Anaklėtas BALTIS
Tai, kas nutiko Druskininkų kaime (Alytaus raj.), nuteikia dievaži ironiškiems apmąstymams, bet juos atidėkime į šalį, o patys nužvelkime žūtbūtinių grumtynių dėl patino teisių placdarmą.
Penki vienas už kitą drūtesni ūkininkai - Petras Prieskienis (tėvas), Vaclovas Radvilavičius, Vincas Kriukonis, Vytas Černiauskas ir Almos Amšiejienės draugužis Gintas - suvedė į krūvą tiek pat eržilų. Ne į būsimąją naktigonę, oi, ne! Vyrai prisirengė iškastruoti savo kumeliukus, idant šie būtų ramesni, idant nekeltų priekinių kanopų prieš kiekvieną sutiktą patelę, idant nekyščiotų iš papilvėje esančių kapšiukų į šveitrų kardą panašių daiktų, idant nedrabstytų tvirtybę atimančios sėklos, idant pamirštų gamtos šauksmą ir taptų paprasčiausiais darbiniais gyvuliais. Išdarytais romytiniais, kaip kaimiečiai sako. Kaip tik todėl, kad širmiai, bėriai, juodžiai, palšiai ar gelčiai vėliau nesižvalgytų į jokią kumelpalaikę, arklių savininkai pasikvietė du veterinarus. Susidarė smagus septynių vyrų pulkelis, aplink kurį trainiojosi mažumėlę įkaušęs Petras Prieskienis (sūnus), irgi ne pirmos jaunystės druskininkietis. Jis gurkštelėjo iš širdgėlos ir popikčiai šūkavo neleisiąs peiliuoti savo Sakalo, savo laukio, savo raudo plauko baltkarčio. Tėvas jį ramino. Girdi, vis vien reikės išlyginti juosvų kaštonų spalvos maišelį kone ketverių metų drigantui, kitados kaimynų laikytos kumelės Zorkos pirmagimiui, nes šis, užuodęs iš tolo kumelšę, jau darosi nesuvaldomas. Sūnus vis tiek ardėsi. Rėkaliojo vyrams, ką tie darytų, jeigu pasaulį valdytų žirgai ir jeigu jie, pasičiupę žmogų, numautų kelnes ir išskapintų vyrišką pasididžiavimą, tiksliau pasakius, priedus prie to daiktelio. Tatai, žinoma, buvo pasakyta kitais žodžiais, žymiai stipresniais ir labiau suprantamais. Jų prasmę, matyt, gerai suvokė ne vien guldymui paruoštas Sakalas, bet ir kiti keturi vienodam likimui pasmerkti eržilai. Jie pradėjo neramiai žvingauti, trypti skanią žolę visomis keturiomis kojomis, veržtis iš šeimininkų rankų. Šių arklius greit išromyti ketinę veterinarijos specialistai sutriko ne mažiau už pačius ūkininkus. Kiekvienas jų kišenėje buvo užspaudęs 80 litų už suderėtą vieną operaciją. Padauginus tokią sumelę iš penkių, kastruotojams turėjo atitekti apčiuopiamesni pinigai. Petras Prieskienis (tėvas), už paaugusį kumeliuką prieš trejus metus mokėjęs 800 litų, sakė, jog šitokia kaina už suaugusio eržilo išdarymą yra visiškai normali. Vienu žodžiu, prieinama. Tuo tarpu Petras Prieskienis (sūnus) tebešaukė, kad senis atsikvošėtų, kad negadintų Sakalo, kad šis tokios gėdos, girdi, neištversiąs. Metė netgi šitokį, regis, paskutinį argumentą: atseit pirkėjai už gyvo svorio kilogramą deda ant stalo po tris litus aštuoniasdešimt centų, o jūs, šiokie, tokie ir anokie, ketinate nurėžti svorį! Tie žodžiai atsimušė kaip žirniai į sieną. Vyrai nusikvatojo, na, o kadangi mylimo žirgo gynėjas kažkur trumpam prašapo, tai jie pasinaudojo ramybės laikotarpiu ir po medžiu šiaip ne taip šešiese pargriovė iš anksto supančiotą Sakalą, vyriausią amžiumi iš penkių patinų. Tas nujautė, kas bus, ir mėgino įkąsti tokiai begėdystei jį parvertusiems ūkininkams, bet iš tų užmačių nieko gero neišėjo. Gavo per prusnas, tačiau nenurimo, nors ir buvo užveržtas specialiais diržais. Uodega, kurią kažkuris laikė prispaudęs, nepamojuosi, galva, kurią dar vienas nenaudėlis prišliejo prie žemės, irgi neatsiginsi.Veterinaras brūkštelėjo peilio ašmenimis užpakalinių kojų prieangį palei pačią papilvę, šalia paties brangiausio ir iš baimės įtraukto arklio turto. Galimas dalykas, jog tą akimirką prieš Sakalo akis praplaukė ne vien pilvu bilsnotų kumelių aptakūs pasturgaliai, jog prisiminė saldų išlydžio jausmą, jog suprato, kad šitaip daugiau nebus. Ir tada jis baisiausiai sužvingo, ne, tiesiog suklykė nesavu balsu, kurio skardas nuskriejo virš