Pastebėjau, kad daug kur interneto platybėse jaunimas (nuoširdžiai tikiuosi, kad itin jaunas ir nepatyręs jaunimas) jau kuris laikas itin aktyviai žvygauja apie pasaulio pabaigas ir siaubingas katastrofas. Kadangi 2000 metais laukta Apokalipsė neatėjo, daugelis nelaimingųjų griebėsi paskutinio šiaudo - Nibiru (labai aktyvus susidomėjimas ja prasidėjo nuo 2001 metų). Žinoma, menka smulkmena, kad, kiek man teko skaitinėti, tos Nibiru pasirodant, kertant Žemės orbitą ir sukeliant kataklizmas visi laukė 2003 balandį, bet ji kaip įnoringa viešnia apsigalvojo ir atskries 2012 metais (nes kažkam prisisapnavo girtas senovės šumeras ir taip pasakė). 2003 gegužę gando paskleidėjai nustojo skelbti tolesnes datas.
Labai stebina tas faktas, kad, nors pirmuoju sakiniu išreiškiau viltį, jog tokiomis nesąmonėmis tiki tik vaikai, atrodo, nemažai vyresniųjų taip pat mėgsta pajusti protelio suskystėjimo reiškinius. Skaitinėjant vieno rimto astronomo mintis, radau įdomią vietelę, kur jį prajuokino oponentų teigimas, jog duomenys apie Nibiru slepiami - kadangi "vos priėjus prie kompetentingo asmens ir apie tai užsiminus, jis pasišalina". Nežinia, ar Planetos X fanai pasišalinančio astronomo ar mokslininko veide spėdavo pamatyti šypsenėlę, ar ne, tačiau 99 procentais atvejų, jei mintyse jis nesikeikdavo, nusiplaudamas tikrai pagalvodavo: "O ne, dar vienas nibiristas"...
Na ir kas gi pasakojama apie tą mūsų laikų legendą - garsiąją Nibiru, arba Planetą X?
Kalbant apie majus, kurių pasaulis baigiasi 2012 metais (didžiojo ciklo kalendorius apima daugiau nei 5 tūkstančius metų, o jam pasibaigus metai vėl pradedami skaičiuoti nuo nulio), labai liūdnas tas faktas, kad nėra jokių šaltinių ar liudijimų, patvirtinančių, kad jie tą akimirką, kai ateis 2012 metai, laikė pasaulio pabaiga. Galbūt daugelis jautrios sielos žmonių itin nusivils, tačiau 2012-ųjų metų fenomeną sukūrė žiniasklaida ir žmonės, kurie naudojasi majų istorija siekdami savo asmeninių tikslų.
Michel de Nostredame, visų mylimas ir itin įvairiai interpretuojamas pranašas, numatė didelį kosminį susidūrimą apie 2000 metus (taip kažkas iššifravo kažkurį jo eilėraštį). Jis kalbėjo, kad tada atskries kokia kometa ar šiaip kažkoks brudas ir pridarys mums bėdos, tačiau galbūt jis nepasitarė su 2012 metų fanais ir nežinojo, kad iš tiesų tas pavojingas kūnas bus Nibiru... Šiaip ar taip, pranašysčių bei apokalipsių mylėtojai atleido Nostradamui keleto metų netikslumą ir neišsipildžiusią 2000 pabaigą sutiko šiek tiek nukelti - iš pradžių į 2003, o dabar - į 2012 metus.
Kalbant apie patį Nostradamą, manoma, kad dauguma jo pranašysčių buvo ne pranašystės, o slaptos žinios, skaičiai, grafikai, tvarkaraščiai, instrukcijos bei veiksmų planai, kadangi šis vyrukas greičiausiai buvo Gizų ir Lotaringiečių dinastijoms dirbęs agentas.
