Policijos duomenimis, tirpstant sniegui ir šylant orams ima sparčiai daugėti taip vadinamų "seksualinių nusikaltimų". Pats pikas - vasaros viduryje.
Išprievartavimas - moralinis moters nužudymas. Dažniausiai - liekantis paslaptyje. Daugelio kriminologų, sociologų ir psichologų atliktų anoniminių apklausų rezultatai atskleisti šiurpinančius faktus: kas antra moteris buvo užpulta prievartautojo (ir neretai ne vieną kartą); tik kas penkta prievartą patyrusi moteris apie tai praneša policijai; vos 10 proc. moterų ryžtasi (ar sugeba) pasipriešinti prievartautojui.
Kriminologų patarimai, kaip netapti prievartos auka
- Visų pirma pasistenkite iš viso išvengti susitikimo su prievartautoju.
- Jei iš darbo ar iš svečių į namus tenka grįžti tamsiu paros metu, pasirūpinkite, kad jus kas nors palydėtų, o jei tokios galimybės nėra, paprašykite, kad namiškiai ar artimieji jus pasitiktų.
- Pasistenkite neiti į laiptinę ar liftą kartu su nepažįstamais žmonėmis.
- Atsisakykite mažai pažįstamo žmogaus kvietimo kartu praleisti vakarą. O jei sutikote, papasakokite apie tai savo artimiesiems ir paprašykite, jog jie kelis kartus per vakarą jums paskambintų.
- Nevaikštinėkite viena vėlai vakare ar naktį parke bei tamsiose miesto gatvelėse.
- Tėveliai, kurių vaikams tenka vėlai grįžti iš mokyklos, įvairių būrelių ar treniruočių, pasistenkite juos pasitikti grįžtančius ar bent jau pasirūpinkite, kad kas nors jūsų vaikus palydėtų iki namų.
Ką daryti, jei jus užpuolė
Apie dujų balionėlius, plaukų lako flakonus, smailiakulnius batelius ar šauksmus "gaisras!", į kurį, neva, atsišaukia visi, rašyta - prirašyta. Dar yra naudinga:
- pamėginti sumeluoti, kad jums menstruacijos;
- pamėginti sumeluoti, jog esate nėščia;
- galite sakyti, jog sergate AIDS ar kokia kita venerine liga, bet tuo paprastai netikima. Galbūt sukelsite pasidygėjimą sumelavus, jog jums "paleido" vidurius ar pan.;
- jei visos anksčiau minėtos priemonės nusikaltėlio nepaveikė - veikite pagal aplinkybes. Vieni išsigąs ir pabėgs, jei imsite garsiai šaukti, kitą reikia pamėginti "užkalbinti".
Gana radikalių patarimų gali duoti ir pačios moterys, narsiai apsigynusios nuo užpuolikų:
"Silpniausia vyrų vieta - jo lyties organai. Teko girdėti istoriją, jog viena moteriškė, sugriebusi nenaudėlį už varpos, atitempė tiesiai į policiją. Gal tai ir netiesa, bet, kaip ištekėjusi ir patirties turinti moteris, galiu pasakyti - labiau skausmingesnė vieta - kapšelis. Į jį, jei yra galimybė, ir taikykit. O visokie šauksmai "gelbėkit! padėkit!" - praktiškai beverčiai - tuo įsitikinau pati. Mane sykį užpuolė penkiaaukščio namo kieme, kone vidury baltos dienos. Mėginau rėkti. Pro šalį einanti moteris, pamačiusi šią sceną, pasiskubino dingti už namo kampo. Supratau, jog rėkdama pagalbos nesulauksiu ir susikoncentravau į judesius. Spjoviau užpuolikui tiesiai į akis, šis atleido rankas, o aš, pasinaudojusi tokia akimirka, spyriau jam į tarpukojį ir pabėgau. Vieną žinau tiksliai: svarbiausia geležinė kantrybė ir matoma savitvarda, smulkmeniškas išskaičiavimas, įvykių numatymas į priekį ir jokios panikos (tai, aišku, toli gražu ne kiekvienai įmanoma). Ir negalima leisti nė mažiausio grubumo, nė jokių staigių judesių, jei tik jaučiate bent menkiausią pavojų".
"Mane kartą taksistas nusivežė į dykvietę užmiestyje. Pradėjo priekabiauti. Aš "tempiau" laiką, netgi pakoketavau. Neva sutinku. Tik pirmiausia paprašiau cigaretės. Nuspaudžiau automobilinį žiebtuvėlį, palaukiau kol įkais, o kai jis iš lizdo iššoko - įkaitusį prispaudžiau taksistui prie paties organo. Vyriokas mat iš nekantrumo jau ir kelnes buvo atsisegęs. Riksmas koks buvo! Pasinaudojusi momentu - pabėgau".
