Remigijus RAINYS
Buvęs pilviškietis, o dabar su mama ir dar dviem broliais Šakių rajono Gerulių kaime gyvenantis Romas Gurgždaitis (40 m.) į Pilviškių miestelį, esantį jau anapus Vilkaviškio rajono ribos, atkulniavo genamas "gamybinio būtinumo" - rimtai spustelėjus šaltukui reikėjo skubiai pakeisti variklio aušinimo skystį jo ištikimųjų žigulių variklyje. Automobilių dalių parduotuvėje nusipirkęs penkių litrų talpos antifrizo bakelį už 12 litų ir dar vieną litrą aušinimo skysčio plastmasiniame butelyje už 3 litus, Romas patraukė pėsčiomis atgal ir būtų be nuotykių įveikęs tuos penkis su uodegėle kilometrus iki namų, jei būtų ėjęs tiesiai, tačiau nusprendė dar žvilgtelėti į prie plento pastatytas pašto dėžutes - gal bus koks laikraštis ar kieno nors atsiųstas laiškas.
Beeinantį pro Meistiškės kaimą R. Gurgždaitį užkalbino kažką savo kieme meistravęs Jonas Orenta (51 m.). Netrukus į dviejų senų pažįstamų pokalbį įsitraukė ir iš už namo kertės išlindęs Vytautas Buinauskas. Šis Kristaus amžių jau perkopti susirengęs nenuorama, neturintis pastovios gyvenamosios vietos, glaudėsi tai pas vieną, tai pas kitą rajonų "pasienio" gyventoją, kam padėjo sukapoti malkas, o kam tiesiog "talkininkavo" tuštinant kokį butelaitį pilstuko. Ne per seniausiai iš įkalinimo vietos sugrįžęs V. Buinauskas stengėsi pernelyg nekristi prašalaičiams į akis, mat vėl buvo ieškomas policijos. Šį kartą Vytautas, berods, buvo kaltinamas seniūno žąsų vagyste. Toks patyręs gurmanas negalėjo neatkreipti dėmesio į bakelį R. Gurgždaičio rankose, todėl paklausė, ką šis nešąs. Romas juokais atrėžė, kad tai spiritas, ir iškart pagyvėjęs V. Buinauskas perklausė, ar tai tas "mėlynasis", matyt, turėdamas galvoje denatūruotą. Romas prisipažino, kad jo taroje teliūskuoja variklių aušinimo skystis, kurio išgėrus galima ir kojas užversti, tačiau Vytautas jau nieko nebenorėjo girdėti - teigė, jog kolonijoje jis gėrė ne tik antifrizą, bet ir acetoną, o "užkąsdavo" uostydamas klijus ir nieko neatsitiko, mat jis žino, kiek reikia šį gėrimėlį praskiesti. Negi jo vaikystės draugas pasirodys esąs pavydus ir nepaaukos lašelio kito degančiai šachtai užgesinti?
Romas jau pats susidomėjo naujoviško "kokteilio" gamybos būdu, todėl leidosi nuvedamas į Jono Orentos virtuvę, kur dalį antifrizo nupylė į tuščią 0,3 litro talpos "Starkos" buteliuką, o Vytautas tuoj ėmėsi jį skiesti vandeniu. Vyrams betriūsiant į svečius užsuko ne per toliausiai gyvenanti pensininkė Ona Mačiulaitytė (70 m.). Visų meiliai Onuše vadinama kaimynė nedelsiant buvo garbingai pasodinta už stalo, mat ne vienam iš čia susirinkusiųjų teko viešėti jos palaikėje, be stogo likusioje trobelėje, vadinamoje girtuoklių užeiga arba Onušės restoranu, kai trijų šimtų litų pensiją gavusi šeimininkė ruošdavo gausias vaišes su "bambalais" pilstuko ir lengva užkandėle.
Pirmasis atskiesto variklių aušinimo skysčio paragavo Romas, po to taurelę prie lūpų priglaudė Onušė, o po jos - ir kiti vaišių dalyviai. Romui gėrimas iš karto nepatiko, o Vytautas pareiškė, kad skiedimas tik sugadino skonį ir toliau reikės gerti gryną produktą. Jau betuštėjant pirmajam antifrizo litrui, iš mokyklos sugrįžo J. Orentos dukra Jurgita. Priekaištingo mergaitės žvilgsnio pirmoji neištvėrė Onušė ir visiems pasiūlė persikelti pas ją.
Netrukus kompanija jau šurmuliavo Onušės "restorane", o svetingoji šeimininkė ant stalo padėjo ir užkandos - vakar virtų ryžių likučių. Prisiekusių gėrovų užstalėje nebuvo dar išvakarėse kažkur prapuolusios Onos įnamės Stasės Venslauskienės ir jos sugyventinio Prano Akutaičio, kuris paprastai apsireikšdavo penktadieniais, o pirmadieniais vėl išeidavo. Romas gėrė nedaug ir netrukus susiruošė namo, tačiau V. Buinauskas nesiruošė jo taip lengvai išleisti. Vytautas ilgai įkalbinėjo R. Gurgždaitį įpilti dar taip gerai veikiančio antifrizo ir prisiekinėjo rytoj būtinai atnešiąs už jį pinigus, kol Romas nusileido ir, įpylęs dar vieną litrą nuodingai mėlyno skysčio, atsisveikino.
Ūkininkas namo parkėblino jausdamasis vis blogiau ir blogiau: mėtė iš šono į šoną, raibuliavo akyse, labai skaudėjo galvą ir pykino. Romas nuėjo miegoti, tačiau ir kitą dieną jautėsi bjauriai.
Pas Onušę likusią kompaniją bandė išardyti netrukus ten vyro ieškoti atskubėjusi Irina Orentienė, tačiau Jonas nesidavė įkalbamas eiti namo ir pažadėjo pats sugrįžti vėliau. Vyriškis savo žodį ištesėjo ir net, šeimynykščių teigimu, atrodė patenkintas bei linksmas. Skausmai antrosios grupės invalidui prasidėjo kitą rytą. Virtuvėje ant grindų susmukęs vyriškis dejavo, kol netikėtai prarado sąmonę. Irina iškvietė greitąją pagalbą ir Jonas skubiai buvo nuvežtas į Vilkaviškio ligoninės Reanimacijos skyrių. O tuo metu policijos pareigūnai jau apžiūrinėjo nuo geležinkelio sankasos nusiritusio Vytauto Buinausko lavoną. Kriminalistai jau nujautė, kur slapstosi jų ieškomasis ir ketino padaryti jam siurprizą - suimti gruodžio dvyliktąją, per V. Buinausko gimimo dieną. Tačiau Vytautas mirtinai apsinuodijo antifrizu iki gimtadienio likus tik kelioms dienoms.
Joną Orentą vilkaviškiečiai eskulapai persiuntė iš Kauno medicinos universiteto klinikų žinion, o Onušės "restorano" savininkė taip pat buvo aptikta negyva. Vėl be pastogės likę Stasė ir Pranas ketina kreiptis į Pilviškių seniūną - bene leis jiems įsikurti velionės valdose. Tuomet sugyventiniai ketina pirmiausia uždengti trobelės stogą. Centrinės reanimacijos skyriuje gydomas J. Orenta sekmadienį jau buvo atgavęs sąmonę, tačiau kalbėti dar negalėjo.