Nibiru orbita
Labai įdomus ir įvairų Nibiru teorijų pasaulyje žinomas asmuo yra Zecharia Sitchin, būtent jis su savo chebra ir užvirė visą šią košę (ai, dar tokia moteris, Nancy ar kokiu ten vardu). Jis pats užsiiminėjo šumerų tekstų vertimais bei jų interpretacijomis (šiame darbelyje vieną jų galite paskaityti - ji apie anunakius), nors tie jo vertimai buvo labai netikslūs. Jis teigia, kad Žemė buvo aplankyta grupės ateivių iš kažkurios Saulės sistemos planetos. Jo teorijos laikomos pseudomokslinėmis ir niekas į jas rimtai nereaguoja. Sitchinas kalba ne tik apie Nibiru, bet ir apie planetą Tiamat. Pastaroji, pasako jo, galbūt egzistavo tarp Marso ir Jupiterio. Tai buvo klestintis pasaulis, turintis vešlią augmeniją, vandenynus ir panašiai, bet šį objektą sunaikino didelė planeta arba maža žvaigždė (objektas, 20 kartų didesnis už Jupiterį). Ši planeta Saulės sistemą kirto prieš 4 milijardus ir prieš 65 milijonus metų. Toji Tiamat susidūrė su kažkuriuo Nibiru palydovu. Šio susidūrimo nuolaužos suformavo asteroidų juostą, Žemę ir Mėnulį. Sitchin taip pat teigia, kad Plutonas buvo Saturno palydovas, tačiau, pro šalį praskriejus Nibiru, buvo išmestas laukan ir tapo savarankišku kūnu.
Pasak Sitchino, Marsas anunakiams buvo tarpinė stotelė iš Nibiru į Žemę. Garsusis Marso "veidas" šiuo atveju turėjo kažkokią paskirtį - greičiausiai tai buvo kaip žymeklis, rodantis, kur reikia nusileisti erdvėlaiviams. Taip pat šis tyrinėtojas teigia, jog šumerai žinojo apie šį veidą Marse:
Žinoma, visi labiau besidomintys astronomija žino, kad Marso veidukas greit buvo demaskuotas.
Tikėti visais Sitchino teiginiais labiau nei sunkoka. Pvz., 1995 jis teigė, kad Hale-Boppo kometa buvo ne kometa, o protingų būtybių valdomas objektas...
Tyrimai rodo, kad pirmieji Žemės vienaląsčiai buvo neįtikėtinai sudėtingi. Tuo labiau, kad visi gyvi organizmai Žemėje turi tą patį genetinį kodą, - o tai reiškia, kad gyvybės šaltinis žemėje buvo vienintelis. Tai kas pasėjo tą pirmąją gyvybės sėklą Žemėje? Tikriausiai Žemė gyvybės virusu užsikrėtė susidūrimo su Nibiru metu.
Va šumerai puikiai žinojo apie Nibiru planetą. Kodėl jie taip staiga atsirado prie Eufrato ir pristatė visokių miestų, išvystė senovinius mokslus, prekybą ir pan.? (Atsakymo į klausimus ieškoti atmetus teoriją, kad jie paprasčiausiai atplaukė iš kokio Indijos vandenyno ir išsilaipino Eufrato upės žiotyse). Šumerai žinojo daugybę dalykų, kurie niekaip netelpa į istorikų jiems skiriamą nišą. Pasak Z. Sitchin, jie išmanė apie Saulės sistemos sandarą, kurioje buvo Saulė (sfera arba Apsu), Merkurijus (Mummu), Venera (Lahamu), Žemė (Ki), Mėnulis (Kingu), Marsas (Lahmu), Jupiteris (Kišar), Saturnas (Anšar), Uranas (Anu), Neptūnas (Ea), Plutonas (Gaga) ir Mardukas arba Nibiru. Jų lentelėse randama Saulės sistemų paveiksliukų, kuriuose pavaizduota ir Nibiru. Štai šiame objekte matome Saulę ir apie ją skriejančias planetas:
Iš tiesų šis dalykėlis tėra kažkokio asmens antspaudas - nuo jų atsiradimo pradžios bei išplitimo Mesopotamijoje, Graikijoje ir pan. jie jungiami su komercija ir nuosavybe. Stilizuotas į saulutę panašus dalykėlis buvo kažkieno žymė ir greičiausiai galėjo simbolizuoti Venerą su žvaigždėmis. Yra daugybė tokių šumerų plokštelių su įvairiais įspaudukais, rutuliukais, kryžiukais ir kitais darinukais. Panaši situacija būtų, jei ateities archeologai tyrinėdami Billo Windows`us bandytų rasti paralelių su Urano orbita... Šumerai niekad labai ypatingai nesidomėjo astronomija, šis mokslas išsivystė vėliau, Babilono civilizacijoje, ir netgi tada babiloniečiai manė, kad mūsų žemė yra plokščia, kad ji - Saulės sistemos centras, jie netikėjo, kad planetos gali skrieti apie Saulę (joks save gerbiantis šumeras ar babilonietis niekada nebūtų vaizdavęs Saulės kaip centrinio objekto planetų sistemoje) ir jie nebuvo girdėję apie tokius objektus kaip Neptūnas ar Plutonas. Kinai ir majai astronomiją išmanė žymiai geriau, negu šumerai ar babiloniečiai, bet niekada neminėjo jokios keistos planetos.