Kaip gyventi po to
Kiekvienai prievartos aukai, jei ją kankina kaltės jausmas, jei ji jaučiasi išniekinta, subjaurota, reiktų užsiimti autotreningu. Juk šis šlykštaus paniekinimo jausmas moters neapleis net ir tuomet, kai jos skriaudikas bus nubaustas ir pasodintas už grotų. Pasistenkite kovoti su kankinančiu pažeminimo jausmu.
"Jei jums visai blogai, išbarkite save. Griežtai sau pasakykite: "Nagi, drauge, tai jau vis vien įvyko. Laiko atgal neatsuksi ir likimo nepergudrausi. Tai ką, nejau dabar savanoriškai save palaidosi visam likusiam gyvenimui? Pripažinti, kad tas gaidys ne tik vieną kartą mane išprievartavo, bet ir visam laikui atėmė moterišką laimę? Ar ne per daug jam, išgamai, gatvės?!" - pataria pati prievartą patyrusi moteris.
Bet tai psichologinė savigyna. O dar būtina tuoj pat bėgti į policiją. Ne į dušą, ne skųstis vyrui ar broliui, ne persirengti, o iš karto po įvykio.
Tai reikia žinoti
Patys tuos padugnes veisiame
20 proc. prievartautojų - seksualiniai maniakai, gaujos nieko nesuvokiančių girtų jaunuolių ir moters kūno išalkę kriminaliniai nusikaltėliai - buvo, yra ir bus, deja, visuomet. Tai lyg stichinė nelaimė.
50 proc. (neoficialiais sociologų vertinimais) - gerai aukos pažįstami žmonės.
30 proc. prievartautojų savo veiksmus aiškina maždaug taip: "Staiga galvon šovė tokia mintis"; "Nesusivaldžiau, taip moters norėjau"; "Ji ir pati nesispyriojo". Arba tiesiog: "O ką?!".
Visą šią armiją (maždaug 80 proc. prievartautojų, kurie iš principo galėjo ir neprievartauti) mes iš dalies veisiame, dauginame patys. Moterys - tuo, jog nesipriešina, o po to nesikreipia į policiją. O visa visuomenė - savo požiūriu į šį nusikaltimą. Tie 80 proc. niekšų ryžtasi prievartauti todėl, jog yra beveik tikri, kad jie už tai nebus nubausti.
Paradoksas, bet prievartavimas - sunkus, labai specifiškas nusikaltimas, jam ryžtasi žmogus, nuoširdžiai save laikantis tvarkingu ir padoriu piliečiu.
Taip, nekalbėsime apie policininkų jautrumą ir korektiškumą. Bet juk prievartos aukos užsimena ir apie "žeminančias medicinines procedūra". Kodėl "žeminančias"?! Juk tai įprastinė ginekologo apžiūra. Be to, aišku, neapsiesi. Bet vis vien bjauru. O ir į daktarą žiūrima vos ne kaip į prievartautoją. Visa tai todėl, kad visuomenėje susiklostęs stereotipas: "Tapti prievartos auka - gėda ir nešvaru". Tai gali sugriauti šeimą, sužlugdyti karjerą, pakenkti reputacijai. Bet juk tai tiesiog necivilizuota. Moterys siekia aukštų postų versle ir politikoje, o prieš prievartą yra bejėgės ir neapgintos. Mums visiems - ir moterims, ir vyrams - būtina įsisamoninti ir pripažinti, jog pasikėsinimas į žmogaus garbę yra įprastas nusikaltimas, beje - neleistinai šlykštus ir atgrasus. Ir tuomet viskas stos į savo vietas.
Bet jei jūsų buvęs sutuoktinis, giminaitis ar kolega pavogs jūsų automobilį - jūs juk tam priešinsitės? O paskui bėgsite į policiją ar kreipsitės į pažįstamus banditus, taip? Ir iš įžūlaus ciniško tyrėjo kabineto neišbėgsite apsipylusi ašaromis, jei tik pajusit, jog jis nenori imtis jūsų bylos. Jūs imsite kovoti už savo teises ir skųsitės "aukščiau", ar ne? Ir niekas jūsų neatleis iš darbo dėl to, kad iš jūsų pavogė mašiną ar kažkas laiptinėj atėmė rankinę. Nemanys, jog jūs metėte šešėlį firmos reputacijai. To mums teks mokytis labai ilgai. Gal pirmiausia įsisąmoninkime šios pozicijos teisingumą ir pamažu išmoksime taip gyventi. Mes privalome tai padaryti. Kad nebūtų visam laikui prarastas sugebėjimas moteriai gyventi su vyru. Kad nebūtų nesugebėjusių toliau gyventi moterų-savižudžių.
Aukų atsiliepimai
Reikia išmokyti policiją mus apginti
"Kai mane užpuolė, išbandžiau visus siūlomus patarnavimus. Nepadėjo. Buvau šlykščiai išprievartauta. Gerai dar, kad nesudaužyta. Pabėgau, kai tas niekšas užsnūdo. Ne tik kad niekam nesiskundžiau - stengiausi užmiršti tai kaip košmarišką sapną".
