Davido Bowie gerbėjai naujuoju jo darbu “Reality” turėtų būti patenkinti - senukas Bowie vis dar išlaikęs formą. Patirtimi jam nusileidžia kolektyvas “Death Cab For Cutie”, tačiau jų darbas “Transatlanticism” paliko dar geresnį įspūdį. O štai “The Rapture” garbei sukeltas šurmulys labai primena “The Strokes” laikus. Jų “Echoes” įdomus, bet nedaugiau. Paskutinė apžvalga skirta Yanno Tierseno albumui.
“Death Cab For Cutie” - “Transatlanticism”10.06, “Fierce Panda” (indie rokas)Įvertinimas: 9+/10Panašu į: “Modest Mouse”, “Postal Service”
Bennas Gibardas (grupės vokalistas) jau šiandien galėtų veikti pagal vieno prekybos tinklo priešnaujametį šūkį: “Šių metų savo planus mes jau įvykdėme - nuo šiol mes dirbam jums”. Kiek paimprovizavau, tačiau esmę turėtumėte suprasti. Neįtikėtinai ir nelauktai sėkmingas bendradarbiavimas popmuzikos projekte “Postal Service”, o dabar kitas žanras ir vėl puikus rezultatas.
Turint omeny, kad “Postal Service” buvo bene pirmoji grupė, apžvalgose įvertinta 10 balų, o jų albumas “Give Up” sukosi grotuve bent porą mėnesių, Benno Gibardo balsą galėčiau atpažinti net jeigu jis dainuotų operos partijas. Su “Transatlanticism” viskas daug paprasčiau. Žodžiuose ir mintyse jaučiamas polinkis į melodingumą, kuris nuo “Postal Service” skiriasi tik sintezatorių, gitarų ir mušamųjų santykiu.
Ar tai būtų epinis “Transatlanticism”, ar lyriškas “Passanger Seat”, ar tipiškas “indie” rokas “Death Of Interior Decorator”, bendras vaizdas atlaiko visus melodingam popmuzikos žanrui keliamus reikalavimus.
Jaučiama, kad tekstai sudėlioti kryptingai: nusivylimas, praradimas, atstumas ir poreikis meilei, artumui. Žodžiais “So this is a new year / And i don’t feel any different” (“New Year”) prasidedantis albumas vėliau lyg ir pateikia priežastis “there's no blame for how our love did slowly fade/ and now that it's gone it's like it wasn't there at all” (“Title And Registration”), o “Transatlanticism” užbaigianti “Lack Of Color” “but i know it's too late/ i should have given you a reason to stay” pabaigia ir pačią kelionę po “Death Cab For Cutie” vokalisto pasaulį.
Kūrybine prasme 2003-ieji tikrai sėkmingi metai Bennui Gibardui. Tai bus įvertinta metų gale, o jūs tai galite padaryti jau dabar. “Transatlanticism” jau galima įrašyti į “indie” žanro klasiką.
http://www.barsuk.com/dcfc/http://www.deathcab.addr.com/Paklausyti albumo “Transatlanticism” ištraukų galite čia:http://www.vh1.com/artists/az/death_cab_for_cutie/355818/album.jhtml
Davidas Bowie - "Reality"09.15, "Columbia" (rokas)Įvertinimas: 9/10
Kalbėti apie atlikėją, kuris išleido daugiau albumų, nei aš atšvenčiau gimtadienių, yra mažiausiai nedrąsu. Turint omeny, kad Lietuvoje šio atlikėjo gerbėjų netrūksta, nerti į diskusijas bandant lyginti “Reality” su “Heroes” ar “Hunky Dory” prilygtų muzikinei savižudybei, tad tebūnie viskas kiek kitaip.