Šumerai teigia, kad su Žeme Nibiru prasilenkia kas 3600 metų ir tai jau yra vykę anksčiau (tiesa, tiesiogiai jie šito nesakė). "Enuma Eliš", beveik 4000 metų senumo poema, kurios vertimą 1876-ais išspausdino Britų muziejaus darbuotojas Džordžas Smitas, pasaulio sutvėrimą išdėsto daug nuodugniau, nei Biblija. Tereikia sutapatinti "dievus" su "planetomis". Poema prasideda žodžiais "Enuma eliš la nabu šamamu", t.y. "Kai dangūs dar neturėjo vardo". Toliau vardijami "dievai", kuriuos pagimdė AP.SU (Saulė). Šių "dievų" aprašai tiksliai atitinka Saulės planetų apibūdinimus. Vėliau "bedugnės" gelmėse buvo sutvertas grėsmingasis dievas Mardukas (Nibiru): "Jo galūnės buvo skaisčios, galinčioms darbams, - nesuvokiami mąstymu; keturios, viską matančios akys; keturios viską girdinčios ausys; jo lūpom prasivėrus, pasirodydavo ugnies liežuvis. Milžinišku ūgiu pranoko bet kurį aukščiausią dievą..." Tad Mardukas (Nibiru) yra iš kosmoso gelmių atklydusi planeta, kurią Saulė ir planetos įtraukė į patį Saulės sistemos įvykių sūkurį. Nibiru atskriejo priešinga planetų sukimosi kryptimi - likimas ją bloškė Tiamatei į glėbį: "Tiamatė ir Mardukas, išmintingiausias tarp dievų, Artėjo viens prie kito; Jie troško tarpusavyje susikauti..." Iš pradžių Tiamatei smogė Marduko palydovai. Tiamatė buvo sunaikinta, o jos palydovai paimti į nelaisvę. Vandeningoji Tiamatės galva - tai Žemė, kurią atskeltą nuo Tiamatės kartu su sąjungininku Kingu (didžiuoju pasiuntiniu) į kitą orbitą nukreipė vienas iš Nibiru palydovų. Taip pat katastrofos metu buvo sukurta asteroidų juosta ir kometos, o likusi Tiamatės dalis perėjo į Saturno orbitą įgaudama Saturno žiedus. Tačiau ir pats Mardukas pakliuvo į Saulės sistemos pinkles ir dabar laikas nuo laiko čia sugrįžta.
Deja, atidesni ir rimtesni šumerų tekstų tyrinėtojai (už visą čia esančią informaciją bei jos interpretacijas galima dėkoti tam pačiam Z. Sitchinui) teigia, kad Mardukas buvo ne pikta tolima planeta (ir ne tik dievo vardas) - šumerai juo vadino Jupiterį. Tie patys šumerai niekad nemanė, kad savo legendose pasakoja apie dviejų planetų susidūrimą... Pats žodis "Nibiru" yra senovinis, bet juo vadinama ne planeta - jis reiškia keltą, nors kai kuriuose babiloniečių tekstuose, jis, kaip ir Marduk, apibūdina Jupiterio judėjimą.
