Ekranuose pasirodžius Holivudo filmui "Raudonojo spalio" medžioklė", spaudoje buvo teigiama, kad pagrindinio herojaus prototipas - lietuvis Jonas Pleškys, buvęs sovietų povandeninio laivo kapitonas.
Pasirodo, iš tiesų yra ne visai taip: J.Pleškys netarnavo atominiame povandeniniame laive ir nebuvo šio laivo kapitonas. Filmui sukurti panaudotas tik J.Pleškio pabėgimo iš sovietų laivo faktas, o šiaip jau filme ganėtinai daug fantazijos ir pagražinimų. Labiau atitinkantį tikrovę dokumentinį filmą "Nuteistas myriop" yra sukūręs režisierius Henrikas Šablevičius.
Vis dėlto ir be meninių pagražinimų J.Pleškio odisėja yra labai įspūdinga ir dramatiška. Baigęs Telšių Žemaitės gimnaziją, Jonas įstojo į povandeninio plaukiojimo mokyklą Liepojoje, o vėliau vedė Klaipėdos žydaitę, kilusią iš Lodzės. Vedė, matyt, dėl to, kad išplauktų į jūrą, nes nevedusių neišleisdavo į tolimojo plaukiojimo reisus.
Merginų dėmesio Jonui irgi niekada netrūko. Tarnaudamas Liepojoje (ten buvo laivyno bazė), jis susipažino su latve Paula ir beprotiškai ją įsimylėjo (ji ir dabar gyvena Latvijoje). Kai 1961-ųjų balandį Jonas pabėgo į užsienį, Paula laukėsi ir vėliau pagimdė dukterį Sandrą. Apie tai Jonas sužinojo jau gyvendamas užsienyje.
Slapstydamasis nuo KGB, Gvatemaloje J.Pleškys sutiko kitą moterį - Laurą. Ši jam pagimdė dukrą Dženifer.
Jonas mylėjo savo dukteris, pagal išgales iš savo santaupų mokėjo už Dženifer mokslą universitete, nupirko jai butą ir mašiną. Kvietė pas save ir Paulą, bet ji jau buvo ištekėjusi ir augino sūnų. 1992 metais, jau žinodamas, kad sunkiai serga ir ilgai nebegyvens, jis ryžosi aplankyti Paulą Rygoje. Kiek anksčiau pas jį Amerikoje lankėsi Sandra, kuriai jis irgi padėjo materialiai. Ankstyva Jono mirtis nutraukė ne tik gyvenimo, bet ir meilės liniją.
Filmuose ir recenzijose kalbama, kad J.Pleškys buvo sovietinio atominio povandeninio laivo kapitonas. Šito negalėjo būti, nes visų pirma, 1961 metų balandį Jonui buvo vos 26-eri. Povandeninio laivo kapitonu galėjo būti tik patyręs jūrų vilkas, įgijęs ne mažesnį kaip 15-20 metų tarnybos stažą, o Jonas karininko laipsnį turėjo dar tik 3 metus. Antra, Baltijos jūroje atominių povandeninių laivų nebuvo. Taigi J.Pleškys tarnavo dyzeliniame laive. Vėliau tikriausiai dėl politikavimo buvo pervestas į pagalbinį uosto laivelį, surinkdavusį laivų variklių kuro atliekas - silikogelį. Tai nebuvo garbingiausia tarnyba laivyne, bet davė didesnę plaukiojimo laisvę, kuri ir padėjo jam pabėgti. O įvykiai klostėsi taip.
1961 metų balandžio 12-osios naktį variklių kuro barža plaukė Estijos link. Prie vairo keitėsi budėtojai, todėl niekas nepastebėjo, kaip J.Pleškys pasuko į priešingą pusę - Švedijos krantų link.
Štai ką papasakojo J.Pleškio pabėgimo liudininkas Jurgis Kryžiokas: "Žemę pamatėme tik paryčiais. Jonas aiškino nežinąs, kur atsidūrėme. Jis pasikvietė mane, kaip vienintelį lietuvį laive, ir mes dviviete gelbėjimo valtele, jūreivių vadinama tuziku, nuplaukėme į krantą. Mus pasitiko du pasieniečiai su šunimis, kalbantys ne rusų kalba. Nuvedė į švyturio patalpą. Netrukus prisistatė švedų atstovai ir vertėjas. Pirmiausia Pleškį nusivedė į atskirą kambarį. Ką jie ten kalbėjo, nežinau. Paskui mane išsivedė ir pasakė, kad Jonas lieka. Paklausė, gal ir aš norėčiau pasilikti. Aš kategoriškai atsisakiau. Daug ko nesupratau, nenorėjau blaškytis po pasaulį".
