Septintą kartą į teisiamųjų suolą kaunietis Erlandas Komisoraitis (40 m.) sėdo už patį sunkiausią nusikaltimą - tyčinį nužudymą. Tiesa, kol išaiškėjo šiurpi 59 metų Vitalijos Juronienės žmogžudystė, vyriškis spėjo nusikalsti dar sykį (peiliu stipriai sužalojo merginą) ir buvo nuteistas. Šįkart, pridėjus neatliktą bausmės dalį, jis už grotų praleis devynerius metus.
Žodžių mūšis virto egzekucija
E. Komisoraitis, jo sugyventinė Kristina Juočionienė ir du mažamečiai vaikai į Kaune, Panerių gatvėje, gyvenusios Ninos Čeilitkienės (58 m.) butą atsikėlė pernykštį birželį iš Prienų rajono. Kaip vėliau aiškins Kristina - keisti gyvenamąją vietą juos privertė nuolatinis sugyventinio girtavimas - būtent dėl šios priežasties nuomojamo buto šeimininkė liepė jiems pasiieškoti kitos gyvenamosios vietos. Deja, meilės alkoholiui jis nenusikratė ir atvykęs į Kauną.
Liepos 16-ąją Erlandas grįžo namo apie 14 valandą. Buvo jau išgėręs alaus, o dar pusę butelio parsinešė. Jis mielai prisijungė prie išgertuvių, kurios vyko buto šeimininkės kambaryje. Čia, be Erlando, kurį atlydėjo Kristina (vėliau ji tikins alkoholio nevartojusi), buvo Ninos draugė Vitalija Juronienė. Pastaroji ateidama atsinešė žymiai rimtesnio gėrimo - litrą spirito. N. Čeilitkienė pasikvietė ir savo namo kieme, metaliniame garaže, įsikūrusią neoficialią porą - Valią ir Nikolajų... Taigi kompanija ėmė vieningai naikinti alkoholį, o kad būtų "kultūringiau" - sugalvojo pažaisti kortomis. Kadangi V. Juronienė žaisti nemokėjo, laikėsi nuošalyje, tačiau po kurio laiko tarp jos ir E. Komisoraičio įsižiebė konfliktas, kilęs būtent dėl kortų. Iš pradžių vyko žodžių mūšis, tačiau greitai Erlandas į darbą paleido kumščius - puolė moterį mušti, spardyti, o kai ši nuo smūgių parkrito ant lovos - spardė ją į galvą, daužė nežiūrėdamas, kur pataikys. Po kelių dešimčių minučių muštynės persikėlė į kiemą. Teisme K. Juočionienė aiškino, jog išbėgusi į kiemą matė, kaip sugyventinis šokinėjo ant pargriautos moters ir šaukė:"Tylėk, kale, nes užmušiu..." Kristina esą bandžiusi Erlandą nuraminti, "atplėšti" nuo Vitalijos, tačiau šis liepęs jai dingti... Po kurio laiko E. Komisoraitis partempė savo auką į kambarį ir paliko likimo valiai. Tuo metu, K. Juočionienės teigimu, Vitalija dar buvo gyva, nes patikrinusi užčiuopė pulsą. Deja, moterimi niekas nepasirūpino, todėl ryte ji buvo rasta atšalusi.
Atsikratė įkalčių ir lavono
Supratęs, ką padarė, E. Komisoraitis griežtai pareiškė policijai nepranešiąs ir liepė visiems laikyti liežuvį už dantų (šio įvykio pasekmes puikiai žinojo ir buto šeimininkė), o pats patikino lavoną paskandinsiąs Neryje arba užkasiąs į žemę. Tada žudikas sumetė į krosnį patalynę, ant kurios gulėjo Vitalija, kai kuriuos jos drabužius, iš nužudytosios rankinės išėmė buto raktus, banko mokėjimo kortelę... Sudeginęs daiktus, lavoną suvyniojo į lovatiesę. Porą dienų "supakuotą" lavoną E. Komisoraitis pralaikė namo rūsyje, o paskui, naktį, padedamas sugyventinės (pastaroji visąlaik tikino buvusi grasinimais priversta "talkinti" Erlandui) karučiu nuvežė nužudytąją į Panerių gatvės galą. Vos už keleto metrų nuo automagistralės Vilnius - Klaipėda E. Komisoraitis rado kanalizacijos šulinį. Ten lavoną ir paliko. Vyriškis buvo įsitikinęs, jog čia nužudytosios niekas neras.
Žinutė laikraštyje privertė susirūpinti motinos likimu
Tų pačių metų rugpjūčio 30-ąją šiluminėje trasoje vis dėlto buvo rasti gerokai apirę palaikai. Iki tol dėl V. Juronienės dingimo niekas į policiją nesikreipė. Mat nužudytosios sūnus artimų ryšių su savo gimdytoja nepalaikė, su ja matydavosi gana retai. Yra žinoma, jog Valdui būnant dvejų metukų, tėvai pradėjo gyvent atskirai - motina juo nesirūpino. Vaiką auklėjo tiktai tėvas ir močiutė - motinos mama. Vėliau V. Juronienė turėjo keletą sugyventinių - vienam mirus susirasdavo kitą. Paskutinį kartą Valdas savo motiną matė 2003-iųjų birželį. Laikraštyje perskaitęs žinutę apie rastą lavoną, V. Juronienės sūnus Valdas sukruto aiškintis motinos likimą.
Žudikas savo kaltės neneigė
Teismo medicinos ekspertas D. Tamulionis negalėjo nustatyti tikslios šios moters mirties priežasties dėl kūno suirimo, tačiau nebuvo galima nepastebėti sulaužytų šonkaulių ir kitų sunkių sužalojimų. Kadangi kaltinamasis bei liudytojai (viena iš pagrindinių - nuomojamo buto šeimininkė N. Čeilitkienė mirė nesulaukusi teismo) nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes, neabejojama, jog V. Juronienę mirtinai sumušė vienintelis žmogus - E. Komisoraitis. Jis visiškai pripažino savo kaltę, teigdamas, jog mušdamas bei spardydamas moterį suprato, kad gali ją nužudyti, bet to nesiekė, tačiau sąmoningai leido kilti tokioms pasekmėms. Nors šį nusikaltimą E. Komisoraitis padarė būdamas girtas, tačiau teismas palankiai įvertino tai, jog jis dėl savo veiksmų reiškė gailestį, netrukdė ikiteisminiam tyrimui ir netgi pats stengėsi padėti nustatyti tiesą.
Teismas E. Komisoraitį ne tik pasiuntė į pataisos namus - jam reikės atlyginti V. Juronienės laidojimo išlaidas - beveik 700 litų. Be to, nužudytosios sūnui palikta teisė kreiptis į teismą dėl 10 000 litų (nukentėjėlis nurodė būtent tokią sumą) moralinės žalos atlyginimo.