Taip pat teigiama, kad šumerai bendravo su annunakiais - 3 - 5 metrų ūgio "mirtingais dievais", kurių gyvenimo trukmė - 360 000 metų. Biblijoje juos atitinka nefilimai, kuriuos daug kas klaidingai vadino milžinais. Pasak šumerų, Žemėn jie pateko iš dangaus, buvo tyrinėtojai bei kolonizatoriai. Anunakiai statė milžiniškus miestus Egipte bei Pietų Afrikoje. Anuakių palikuonys greičiausiai įkūrė Atlantidą ir faraonų pavidalu valdė Egiptą. Dabar jie taip pat gyvena tarp mūsų, paprastai slapstosi masonų ložėse. Šiek tiek įdomu, kodėl jie apleido šumerus ir, nors suteikė jiems daug žinių, toji tauta karuose ypatingai nepasižymėjo ir tebuvo paprasti žemdirbiai...
Manoma, kad daugmaž prieš 450 tūkst. metų anunakių planetoje atsirado problema, panaši į tą, kurią mes turime su ozono sluoksniu. Jų mokslininkai sugalvojo tokį bėdos sprendimo planą: aukštuose atmosferos sluoksniuose paskleisti daug auksinių dulkelių, kad jos atspindėtų kenksmingus saulės spindulius. Tam jie planavo susmulkint didelį aukso kiekį.
Anunakių robotas
Sprendžiant iš Šumerų kronikų, kur nupiešti kosminiai laivai su ugnim, jų tuometinė technika buvo daugmaž tokiam pačiam lygyje, kaip mūsų dabar. Jie turėjo laukti, kol Nibiru ir Žemė bus pakankamai arti. Daugiau kaip prieš 400 000 metų jie atsiuntė čia savo komandą. Joje buvo 12 anuakių - vadovų, 600 darbuotojų, kurie turėjo kasti auksą, ir dar 300, kurie turėjo likti laive orbitoje. Iš pradžių jie pateko į dabartinio Irako teritoriją ir pradėjo ten statyti sau miestą, bet auksą jie kasė kitoje vietoje, Afrikos pietvakariuose (kitais duomenimis - centrinėje dalyje). Vienas iš 12, kurio vardas buvo Enlil, vadovavo šachtininkams. Kas 3600 metus, kai Nibiru ir Žemė suartėdavo, jie perkeldavo auksą į savo planetą. Auksą jie kasė apie 150 000 metų, o vėliau prasidėjo sukilimas. Darbuotojai sukilo prieš savo vadovus - jie nebenorėjo dirbti. Vadovai nusprendė panaudoti vieną iš gyvybės formų, esančių Žemėje.
Po ranka jiems pasipainiojo Homo erectus. Atlikę keletą genetinių eksperimentų kažkur centrinėje Afrikoje virš tų savo aukso kasyklų, anunakiai sujungė jų genus su saviškiais ir taip atsiradome mes, protingieji žmonės. Kadangi vystėmės gana neblogai, kai kuriems anunakiams patiko mūsų patelės ir jie su jomis kryžminosi. Aukštesni vadai dėl to supyko ir nusprendė, kad reikia leisti žmoniją sunaikinti per potvynį, kuris prasidės Nibiru priartėjus prie Žemės. Vis dėlto toks Enki, pats dalyvavęs genetiniuose eksperimentuose, dalį žmonių išgelbėjo.
Būtent toje vietoje, kur pagal Šumerų kronikas buvo aukso kasyklos, mokslininkai jas surado. Joms virš 100 000 metų, ten rasti žmonių kaulai. Todėl dabar mes instinktyviai kasame auksą ir kaupiame jį sau, nors iš tiesų šio metalo atvyks ateiviukai.