"Pamėginau užpuoliką pergudrauti. Neva sutikau, ir pakviečiau į patogesnę vietelę - savo butą. (Užpulta buvau prie pat laiptinės). O namuose - vyras. Moteriškos kūno išalkęs niekšelis tiesiog riste nusirito nuo laiptų. Manau - jam tai bus nebloga pamoka".
"Smogiau iš visų jėgų rankinuku į arčiausiai stovėjusio automobilio stiklą, suveikė signalizacija. Pro langus sužiuro žmonės. Užpuolikas pabėgo".
"Parašyti pareiškimą policijai ir nuslėpti nuo vyro tikrai nepavyks. Mūsų santykiams su vyru tai turėjo didelės įtakos. Čia reikalinga psichoterapeuto pagalba. Beje, abiem sutuoktiniams".
"Pareiškimą, jei pakanka dvasinių jėgų, parašyti policijai būtina. Kad išmokytume mūsų policininkus mus apginti. Bet būkite pasiruošusi blogiausiam- netikėjimui, cinizmui, frazei "Pati kalta", žeminančioms medicininėms procedūroms".
"Neretai prievartautoju gali tapti labai geras pažįstamas: tavo šefas, kaimynas, buvęs draugas - žmonės, iš kurių to net nesitiki. Kaip gintis? Nesąmonė - rašyti pareiškimą kaltinant, pavyzdžiui, buvusį mylimąjį, kaimyną, draugės vyrą. Skaudu. Ir dar gėda. Ir jautiesi kalta. Ir išvoliota purve".
Statistika
Toms, kurios išdrįsta kreiptis į policiją, neretai pavyksta nusikaltėlius nubausti.
VRM statistikos duomenimis, Lietuvoje 2005 m. užregistruota 265 išžaginimai (su pasikėsinimais). Tokių nusikaltimų skaičius, lyginant su praėjusiais metais, išaugo 1,9 proc. Ištirta 172 nusikaltimai, o tai - 64,9 proc. visų registruotų išžaginimo atvejų.
Tai, aišku, nėra labai džiuginantys skaičiai - kiek daugiau nei pusė, bet svarbiausia - netylėti.
Aukos kreipimosi į policiją procedūra - įprastinė, kaip įvykus vagystei, apiplėšimui ir pan. Ateinate į nuovadą, parašote pareiškimą. Tik reikia kaip galint greičiau kreiptis į gydytoją, kad apžiūrėtų ir įvertintų sumušimus, paimtų kraujo ir kitus reikalingus tyrimus, ekspertams perduoti savo drabužius ar kitus asmeninius daiktus, ant kurių galėjo likti nusikaltėlio pėdsakai.
Psichologo komentaras
Nukentėjusiosioms būtina gydytis
Moterys priešinasi. Bet retai, paprastai tais atvejais, kai į jų garbę pasikėsina mažai pažįstamas žmogus ir pasikėsinimas vyksta jo ar jos bute. O štai gatvėje, kai tempia į krūmus... Moterys apskritai linkusios panikuoti. Tai lyg vabalas, kuris, vos jį palietus, "apsimeta" mirusiu. Baimė būti nužudytai, sužalotai (juk prievartautojai visuomet grasina ginklu, kumščiu ar bent jau žodžiais) paralyžiuoja. Įrodyta, jog pasaulyje yra 10 proc. moterų, turinčių vyrišką hormoninį profilį. Štai jos ir gali apsiginti, neretai ir "nukenksminti" nusikaltėlį. Bet į jas daug rečiau kėsinamasi.
Išprievartavimas - visuomet yra psichologinė katastrofa moteriai. Daugumos aukų vyrai ar draugai šį įvykį nesąmoningai priima jei ne kaip išdavystę, tai kaip išniekinimą. Ir šis išniekinimo šešėlis gyvuoja ne tik visuomenės požiūryje į auką, bet ir užsispyrėliškai įsitvirtina pačios moters sąmonėje. Juk net ir paprasčiausiam profilaktiniam patikrinimui pas ginekologą moterys, toli gražu, neina taip lengvai ir paprastai, kaip, tarkim, pas terapeutą.
Bet visais atvejais prievartos aukai būtina pagalba. Jei nenorite viešumos ir nesikreipiate į policiją, tai į psichologą ar psichiatrą kreipkitės būtinai. Dabar yra specialūs pagalbos centrai moterims, patyrusioms prievartą. Jie yra anoniminiai. O pačiai moteriai pergyventi šią nelaimę labai sunku. Seksualinės prievartos trauma išlieka visam gyvenimui. Jei moteriai nebus laiku suteikta pagalba, tai nuoskauda gali sukelti į neapykantą visiems vyrams, įskaitant net ir tikrą tėvą. O elgesyje nesąmoningai liks kaltės ir išniekinimo pėdsakas, neabejotinai trukdysiantis darbe ir šeimos gyvenime.