmieji Šiauliuose nusileido belgai, pirmieji jie ir gavo. Tai įvyko patį pirmą vakarą ant "Šiaulių" viešbučio laiptų. Kalbama, kad šiauliečių kumščių neparagavo tik prieš metus buvę norvegai. Nėra skundų ir iš dabar mieste dislokuotų turkų. Kita vertus, labai gali būti, kad NATO kariai nustojo skųstis - apie nedidelius incidentus jie nutyli. Tik išskridus vokiečiams iškilo aikštėn, jog vienas jų karys irgi buvo užpultas. Pastaruoju metu labai sugriežtintos taisyklės NATO kariams. Jie Šiauliuose privalo vaikštinėti tik po kelis, laiku grįžti ir registruotis viešbučiuose.
Redakcijos archyvo nuotr..
Sovietmečiu šiauliečiams grėsmę dažniau kėlė rusų kariai nei atvirkščiai.
(Zokniu-1.jpg);
Iki šiol Lietuvos karinės oro pajėgos yra juokingai silpnos, o jų vadai bei lakūnai nuolat veliasi į skandalus.
(Zokniu-2.jpg);
Prie Zoknių karinės bazės štabo stovi rusų paliktas paminklas reaktyvinei aviacijai.
(Zokniu-3.jpg);
Šiuo metu Zokniuose įsikūrę karingi turkai skundžiasi tik šaltu Lietuvos klimatu.
(Zokniu-4.jpg).