Yra daugybė hipotetinių planetų ar planetinių kūnų, kurių egzistavimas moksliškai neįrodytas. 1920 metais buvo išleista knyga apie Planetos X paieškas, tačiau toji planeta buvo Plutonas, o ne kokia Nibiru. Kažkada ta Planeta X buvo ir Neptūnas. Teigiama, kad NASA Nibiru pastebėjo dar 1983 metais (iš tiesų tais metais, panaudojus IRAS, infraraudonųjų spindulių astronominį palydovą, buvo atrasta nemažai įvairų tuo metu dar nežinomų objektų), JAV Karinės jūrų observatorijos skaičiavimais, Urano ir Neptūno orbitose buvo šiokių tokių sutrikimų, tad manyta, jog kažkur už jų turi skrieti planeta, 2 - 5 kartus masyvesnė už Žemę. Plutonas yra per mažas, kad sukeltų tokius sutrikimus, be to, jis atrastas 6 laipsniais toliau negu buvo tikėtasi. Oorto debesyje kai kurių kometų trajektorijų trikdžiai taip pat kėlė mintį, jog ten gali būti koks nors masyvesnis kūnas. Plutono atradėjas 13 metų nuosekliai bandė rasti kitą planetą, bet jam nepavyko. 1970 - 1980 metais Planetos X paieškos pradėtos iš naujo, tačiau nieko realaus nepavyko aptikti, o pačios teorijos priminė fantastinio filmo siužetą.
Saulės sistema. Velnias žino, kurių laikų šitas paveiksliukas, bet arba reikia išmesti Plutoną, arba vietoj Nibiru parašyti "Eridė" bei kiek sumažinti jos matmenis.
Manyta, jog mūsų Saulės sistemos pakraštyje sklando rudoji nykštukė arba labai didelė planeta. Kažkoks objektas buvo aptiktas su IRAS, tačiau tuo metu su juo buvo aptikta 250 000 kūnų ir daugelis jų buvo neatpažinti. Tuomet juos imtasi tyrinėti kiek atidžiau ir bandyti identifikuoti. Nė vienas iš aptiktų kūnų nebuvo planeta. Nors 1983 metais laikraščių antraštėse buvo teigta, kad pora astronomų, Neugebauer ir Houck, aptiko didesnę už Saturną planetą (o gal kometą, o gal rudąją nykštukę, o gal tolimą galaktiką - neeikia pamiršti, kad apie tai taip pat buvo rašoma), skriejančią 2 mlrd. kilometrų atstumu nuo Saulės, tačiau patys mokslininkai teigė, kad jie atrado tik nereguliarumų infraraudonųjų bangų spektre, kas iš tiesų galėjo būti kokia nors nutolusi planeta, bet atidžiau patyrinėjus nustatyta, kad tai - tolima galaktika. Nuo pat atradimo pradžios jie aiškiai pasakė, kad tai gali būti ir Saulės sistemos, ir mūsų Galaktikos, ir ekstragalaktinis objektas - jį tereikia atidžiau ištirti. Vis tik to užteko, kad gandai pasklistų. Kai 1985 ir 1987 metais pasirodė publikacijos, kuriose objektai identifikuoti kaip jaunos ultrašvytinčios galaktikos, žiniasklaida jomis beveik nesusidomėjo. Taip pat niekam nebuvo įdomu, kad IRAS niekada taip ir neaptiko jokio kūno Saulės sistemos pakraštyje.
1992 metais Myles Standish pasinaudojo naujais Neptūno masės duomenimis (1989 metais paaiškėjo, kad jis yra lengvesnis, negu manyta) ir įrodė, kad anksčiau pastebėti Neptūno orbitos sutrikimai neegzistuoja. Išorinių planetų judėjimas nebuvo sutrikdytas (kad planeta X egzistuoja, buvo tikėtina tais laikais, kai manyta, jog Neptūnas yra 2 procentais didesnis, negu yra iš tiesų). Įrodyta, kad mažus orbitos sutrikimus sąlygoja dideli Saulės sistemos asteroidai.