Prieš metus per prancūzų muzikinį kanalą MCM teko matyti interviu su aptariamu roko veteranu Davidu Bowie. Smulkmenų nepamenu, tačiau paklaustas apie klausomą muziką ar atlikėjus, kurie jam daro didžiausią įspūdį šiuo metu, jis paminėjo daugybė techno stiliaus grupių, o ypač akcentuota prancūzų muzikinė scena (jeigu kam įdomu, jis tikrai minėjo “Mouse On Mars” - pabandykit paklausyti).
Naujovės D. Bowie nėra svetimos ir jo nepavadinsi konservatyvaus požiūrio į muziką šalininku. Laikas eina, o šis britų rokeris jau daugiau nei 3 dešimtmečius “kepa” albumus, kurie vertinami ne blogiau nei naujų žvaigždžių “stebuklai”.
Kartu su ilgalaikiu prodiuseriu Tony Visconti įrašytas “Reality” nestebina - vėl puiku. Tiesa, albumą vertėtų padalyti į dvi dalis. Pirmoje pirmos trys kompozicijos: pristatomoji daina “New Killer Star”, “Pablo Picasso”, “Never Get Old” ir “Fall Dog Bombs The Moon”, “Reality” bei iš dalies “Days” - energingos kompozicijos, pasižyminčios pakilia nuotaika ir lengvai albumą baigianti “Bring Me The Disco King” - mušamieji, pianinas ir emocijos, balse besiliejančios per kraštus. Antroje - likusios keturios kompozicijos: “The Loneliest Guy”, “Looking For Water”, “She’ll Drive The Big Car” ir “Try Some, Buy Some” - tiesiog nieko nauja, nieko įspūdinga. Faktiškai taip ir galima susumuoti albumą - dainos arba “veža”, ir “veža” užtikrintai, arba “buksuoja” be perspektyvos. Suprantama, kad tai priekaištas, tačiau, “silpnos” dainos taip vykusiai sudėliotos tarp tikrai stiprių, kad galutinis rezultatas tas pats - stipru.
Tikrai nedažnai mano aprašomus albumus galima aptikti Lietuvoje. Šį gausite nesunkiai ir rekomenduoju tokios galimybės nepraleisti.
http://www.davidbowie.com/http://www.bowiewonderworld.com/http://www.teenagewildlife.com/
"The Rapture" - "Echoes"09.08, "Mercury" (pankas/rokas/šokių)Įvertinimas: 7/10Panašu į: “The Cure”, “Fugazi”
Jeigu prie “panašu į” pridėtumėte “new age”, paveikslas iš esmės būtų baigtas. Šį kartą apžvalgos kaltininkai - grupė iš Niujorko, skambanti lyg eilinis britų muzikinės spaudos iškeptas kotletas. Tačiau tai ir yra įdomu - šurmulys kilo kitoje Atlanto pusėje.
Panašiai, kaip ir “The Strokes” ar “The Raveonettes”, “The Rapture” bando reanimuoti archyvuose gulinčius žanrus. Truputis panko, truputis šokių, disko, “new wave” stiliaus elementų ir per keletą paskutinių metų išpopuliarėjusio Roberto Smitho balso pamėgdžiojimų - ir štai jums sensacija, “laužanti” muzikos žanrų ribas.
Nė velnio. Veronika Povilionienė regi stiliumi perdainavusi Stasio Povilaičio “Vėl švieski” būtų originali, tačiau ar tikrai tai būtų kažkas nauja? Atsakymas į šį klausimą ir yra skirtingų albumo vertinimų priežastis. Neverta abejoti, kad metų pabaigoje “Echoes” puikuosis prestižinių muzikos leidinių topuose, tačiau ne visuose.
Savišvietai albumą paklausyti vis dėlto reiktų. Ypač panką paskutiniu metu gaivina daug kolektyvų, tačiau pavyksta tai toli gražu ne kiekvienam. “The Rapture” bandymas vienas geresnių. Iš dalies sėkmės priežastis - prodiuserių duetas “The DFA” gitariniam pankui suteikiantys Detroito hauso jausmą. Dažniausiai hauso, nes bene didžiausias jų hitas “I need your love” ar “Olio” ne tik skamba, bet ir tapo šokių aikštelių puošmena.