Dramatiškas Jono gyvenimo finalas
J.Pleškys už akių buvo nuteistas mirties bausme, tad jam visur vaidenosi baisi KGB ranka, ir jis labai bijojo. Ilgainiui baimė virto liga, patologija. Ir tam buvo rimtų priežasčių. Paradoksalu, bet bėgdamas į laisvę J.Pleškys pateko į kalėjimą. Tiesa, be grotų, be sienų, su komfortu ir gerai mokamą. Penkerius metus jis praleido Centrinės žvalgybos valdybos bazėje, vėliau - slepiamas Gvatemaloje ir Meksikoje.
Amerikos žvalgyba jį labai saugojo. O gal ir ne visai pasitikėjo. Ne paslaptis, kad visi, atbėgę iš Sovietų Sąjungos, Amerikoje buvo įtariami esą šnipai. O čia dar jo šeima Lietuvoje nebuvo represuota. Sesuo Eugenija Pleškytė, garsi kino aktorė, ir toliau filmavosi, tapo kino žvaigžde. (Vėliau ji emigravo į Ameriką, ištekėjo už amerikiečių rašytojo.)
E.Pleškytė yra sakiusi, kad pirmą kartą išgirdusi brolį gyvą esant iš vieno Amerikos senatoriaus. Tada apie J.Pleškio dingimą trumpai užsiminė vienas užsienio radijas ("balsas"). Pasak Vytauto, visa informacija apie J.Pleškį iki šiol tebėra įslaptinta Centrinės žvalgybos valdybos archyvuose, ji niekam neteikiama.
Paslaptinga ir dramatiška Jono mirtis. 1993 metų vasarą jis apsilankė Telšiuose. Bet su niekuo nepanoro susitikti, išskyrus vieną kitą asmenį, vengė viešumo, net klasės draugų. Nesulaukusį 60-ies Joną užklupo sunki liga - smegenų auglys. Gydytojai siūlė operuotis, bet negarantavo, kad po operacijos neliks invalidas. Jonas nesutiko - gyvendamas vienas nenorėjo kam nors tapti našta. Amerikos lietuvė Marijona Venslauskaitė-Boil, vėliau apie jį parašiusi knygą, siūlėsi slaugyti jį ligoninėje. Tačiau J.Pleškys nenorėjo, kad kas nors sėdėtų prie jo mirties patalo ir gailėtųsi.
Mirė jis 1993 metais San Francisko priemiestyje Oklende. Rado jį tik po kokios savaitės, kaimynų iškviestai policijai išlaužus duris, kai kūnas jau buvo pradėjęs gesti. Mirties valandą Jonas buvo vienas.
J.Pleškio palaikai buvo kremuoti. Urną su jais išsivežė duktė Dženifer. Dalis palaikų atiteko M. Venslauskaitė-Boil, o iš jos - E.Pleškytei. Ši juos atvežė į Lietuvą, kur gyvenančių giminių sprendimu palaidojo netoli Telšių, Tverų miestelio kapinaitėse, šalia tėvų, nors Jono noras prieš mirtį buvęs kitoks: jo pelenus išbarstyti ant tų takelių, kuriais jis vaikščiojo į mokyklą ir buvo laimingas.
Apie Joną Pleškį daugiau galima sužinoti perskaičius Marijonos Venslauskaitės-Boil knygą "Laisvės beieškant: žmogus iš "Raudonojo Spalio". Lietuvių išeivių šeimoje gimusi Marijona šią knygą parašė ir išleido anglų kalba ir JAV ji turėjo didelį pasisekimą. Pernai buvo išversta ir į lietuvių kalbą, jos pristatyme Lietuvoje dalyvavo ir pati autorė. M.Venslauskaitė-Boil asmenišai pažinojo Joną Pleškį, taip pat ir jo seserį Eugeniją. Kai buvo atvykusi į Lietuvą, rašytoja pasakojo, kad su Eugenija susidraugavo kaip seserys, o štai Jonas buvo sunkaus charakterio, užsispyręs ir uždaras. "Išmokęs ispanų kalbos, susipažino su ispanų kilmės mergina, paskui pasislėpė Peru, Anduose, - apie J.Pleškį pasakojo p. Marijona. - Jo byloje iš KGB archyvų yra originalių atvirukų, kuriuos jis siuntė savo broliui Antanui į Telšius. Kai kurie atvirukai iš Meksikos, kiti - iš Peru. Jis "maišė kortas", kad KGB jo nerastų ir nenužudytų".