Teigiama, kad atrasta nauja planeta juda kitaip, negu likusios Saulės sistemos planetos. "Atlikus daug tyrimų", nustatyta, kad ji skrieja Žemės link. Paaiškėjo, kad ji sukasi ne apie Saulę, o apie Žemę (stiprus tas mūsų Žemelės gravitacijos laukas, ši teorija primena viduramžių idėjas). Nibiru planeta dydžiu prilygsta Jupiteriui, bet sudaryta ne iš dujų, o iš kietų uolienų. Nibiru prie Žemės priartėja kas 3600 (3 657) metų, nors iš tiesų planeta su tokia nestabilia orbita po kelių apsisukimų turėjo arba nuskrieti tolyn, arba tapti Saulės sistemos dalimi. Sistemingas jos grįžimas kas 3600 metų paneigia visus fizikos dėsnius ir yra lygiai toks pat tikėtinas teiginys kaip daiktų kritimas aukštyn.
John Murray sako, kad yra nedidelė tikimybė, jog kažkur Saulės sistemos pakraštyje skrieja didelė planeta ar rudoji nykštukė, tačiau tokiu atveju tas kūnas Saulę praskrietų ne kas 3600, o kas 6 milijonus metų. NASA teigia, kad tokio kūno egzistavimas nėra įrodytas, tačiau jis galimas. Vis dėlto šiuo metu jokios kosminės agentūros nieko nėra girdėjusios apie panašų kūną.
2002 metais prie mūsų ta Nibiru priartėjo ypatingai arti. 2012 gruodį ji praskries pro asteroidų žiedą tarp Marso ir Jupiterio. Kai ji dar labiau priartės prie mūsų, jos trauka Žemę sustabdys 3 dienoms. Katastrofą sukels tos planetos magnetinis laukas (oho). Tada išsilies vandenynai, kils milžiniški cunamiai, išsiveržinės ugnikalniai - na, tikra apokalipsė. Išgyvens 10 procentų žmonijos ir kažkaip pasikeis Žemės poliai (Afrika atsidurs šiaurėje, Antarktis - pusiaujyje). 2014 metų pradžioje Nibiru, sunaikinusi viską Žemėje ir susirinkusi auksą, ramiai nuskries toliau savo orbita.
Kas iš tiesų atsitiktų, sustojus Žemei? Tikimybė atsitikti tokiam dalykui per ateinančius kelis milijardus metų iš tiesų yra beveik nulinė. Jei ji staiga sustotų, atmosfera vis dar skrietų. Viskas, kad yra paviršiuje - uolos, medžiai, pastatai, žmonės ir panašiai - išskrietų atmosferon. Žemei šiek tiek prisistabdžius, būtų įdomiau - atsirastų reiškinys, panašus į Mėnulio sukimąsi aplink mus. Kitaip sakant, vienas mūsų žandukas būtų atsuktas Saulutėn, kits skendėtų tamsoje.
Pasakojama, kad apie Nibiru žino NASA, JAV vyriausybė, taip pat ir Vatikanas, tačiau oficialiai neskelbia, nes žemėje kiltų visuotinė panika ir chaosas. Tiesa, šiuo atveju keista, kodėl milijonai paprastesnių astronomų neranda ir oficialiai negali įrodyti Nibiru egzistavimo fakto - juk bet kam, turinčiam padoresnį teleskopą, tai būtų galima lengvai įrodyti, kadangi jos ryškumas turėtų būti 10 ar 11. Apie Nibiru aktyviai kalbantys moksli...na, verslininkai (už Nibiru mitą šiais laikais daug kas uždirba nemažus pinigėlius), teigia, kad jie žino tikslias planetos koordinates, tačiau jų neskelbia, lyg ir kad apsaugotų mėgėjus stebėtojus ar dar ką. Šiuo metu planetą jau galima pamatyti plika akimi - pačioje piečiausioje Žemės vietoje (arba, jau nuo 2002 metų, su teleskopu prieš aušrą, bet nežinia kartam krašte tiksliai). 2011 ją bus galima pamatyti iš bet kurios Žemės vietos (viena tokia teta teigė, kad ją teleskopo pagalba galima pamatyti nuo 1995 metų).