Galvinio ežero į mišką ir atsimušęs aidu grįžo po tuo pačiu medžiu. Kur buvęs, kur nebuvęs, ką daręs, ko nedaręs, nelyginant vėtra atūžė dar labiau įtūžęs Petras Prieskienis (sūnus) su prakeiksmais lūpose. Jo žodžius išgirdęs ir tik vienos sėklidės netekęs Sakalas įgijo jėgos, nesileido veterinarui specialiomis replėmis užspausti kraujagyslių, pasimuistė, nubloškė užgulėlius ir, mėgindamas išsivaduoti iš kaklą veržiančių diržų, šiuos dar labiau įtempė. Eržilo neišl aikę vyrai atšoko, o tas patrūkčiojo, patrūkčiojo ir, neįstengdamas įtraukti tyro oro gurkšnio, paskutinį kartą šnarpštelėjęs užduso. Krito nelygioje kovoje dėl antro barškaliuko. Pasismaugė. Matyt, verčiau pasiryžo mirti iš sarmatos negu paskui vaikščioti suvis ramiam pro rambias šluikas ir klausytis jų erzinamų kukenimų. Petro Prieskienio (tėvo) rankos nusviro. Aajajai, kas galėjo numanyti, kad viskas baigsis šitaip!? Stabdyti per slėpsnas srūvančio kraujo jau nebuvo jokio reikalo. Skapu nepanorėjęs tapti gražuolis žirgas tebuvo tinkamas nebent mėsai, na, gal dar odai išdirbti, tačiau tokį grumtynių finalą išvydęs arklio savininko sūnus pratrūko rėkti, kad nė kąsnelio Sakalo neimsiąs į burną, kad ir kitiems neleisiąs to daryti, kad pagaliau nedovanosiąs už šitokią piktadarystę nei seniui, nei kitiems kaimo vyrams, nei veterinarams. To maža! Vyrukas nurūko skambinti policijai, bet ši atvykusi ir išsiaiškinusi, kas nutiko, tiktai gūžčiojo pečiais. Ką gi dabar daryti, jei kumelio kastravimas baigėsi nesėkmingai? Per tą laiką specialistai spėjo išpeiliuoti keturis likusius eržilus, kurie, matydami tokį liūdną Sakalo galą, buvo sukalbamesni ir lengviau atsisveikino su į šalis bėgant tabaluojančiomis patinų puošmenomis. Operacijos pavyko. Veterinarai taip sunkiai uždirbtus kone visus pinigus - 300 litų - atidavė gyvybę praradusio žirgo šeimininkui. Šis vėliau sakė, jog tiedu pažadėję gauti pigiau kumeliuką. Aprimęs Petras Prieskienis (sūnus) tikino negalėjęs kasti duobės arklienai, kurios vis tiek nevalgysiąs, užtat Sakalo kūną kitądien išvežęs į mišką ėdrių lapių džiaugsmui. Jo tėvas prašė nesišaipyti iš veterinarijos specialistų, nes, ūkininko žodžiais tariant, kiekvienam šitaip gali atsitikti, be to, atsilyginta žmoniškai.
- Girdėjau apie tą atsitikimą, - linktelėjo galvą Alytaus apskrities maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Romas Černius. - Esu iškastravęs ne vieną gyvulį, užtat suprantu, jog tokia operacija yra gana sudėtinga ir skausminga kiekvienam kuiliui, avinui bei eržilui. Pastarieji paprastai skapinami dvejų metų, jau suaugę, o šiuo atveju, sakoma, kumelys buvo vyresnis ir, matyt, tvirtesnis. Kitiems pakanka sutramdyti ir keturių vyrų, bet pasitaiko, jog tokios jėgos per maža. Svarbiausia - tinkamai parsigriauti, surišti ir vienam užsėsti ant sprando, nes iš skausmo gyvulys gali pridaryti bėdos. Žinoma, kad gyvuliui skauda, nes pjauni gyvą organizmą, be to, itin jautrią vietą, užtat neramesniam keturkojui suleidžiama raminamųjų, nuskausminamųjų. Tada jis nelabai orientuojasi, būna apdujęs. Beje, išpjautos eržilo sėklidės - kaip ir avino, kaip ir kuilio - yra laikomos delikatesu. Skanumėlis! Tokiais atvejais tie vadinamieji kiaušinėliai paprasčiausiai nulupami, dedami į keptuvę su aliejumi, padruskinami, papipirinami, pagal norimą skonį apibarstomi dar kitokiais prieskoniais ir kepinami. Visų geriausia - užvožus dangtį, kad šiek tiek pasitroškintų ir persismelktų įvairūs kvapai. Liežuvį galima nuryti, taip gardu!
Ar po eržilo iškastravimo Druskininkų kaimo vyrai sušveitė su veterinarais išpeiliuotus delikatesus, neaišku. Sakalo šeimininkas ir jo sūnus purtė galvas. Ne tatai, girdi, rūpėjo, be to, sako, tuos pautelius dar ir acte išmirkyti reikia, o kas tokiais dalykais užsiims, prašom pasakyti? Laiko atseit nėra, bet kur jie po operacijos buvo dedami, deja, neprasitarė.