Perbėgant per kelis pavadinimus: “Sister saviour” skamba lyg “Visage” perdirbinys; “Echoes” pradžioje girdima kone nuoga elektrinės gitaros partija primena “Foje” “Baltam name” “rifą”, girdimą visoje kompozicijoje, o albumą užbaigianti “Infatuation” tai lyg “Radiohead” “Kid A” repertuaras, atliktas akustiniais instrumentais.
Eksperimentavimas su stiliais pakankamai agresyvus ir galutinis rezultatas nėra išgrynintas skambesys, bet vis dar atskirų stilių karas. Tikėkimės, kad tai nepaskutinis grupės darbas ir viskas jiems dar prieš akis.
http://www.therapturemusic.com
Yann Tiersen - “Good Bye. Lenin!”07.28, “Labels UK” (instrumentinė)Įvertinimas: 4/10
Gilesnius pamąstymus apie muzikos ir judančių paveikslėlių ryšį palikime ateičiai, tačiau šiandien trumpai norėtųsi užsiminti apie filmo “Viso gero, Leninai” garso takelį. Pamenate “Amelija”? Nuotaikingą, svajingą ir gyvą prancūziška šansona kvepiantį instrumentinį garso takelį? Šiame vokiška Amelija (http://www.omni.lt/index.php?base/z_86984) tituluojamame filme skamba to paties multinstrumentalisto Yanno Tierseno sukurta muzika.
Filmai skirtingi ir muzika skirtinga. Vokiškas filmas - tai tikriausia drama ir tai galima pajusti dar prieš filmą, jeigu jums garsus pavyko išgirsti dar prieš užsukant į kino teatrą. Taip, Vokietijoje šis albumas pasirodė dar žiemą. Tada jis pasiekė ir Lietuvą. Filmo teko palaukti kiek ilgėliau - laimėtas geriausio europietiško filmo apdovanojimas Berlinalėje paskatino “Lietuvos kiną” šį mažą ir subtilų stebuklą atvežti ir mūsų žiūrovams. Deja, antras stebuklas neįvyko - be reklamos filmui nesiseka (http://www.omni.lt/?rask$9359_69111$z_126186), o gaila.
Turiu priekaištų Tierseno požiūriui į muziką filme. Net perklausius albumą tuziną kartų prieš einant į kiną, vėliau sekant chronologiškai sudėtas kompozicijas, faktiškai neįmanoma atgaminti tuo metu buvusio vaizdo. Riba tarp monotoniško ir nuoseklaus albumo kartais sunkiai pastebima, tačiau šiuokart akivaizdžiai, pasukama monotonijos link.
Minimalios pianino garsais akcentuojamos, o kartais ir apsiribojančios, kompozicijos keičia viena kitą, tačiau nei tempo, nei nuotaikų kaitos realiai nėra. Atrodo, kad dažnoms nuotaikingoms filmo akimirkoms muzika nebuvo kurta. Tai iš dalies keičia ir paties filmo nuotaiką: geros emocijos lyg ir praleidžiamos, o liūdnos - užakcentuojamos.
“Ameliją” geriau įvertino mano akys nei ausys, o su “Viso gero, Leninai” - atvirkščiai. Paveiksliukai manyje išjudino kur kas daugiau nei muzika. Netgi dabar, kai jų jau nėra, o muzika vis dar mano ausyse.
http://www.yanntiersen.com/
Naujos dainos:"Enon" - "Starcastic"Rufus Wainwright - "I Don't Know What It Is""Saves the Day" - "Anywhere With You""Thursday" - "Signals Over the Air""Weakerthans" - "Our Retired Explorer"
Klausimai? Komentarai? Pasiūlymai? - [email protected]