2001 metais teigta, kad yra bent trys "dokumentuoti" ir "įrodyti" Nibiru egzistavimo įrodymai kažkur Tauro žvaigždyne (atrasta Louele, Vankuveryje ir Neuchatelyje), tačiau jie labai abejotini, nes tyrimams naudoti teleskopai, nors ir vadinti "observatoriniais", yra mėgėjiški, ir net patys visokių planetų x šalininkai jais nelabai tiki. 2002 metų gegužės 23 dieną pasirodė pranešimas, kad planeta X yra oficialiai pastebėta galingu teleskopu Bostone, o vyriausybė dėl to itin sunerimusi. Deja, iš tiesų nurodytos jos koordinatės buvo pernelyg arti Saulės ir jokio kūno toje vietoje išvis nebuvo galima pamatyti, o pats minėtas teleskopas tėra kuklus 12 colių instrumentas, kurį gali turėti daugelis mėgėjų.
2002 metų rugsėjį vės atsirado pranešimai apie pastebėtą planetą, tačiau astronomams juos išanalizavus, nustatyta, jog tai - tik vaizdo defektai. Galų gale iškapstyta net Nibiru fotografija:
Netrukus ji identifikuota kaip vienas iš Jupiterio palydovų, Io (šis atvaizdas darytas Hubble teleskopu 1997 metais). Vėliau Nibiru tyrinėtojai vėl teigė, kad jiems pavyko gauti planetos nuotraukų, bet nė viena nebuvo niekur publikuota.
Vienu metu Kuiperio juostoje aptiktas kūnas KX76 buvo vadinamas Nibiru, tik keista, kad niekas neatkreipė dėmesio, kad tai mažutis 900 km skersmens kūnas, o ne milžiniška planeta.
Iš kažkur buvo iškapstytas ir šis paveiksliukas, bandant įrodyti, jog tai - Nibiru:
Deja, netgi atidžiai netyrinėjus fotografijos, paaiškėjo, kad tai - apgaulė.
Tuomet planeta buvo pavadintas šis kūnas:
Iš tiesų tai tik blogos kokybės fotografija. Tas taškas - nutolusi žvaigždė.
Paskutinį kartą Nibiru Žemę turėjo aplankyti apie 1600 m. prieš Kristų. 1628 pr. Kr. išsiveržė Thera ugnikalnis Graikijoje, aptemdydamas netgi Kiniją ir šiek tiek sutrikdydamas visos planetos klimatą. Vis dėlto buvo ir baisesnių išsiveržimų negu Thera, kadangi tai dar palyginti nedidelis ugnikalnis. Liūdniausia, kad kažkodėl jokia tauta nepateikė jokių pastebėjimų apie danguje vykstančias keistenybes tuo metu...
Nibiru fanai šios planetos atskirdimą ir nelaimių sukeltas pasekmes grindžia tuo, kad didesnė Žemės masė sukaupta vienoje pusėje, o kitoje plūduriuoja Ramusis vandenynas. Žemės jaunystės metais išvis buvo tik vienas žemynas - Pangėja, kuris kažin kodėl išsiskaidė:
Atidžiau pasidomėjus visokiom geografijom, paaiškėtų, kad Pangėja į žemynus išsiskirstė ne dėl įtakos iš kosmoso. Mūsų žemynai juda ir dabar.
"Apolono" ekspedicijų metu Mėnulyje buvo rasta daug uolų nuolaužų, kurios iš pradžių buvo sutrupintos, o po to sulydytos. Tuo pat metu Mėnulio paviršius buvo aplydytas, o magnetinis laukas sumažėjo iki nežymaus dydžio. O Mėnulio krateriai yra susidūrimų kūriniai (ne ugnikalnių veiklos rezultatas). Tiesa, Nibiru fanatikai nepateikė, kuo šie teiginiai susiję su praskriejančia planeta - iš tiesų Mėnulyje yra ir vulkaninių, ir meteoritinių kraterių. Beveik visi jie susidarė vienu metu ir per pastaruosius kelis šimtus milijonų metų susiformuodavo tik nedideli (daugiausia smūginiai) krateriai. Be to, mūsų Mėnulyje dažni silpni drebėjimai, tad jam dar ir dabar būdingas vulkaninis aktyvumas. Dauguma Mėnulio uolienų mėginių yra vulkaninės kilmės.
