Esu taksistas. O tokį darbą dirbant nutinka visokių dalykų - ir linksmų, ir juokingų, kartais ir siaubą sukeliančių, ir keistų. Vairuoju savo automobilį vėlų vakarą ir matau: stovi prie gatvės vyriškis su dideliu krepšiu rankoje ir moja man. Sustoju.
- Klausyk, pamėtėk iki kapinių ir atgal. Gerai užmokėsiu.
Aš neigiamai papurčiau galvą - kas žino, ką jis ten tame krepšyje veža, gal lavoną? Ko gi važiuotų tokiu vėlyvu metu į kapines? Bet keleivis jau ropštėsi vidun ir, matyt, pastebėjęs mano sumišimą, suskubo paaiškinti:
- Nebijok, jokio kriminalo. Tikrai. Viską pakeliui papasakosiu.
Surizikavau. Važiuojame. Ir štai kokią istoriją išgirdau:
- Supranti, prieš du mėnesius mirė mano žmona. O mes beveik trisdešimt metų kartu pragyvenom. Gražiai gyvenom, sutarėm, viens be kito ilgiau nei savaitę neišbūdavom. Ir dabar, įsivaizduok, kai jos nebėra, visai negaliu užmigti. Taip esu įpratęs apkabinti ją ir užmigti. Jokios tabletės, jokios mikstūros negelbsti. Išvargino mane nemiga, į žmogų nepanašus pasidariau. Tad ir sugalvojau išbandyti paskutinę priemonę. Nors ir nepatogu pasakoti, bet nusipirkau... pripučiamą guminę lėlę. Ne seksui, ne. Aprengiau ją žmonos pižama, pasiguldžiau šalia ir, įsivaizduoji, užmigau. Pirmąsyk po laidotuvių. Taip buvo kelias naktis, o praėjusią naktį prisisapnavo: rodos, grįžta žmona namo ir mato mane lovoje gulintį su ta gumine. Na ir prasidėjo: "Vos tik spėjau numirti, - šaukia, - o tu jau guminę draugę spėjai parsitempti!" Ir, rodos, plėšia nuo lėlės pižamą, o ją pačią nutrenkia ant grindų. Aš sapne žmonai aiškinu, kad lėlę tik tam parsinešiau, kad užmigt galėčiau, o ne seksui. Tada mano buvusioji atlyžo, rodos, pabučiavo mane ir paliepė: "Bažnyčioje už mane uždek žvakelę, lėlę rytoj pat išmesk, o pižamą sudegink naktį ant mano kapo. Tada ir miegosi ramiai". Košmaras kažkoks. Pabudau išpiltas šalto prakaito, matau, lėlė iš tiesų ant grindų guli, žmonos pižama tvarkingai sulankstyta ant pagalvės. Štai ir galvok po to ką nor: sapnas - ne sapnas? Košmaras kažkoks. Bet viską jau padariau, kaip žmona sapne liepė, beliko tik drabužius sudeginti. Na, ar dabar patikėjai, kad jokio kriminalo?
Palaukiau kiek to vyruko prie kapinių vartų ir grįžome į miestą. Prie namų jis, kaip ir buvo žadėjęs, gerai užmokėjo, o aš jam ištiesiau vizitinę kortelę ir paprašiau:
- Ar galėsit man paskambinti ir pasakyti, kaip viskas baigsis? Juk, šiaip ar taip, aš dabar lyg ir bendrininkas. O istorija iš tiesų keista ir neįtikėtina.
Gal po savaitės pakėlęs suskambusio telefono ragelį išgirdau naktinio keleivio balsą:
- Miegu, žmogau. Ramiai miegu!