Daugelis tokių teorijų šalininkų pamiršo, kad prieš 4,5 milijardus metų į mūsų Žemę tikrai trenkėsi didelis dangaus kūnas, suformuodamas Mėnulį. Deja, tuo metu čionai nebuvo jokios gyvybės - ką jau klabėti apie šumerus su molio lentelėmis...
Asteroidų juosta yra Saulės sistemos statybinės medžiagos "atliekos", kurioms nepavyko susijungti į atskirą planetą, tačiau pagal Bodo dėsnio lygtis būtent šioje vietoje turėjo būti dar viena planeta. Bet asteroidų masės nepakanka jos "sulipdymui". Vis dėlto labiau tikėtina, kad asteroidai niekada nesudarė vieno didelio kūno - tam būtų trukdžiusi Jupiterio trauka.
Pats paslaptingiausias Saulės sistemos darinys - kometos - kartais turi labai ištęstas orbitas ir prie Saulės priartėja tik kartą per kelis tūkstančius metų. Už Plutono yra Oorto debesis, kuriame kažkaip susikaupė Saulės sistemos "atliekos", kurios kartais dėl nepaaiškinamų priežasčių pradeda judėti artimoms Saulei orbitomis. Meteoritų tyrimai taip pat rodo, kad labai tikėtina, kad kažkada jie buvo vieno kūno dalys.
Nibiru fanai pateikia tokius požymius, kad ši planeta artėja:
Blanksta Jupiterio Didžioji Raudonoji Dėmė (milžiniškas atmosferos sūkurys) - tačiau kad ji blanksta, pastebėjo dar Galilėjus 1600 metais. Kartais ji trumpam išnyksta, bet visada vėl atsiranda. Ypač ryški ji buvo 1878 metais.
Dingo Neptūno juodoji dėmė ir po to staiga atsirado kitoje planetos vietoje - pirmą kartą ši dėmė aptikta 1989 metais, kitą kartą - 1995 metais, tarp šių dviejų datų niekas jos nestebėjo.
Jupiterio palydove Io išsiveržė galingas ugnikalnis - tačiau Io turi apie 100 aktyvių ugnikalnių, žemiečiams kol kas pavyko stebėti tik kelis, o didžiausias aptiktas Hubble teleskopu 2001 metų vasarį.
Aktyviai planuojama, kaip 2008 - 2009 metais žmones išgabenti į Marsą (ši idėja buvo iš senesnių laikų) - kaip pastebėjote, ši misija žlugo.
Daugėja žemės drebėjimų, yra netgi grafikas:
Labai liūdna, tačiau šiame grafike žemės drebėjimai sumuojami, todėl ir atrodo, kad jų daugėja. Be to, kažkas, kūręs šį grafiką, kažkodėl pražiūrėjo kelis tikrai stiprius drebėjimus ir jų čion neįdėjo... Iš tiesų mūsų planetoje 7 balų ir didesni drebėjimai pasitaiko pastoviai. Mažesnių drebėjimų skaičius padidėjęs, tačiau tik dėl to, kad jie geriau registruojami (panašiai būną ir su kai kuriomis ligomis, kai pvz. pagerėja jų diagnozavimas). Tai patvirtina ir faktas, kad 1931 metais pasaulyje buvo 350 žemės drebėjimus registruojančių stočių, dabar jų yra daugiau kaip 8000.
Oficialūs žemės drebėjimai iki 2001 metų:
Žemėje padaugėjo ugnikalnių išsiveržimų - šito niekaip taip ir nepavyko įrodyti, tačiau įrodyta, kad jų nepadaugėjo:
2001, 2002 ir 2003 metais Žemėje turėjo būti labai blogi derliai. Nepatvirtinta.
Taigi, besiruošdami smagiesiems 2012 metams, pasistatykite tvirtas valtis (jei tikite tvano teorija, juk kažkada bent vienas jau buvo dėl tos Nibiru), sukrapštykite kiek tik galima aukso ir padėkite matomoje vietoje (kad svečiams nereikėtų vargintis ir ieškoti), o merginos tegul pasistengia išsiveržinėjančių ugnikalnių fone atrodyti seksualiai - gal koks milžinas jas išsiveš į savo planetą.
